Birželio 23-iąją Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas švenčia 85-ąjį gimtadienį – kūrėjas, per pusę amžiaus sujungęs Žemaitijos gilumą ir pasaulio kultūras gintaro kalba.
Algirdas Dačkevičius
Kūryba, gimusi iš žemės, o gintaras tapęs tautos veidu
Alfredas Jonušas – ne tik vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos juvelyrų, bet ir kūrėjas, kuris per daugiau nei penkiasdešimt metų trunkančią meninę kelionę prakalbino gintarą simboline kalba. Jo darbai, kupini kultūrinio jautrumo, gilinasi į istorijos klodus, peržengia geografines ribas ir byloja apie tapatybės, atminties ir šviesos ryšį.
Gimęs Telšiuose bajoriškos kilmės šeimoje, kurioje tėvas buvo išradėjas, o mama – iš garsiųjų Liaugaudų, Jonušas nuo mažens buvo apsuptas kūrybiškumo ir idėjų laisvės. Tėvo siekis sukurti „amžinąjį variklį“ tikriausiai virto simboliniu polėkiu, kuris padėjo susikurti savitą kūrybinį kompasą. „Mano mokytojai – žemė, spalvos, struktūros. Liaudies simboliai nešė mintį, o gintaras – šviesą“, – sako kūrėjas.
Savo profesinius pagrindus jis klojo Kauno politechnikos institute, tačiau širdimi visada liko arčiau Žemaitijos, tad grįžo į Telšių taikomosios dailės technikumą.
Vėliau, dirbdamas „Dailės“ kombinate, užgrūdino ranką ir akis, o 1992-1993 m. Norvegijoje įgytas juvelyro sertifikatas atvėrė duris į tarptautinius vandenis.
Visgi A.Jonušas niekada netapo pasaulio menininku be šaknų – jo meninė tapatybė liko žemaitiška. Jis tvirtai tikėjo, kad gintaras – tai ne vien gamtos sukurtas grožis, bet ir liudijimas apie tautos išgyvenimus ir šviesą.
Gintarinės kelionės nuo Vašingtono iki Rio
Per savo karjerą A. Jonušas sukūrė daugybę darbų. Vien apie 150 – nupirktų ar dovanotų – saugoma Palangos gintaro muziejuje. Naujausia dovana muziejui – juvelyro pensnė, simbolizuojanti, jog visą kūrybinį gyvenimą per jos gintaro lęšius žemaitis žvelgė į juvelyriką. Buvo metas, kai net gintaro dantis pasidirbdino ir skleidė „gintarinę“ šypseną…
Neatsitiktinai Palangos gintaro muziejus skyrė telšiškio kūrybai atskirą ekspozicijos vitriną, o tai – retas ir reikšmingas įvertinimas. Vien šiame muziejuje jis surengė net 7 autorines parodas, o iš viso jų – per 25.
Alfredo Jonušo gintaras apkeliavo pasaulį: JAV, Japonija, Indija, Bangladešas, Norvegija, Prancūzija, Kinija, Lenkija, Belgija – tai tik dalis šalių, kur jo miniatiūros rado žiūrovą. Vienas įsimintiniausių įvykių – 1998 m. dalyvavimas prestižiniame „Smithsonian Folklife Festival“ Vašingtone, kur lietuvių menininko darbai buvo įteikti JAV Prezidentui Bilui Klintonui ir perduoti Kongresui. Du gintaro bareljefai – Baltųjų rūmų ir Kapitolijaus – iki šiol saugomi Prezidentinėje rezidencijoje.
Jo miniatiūrą – sidabrinį karoliuką rožinio vėriniui – Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas padovanojo Popiežiui Jonui Pauliui II. Vienas Indijos bėjus, sumokėjęs 20 tūkst. litų už A.Jonušo kūrinį „Gintaro kelias nuo Baltijos iki Kinijos“, jį įsigijo savo rūmams – o menininkas visus pinigus paaukojo savo japoniškam sodui įrengti.
Ne mažiau įspūdinga istorija – gintariniai bikini, sukurti specialiai Rio de Žaneiro karnavalui. Trys komplektai iškeliavo į Braziliją, o jų šviesa traukė žvilgsnius kaip niekada anksčiau. Tai liudija, kad Jonušas gebėjo gintarą pristatyti ne tik kaip istorinę vertybę, bet ir šiuolaikišką meninę išraišką.
Kūriniai buvo dovanojami karališkosioms šeimoms, ambasadoriams, svarbiems valstybės svečiams. Žemaičio sukurta gintarinė saulėgrąža šiandien puošia Ukrainos ambasadą Lietuvoje, tarsi primindama apie šviesą ukrainiečių laisvės kovoje.
Sodyba – kaip kultūrų sintezės žemėlapis ir atminties sodas
Ne mažiau nei menas A.Jonušui rūpėjo žmogaus ir kultūros dialogas. Jo sodyba Muziejaus gatvėje Telšiuose – kadaise buvo tikras meno ir kultūros traukos centras. Čia gyveno ne tik eksponatai, bet ir mintys, pokalbiai, dirbtuvės, edukacijos. Sodyboje darniai susipynė žemaitiškumas ir rytietiška estetikos samprata, atverta tiek svečiams iš Rytų šalių, tiek Telšių moksleiviams.
1998 m. jis įkūrė Telšių apskrities žemaičių-japonų draugiją, o 2002-aisiais savo namuose priėmė Japonijos ambasadorių Toją Macujamą ir jo žmoną Nabuko. Jiems buvo padovanotos žemaitiškos klumpės, kurias šie, nenustygdami iš susižavėjimo, apsiavė čia pat. Buvo šauta net iš savadarbės patrankos, o vėliau Tokijuje Lietuvių kultūros dienų metu sutikęs žemaitį ir prisiminęs šį garsą, ambasadorius rodė į savo ausis – tai buvo žmogiškai šiltas susitikimas. Svarbu ir tai, kad į šias dienas juvelyras atvyko ne tuščiomis, o parodoje pristatė savo gintaro juvelyrikos kūrinius.
A. Jonušo sodyboje taip pat lankėsi ir Kinijos ambasadorius Liu Zengvenas. Jam skirta erdvė atspindėjo pagarbią, kultūrinę simbiozę – nuo japoniško sodo iki kiniškos svetainės. Deja, šiuo metu dėl sveikatos problemų menininkas lankytojų nebepriima, tačiau pagrindiniai eksponatai iškelti prie gatvės – ir toliau liudija jo buvusios sodybos estetinį pasaulį.
Atmintini darbai pasiaukojančiam didvyriškumui
Už viso to spindesio slypi kita A.Jonušo gyvenimo pusė – rezistencijos atminimo įamžinimas. Kartu su partizanu Stasiu Mockumi-Kiaune ir padedant broliui Romualdui, jis pastatė 16 kryžių, skirtų pokario kovotojams. Atkūrė partizano Povilo Bagdono-Atlanto žeminę, rinko, vertė ir perdavė apie 1000 KGB dokumentų kopijų Genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. „Tai, ką padarė partizanai, buvo atkaklus didvyriškumas. Jei apie tai tylėsime – jų auka bus ištrinta“, – sako A.Jonušas.
Jo veikla šioje srityje 2012 m. buvo įvertinta – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medaliu, kurį įteikė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiandien Alfredas Jonušas jau nebe aktyviai kuriantis menininkas, bet jo mintys išlieka aktualios. Jaunimui jis perduoda aiškią žinią: „Kurti gali daugelis – bet ne visi moka būti žmonėmis. Menas be atsakomybės – tuščias. Vertybės be veiksmų – beprasmės.“
Jis tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo šviesą – kaip gintaras. Tik svarbiausia – mokėti ją atpažinti, išsaugoti ir perduoti toliau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply