Pranas Lukošius – žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo Žarėnų krašto istorijos ir kasdienybės. Buvęs seniūnas, kūrėjas, bendruomenės narys, patriotas – tokiais žodžiais galima jį apibūdinti. Jo gyvenimo kelias glaudžiai susipynęs su gimtine, žmonėmis, darbais ir svajonėmis. Dviem etapais vadovavęs Žarėnų seniūnijai, jis iš viso 18 metų rūpinosi, kad miestelis gražėtų ir gyventojai jaustųsi išgirsti. Tačiau už pareigų slypi ir jautrus, kūrybą mylintis žmogus, gebantis pasidžiaugti paprastais dalykais.
Algirdas Dačkevičius
Pranas Lukošius kilęs iš Saušilės kaimo, esančio visai netoli Žarėnų. Ši vieta jam iki šiol brangi – čia dar šlama uosiai ir klevai, noksta sodo obelys. „Miela sugrįžti, prisiminti vaikystę, kai dar girdėdavosi žvangantys dalgiai per šienapjūtę“, – pasakoja jis. Žarėnų mokyklą lankė nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, tad miestelis jam artimas nuo mažumės. Tėvų žemės parduoti nė nesvarsto – ji jam ne tik nuosavybė, bet ir dalis širdies.
„Su žmona Virginija susituokėme 1977 metais ir nuo tada gyvename Žarėnuose. Ji kilusi iš Salantų. Esame įsikūrę Rožių gatvėje. Ši vieta garsėja tvarkinga aplinka, o Virginija ypač mėgsta sodybą puošti gėlėmis. Žmonės čia vieni kitus gerbia, prižiūri savo aplinką, todėl gyventi malonu“, – džiaugiasi Pranas.
Šeimos sklypas – 50 arų – nuolat reikalauja priežiūros, tačiau tai nėra našta. Priešingai, tvarkydamas aplinką, jis randa ramybę ir pasitenkinimą.
Pagal profesiją statybininkas, Pranas mėgsta dirbti su medžiu. Jis pats gamina lauko baldus, yra sukūręs ir nedidelę koplytėlę Švč. Mergelei Marijai, kurioje saugomas mamos Elenos rožinis. „Tokie darbai – mano būdas praleisti laiką prasmingai“, – sako jis. Be to, su žmona mėgsta keliauti – tiek po Lietuvą, tiek po užsienį. Tačiau kur bebūtų, jam visada svarbi bendrystė su kaimynais, draugais, buvusiais kolegomis. „Labai svarbu, kad esame bendruomenė, kad galime pasikalbėti, pabūti kartu“, – priduria jis.
1995-aisiais pirmąkart pradėjęs dirbti seniūnu, Pranas iškart ėmėsi darbų – tvarkė miestelio aplinką, kovojo su šiukšlių krūvomis prie kapinių. „Buvo laikas, kai žmonės net vainikus mesdavo už tvoros. Reikėjo pasitelkti techniką, kad viską sutvarkytume“, – prisimena jis. Pamažu atsirado šiukšliadėžės, sutvarkytas vandentiekis, pradėti gražiausių sodybų konkursai. Daug idėjų kilo kartu su žmona – ji rūpinosi, kad miestelis skendėtų gėlėse. Buvo renovuotas kultūros centras, gražinamos viešosios erdvės, tvarkomas visas miestelis. Čia buvo svarbi ir Savivaldybės finansinė parama.
Pranas mena laikus, kai rajonui vadovavo pirmoji merė Danutė Mileikienė – tuomet pavyko įsigyti labai reikalingos technikos. Jo atmintyje ryškiai išliko ir darbas su Heraldikos komisija, kuriant Žarėnų herbą ir vėliavą. „Akėčios herbe simbolizuoja sunkią žemdirbių dalią, o žvaigždė – šviesą ir viltį“, – aiškina jis. Didelį įspūdį paliko ir kraštietis mokslininkas Juozas Girdvainis, monografijos „Žarėnai“ sudarytojas. Joje aprašyti ir P. Lukošiaus darbai bei publikuotas eilėraštis.
Dar mokykloje, devintoje klasėje, Pranas ėmė rašyti eilėraščius. Pirmuosius bandymus paskatino lietuvių kalbos mokytoja Irena Ramanauskienė, kuri į mokyklą paskutinio skambučio proga buvo pakvietusi poetę Tekliją Kryževičiūtę. Vėliau, besimokydamas Kaune kino mechanikų mokykloje, jis susipažino su literatūros pasauliu – bendrabučio komendantas, didelis poezijos mylėtojas, supažindino su rašytojais, o pats Pranas skaitė savo eiles Radviliškyje.
Jo eilėraščiai spausdinti rajono laikraštyje. Vyraujančios temos – Lietuvai, mamai, žuvusiems už laisvę, artimiesiems, apdainuojamas gamtos grožis. Viename jų Žarėnai vaizduojami kaip vieta, kur vakarinė žara nuspalvina namus, o Minija saugo miestelį tarsi slibinas. „Man kūryba – tai būdas išsakyti mintis, pasidalinti tuo, kas svarbu širdžiai“, – atvirauja Pranas.
Rugsėjo lygiadienis
Sulygino rugsėjis
Dieną su naktim
Lyg būtų obuolį
per pusę skėlęs,
Tau dovanosiu saulės
spindulį –
Aš pasiliksiu su naktim,
Kad bėgantis gyvenimas
Dar nenuneštų užmarštin,
Kaip mudu meiliai
mėnesienoje
Po obelim sėdėjome…
Kai tu šalia
Kai tu šalia,
Ruduo man nebaisus.
Žiedų gausybė tavyje –
Tarp jų per vasarą
braidei
Lyg bitė palietei kiekvieną…
Ir kai ruduo
Vėl pasikeis į žiemą,
Aš jausiu tavo rankų
šilumą
Ir vėl sakysiu,
Kai tu šalia –
Žiema man nebaisi…
Šiandien Pranas Lukošius save apibūdina kaip sąžiningą, atsakingą ir bendruomenišką žmogų. „Gyvenimas Žarėnuose išmokė pagarbos vienas kitam“, – teigia jis. Šeimoje puoselėja krikščioniškas tradicijas ir patriotinę dvasią, tą patį perduoda vaikams ir trims anūkams. Sodyboje plazda istorinė Lietuvos vėliava – ženklas, kad Sąjūdžio idėjoms jis liko ištikimas iki šiol.
Nors jau senokai nebėra seniūnu, Pranas vis dar jaučiasi bendruomenės dalimi. Jis džiaugiasi galėdamas dalyvauti miestelio gyvenime, bendrauti su žmonėmis, kurti ir dalintis savo patirtimi. „Linkiu visiems Žarėnų žmonėms ir plačiau – kiekvienam skaitytojui – saugoti savo kraštą, branginti artimuosius ir nepamiršti, kad bendrystėje slypi didžiausia stiprybė“, – sako jis.