Stanislovas Videika – Telšių krašto žmogus, gimęs 1930 m. spalio 14 d. Telšiuose. Vaikystę ir jaunystę praleido Paežerės kaime, Telšių rajone. Daug metų atidavė kultūros sričiai, ugdė jaunuosius muzikantus, vadovavo kolektyvams ir kūrė dainas, kurias dainuoja ne viena karta. Už nuopelnus kultūrai yra gavęs to meto aukščiausią Kultūros ministerijos įvertinimą – „Kultūros žymūno“ ženklelį, taip pat buvo apdovanotas už nuopelnus kultūrai to laikmečio ordinais, kurie, kaip su šypsena sako jo dukra, „seniai išmesti lauk kaip tarybinė relikvija“.
Apie tėtį, šiemet švenčiantį garbingą 95-erių metų jubiliejų, papasakojo dukra Rita Macijauskienė (Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė).
Ernesta Dačkevičienė
Vaikystė, pomėgiai ir jaunystės išgyvenimai
Pasak Ritos, tėtis apie savo vaikystę kalbėdavo nedaug – šeimos gyvenimas buvo sunkus. Būdamas septynerių, ganė žąsis, vėliau – gyvulius, taip prisidėdamas prie gausios šeimos pragyvenimo. Augo keturių brolių šeimoje ir buvo trečias pagal amžių. Iš savo tėvo Stanislovas išmoko įvairių amatų, turėjo „auksines rankas“. Nors sąlygų mokytis nebuvo, nuo mažens jautė polinkį į muziką. „Jis visada buvo linkęs muzikuoti, nors galimybės tam buvo labai ribotos“, – pasakoja dukra.
Rimčiau muzika Stanislovas susidomėjo sulaukęs dvidešimties, kai draugas pasiūlė išmokyti groti akordeonu, vėliau – smuiku. Būdamas žingeidus, šių instrumentų grojimo paslaptis perprato greitai. Muzikavimas įvairiose šventėse – vestuvėse, giminių susibūrimuose – tapo ne tik papildomu uždarbiu, bet ir keliu į muzikos pasaulį.
„Tėvo gyvenimą pažymėjo karo, tremties ir Rainių miškelio įvykiai“, – pasakojo Rita. Rainių tragediją Stanislovas prisimena ypač skaudžiai, nes šeima gyveno netoliese, Paežerės kaime. Mama vaikus suvarydavo į trobą, kad negirdėtų traktorių burzgimo ir klaikaus kankinių klyksmo. Liepdavo tylėti ir niekam nieko nepasakoti. Šie išgyvenimai jį suformavo kaip jautrią, žmones ir gyvenimą mylinčią asmenybę.
Gyvenimas tarp natų ir žmonių
Rimtesnis Stanislovo kelias į muziką prasidėjo apie 26-uosius gyvenimo metus, kai tuometis Telšių katedros vargonininkas Stakanis pakvietė jį būti padėjėju ir karts nuo karto pagroti per šv. Mišias. Tuo metu būsima jo žmona Adelė giedojo Katedros chore – taip jie susipažino ir netrukus susituokė. Vėliau jis įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos technikumą, pasirinko chorvedžio specialybę. Mokėsi ir dirbo trikotažo fabrike „Mastis“, grojo to paties fabriko liaudies instrumentų orkestre, vadovavo liaudies šokių kolektyvo „Džiugas“ instrumentinei grupei. Dirbo Viešvėnų kultūros namų meno vadovu bei Žemaitės gimnazijos muzikos mokytoju. Kurį laiką darbavosi įmonėje „Minija“, kur drožinėjo medžio dirbinius ir tuo pat metu vadovavo vokaliniam ansambliui. „Kai subrendo, atrado dar vieną pašaukimą – ėmėsi medžio darbų ir pradėjo gaminti tradicines kankles. Sakydavo, kad medyje – ir garsas, ir dvasia“, – su šypsena prisimena dukra.
Šeimos vertybės ir žemaitiškas humoras
Stanislovą iš kitų visada išskyrė darbštumas, užsispyrimas, muzikalumas ir kūrybiškumas. Jo gyvenime vyravo meilė, atjauta ir dėmesys artimam žmogui.
„Kai močiutė sunkiai sirgo, tėtis ją nešiodavo ant rankų, nes ji nebeturėjo jėgų vaikščioti. Jis labai išgyveno, kad niekuo negalėjo padėti, viską laikė savyje, o po jos mirties greitai pražilo. Tada supratau, kiek žmoguje telpa švelnumo ir išgyvenimo dėl artimo“, – dalijosi Rita.
Tėvo pavyzdys dukrai tapo gyvenimo pamoka – mylėti, rūpintis ir branginti tėvus. Šiandien ji to paties moko savo dukrą, kuri kasdien susisiekia su seneliais. „Mūsų šeimoje jau susiformavo požiūris, kad pati didžiausia gyvenimo vertybė – šeima“.
Kūrybiškiausiu gyvenimo laikotarpiu jis laikė tą metą, kai visa šeima pradėjo muzikuoti kartu. „Tiek brolis, tiek aš grodavom bei koncertuodavom su „Masčio“ ir kitų kolektyvų ansambliais. Tuomet jis jautė ypatingą šeimos palaikymą ir džiaugėsi bendryste.“ Ypatingą vietą Stanislovo gyvenime užima jo pačio sukurtos dainos. Jos iki šiol dainuojamos šeimoje ir bendruomenėje, perduodamos iš kartos į kartą.
Kasdienybėje Stanislovas yra nuoširdus, dėmesingas, empatiškas, turintis savitą humoro jausmą, neieškantis „žodžių kišenėje“. Dažnai prajuokina kartodamas savo žemaitiškus posakius: „ale kuokė šventnevalga“, „nenuorė žuvėis jies šūda šunėis“, „turi malūna po nuosim galė pasipūstė“, „visad nejiedusi kap senuoliaus uožka“, „jei makaulė skaud, ta rūra lėngviau“, „duntū nie, bet šypsena ta patė“. Mados ir technologijos jo nežavi – jis yra gamtos žmogus. Darbas sode ar darže jam teikia didžiausią džiaugsmą ir suteikia stiprybės.
Tėvo ir dukros dvasinė gija
Tėvo ir dukros ryšys nuo vaikystės buvo itin stiprus. Rita visada galėjo į jį kreiptis bet kokiu klausimu, o tėvas nujausdavo, kai dukra liūdna ar susirūpinusi. „Jis visada klausdavo: „kas atsitiko“, „kažkas tau negerai“, „jaučiu, kad turi bėdų“, „gal galėčiau padėti“. Ir niekaip negaliu suprasti, iš kur jis žino, kad aš šiuo metu blogai jaučiuosi?“, – šypsosi moteris. Dukra iki šiol pirmiausia dalijasi su juo savo džiaugsmais ir rūpesčiais, stengiasi pradžiuginti mažomis dovanomis, kad pamatytų jo šviesias akis ir nuoširdžią šypseną.
Tėvas dukrą skatino būti atsakingą ir darbščią, visada kartodamas: „ką pradėjai – pabaik“. Jis neleisdavo darbo atlikti paviršutiniškai, įskiepijo atkaklumą ir pareigingumą. Muzikalumas, pasak Ritos, šeimoje buvo tarsi įgimtas, „užkoduotas genuose“. „Mūsų šeimos muzikavimas nulėmė ir mano kelią kultūros srityje“, – sako ji. Šeimos vertybės, darbštumas ir kūrybiškumas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, stiprinančia jų tarpusavio ryšį.
Paklausta apie šeimos tradicijas, Rita nedvejodama atsakė, kad vienos svarbiausių šeimos tradicijų – Kūčios ir Kalėdos. „Per jas tėtis visada ruošia savo ypatingus patiekalus – cibulynę ir spirgutynę.“ Šios šventės tęsia tėvo perduotą vertybių grandinę, kurioje svarbiausia – šeimos meilė ir buvimas drauge.
95-eri gyvenimo išminties metai
Savo 95 metų sukaktį Stanislovas vertina kukliai – nesureikšmina, bet džiaugiasi, kad sveikata leidžia būti su artimais žmonėmis. Šeima šventę planuoja paminėti jaukiai, artimųjų būryje – nes, kaip sako Rita, visi draugai ir kaimynai jau išėję Anapilin. „Norėčiau, kad žmonės prisimintų tėčio gerumą, pagalbą, kūrybą ir dainas, kurias dainuoja visa giminė.“
Stanislovo gyvenimas, persmelktas meilės, darbo ir kūrybos, tampa tarsi pamoka jaunajai kartai. Jaunimas iš jo galėtų pasimokyti atsakomybės, darbštumo, taupumo, pagarbos šeimai, kantrybės ir paprastumo. Jo pavyzdys primena, kad sėkmė pasiekiama darbu, o tikrosios vertybės – šeima, nuoširdumas ir pagarba kitam. „Senoji karta dažnai buvo įpratusi sunkiai dirbti. Jaunoji karta galėtų pasimokyti, kad sėkmė neateina iš karto – ją reikia užsidirbti. Anksčiau žmonės labiau brangino daiktus, maistą, pinigus. Šiandien, kai viskas greitai keičiama ir vartojama, verta prisiminti saiką visame kame. Senoji karta gyveno glaudžiau su šeima, kaimynais, labiau vertino bendrystę. Jauni žmonės galėtų mokytis stiprinti tarpusavio ryšius ir rūpintis vieni kitais. Senesni žmonės buvo pratę laukti, kantriai siekti tikslų, iškęsti sunkumus. Ši savybė itin vertinga šiandienos greitame pasaulyje. Jie dažnai gyveno kukliau, bet nuoširdžiau, daugiau džiaugėsi mažais dalykais. Jaunimas galėtų pasimokyti džiaugtis tuo, ką turi, ir vertinti tikrumą“,– sako Rita ir priduria, kad labiausiai tėčiui apibūdinti tinka trys žodžiai: išmintingas, geraširdis, darbštus.
„Devyniasdešimt penkeri – tai išminties ir gyvenimo šviesos metai. Linkiu tėčiui ramių saulėtekio dienų, dėkingumo už kiekvieną akimirką tarp artimų žmonių, sveikatos, stiprybės ir sulaukti šimtmečio“, – pokalbį baigė garbaus amžiaus sulaukusio Stanislovo Videikos dukra Rita Macijauskienė.