Praėjusį šeštadienį Telšių kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė pakvietė telšiškius į Kunigų seminarijos salę diskusijai apie pilietiškumą, istorinę atmintį ir visų mūsų galimą indėlį į savo miesto ir visos šalies gyvenimą. Klausytasi menotyrininkės Agnės Narušytės paskaitos „Istorinė atmintis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje“ bei diskutuota apie tai, dėl ko šiandien skauda, stebint šalyje vykstančius politinius procesus.
Stasys Katauskas
Metafora ir istorinė atmintis
Renginys prasidėjo vaizdo siužetu apie VDA Telšių fakultete vykusį studenčių performansą „Kaip atskirti pelus nuo grūdų“. Performanso esmė – ant grindų išpiltas nemažas grūdų kiekis, tačiau tarp grūdų įmaišyta nemažai kitokių dalykų, kuriuos performanso dalyviams reikia atrinkti, kad teliktų grūdai. Situacija, kadaise būdavusi įprasta Lietuvos ūkiuose, šiandien tapusi taiklia metafora apie informaciniame chaose skendinčią visuomenę. Įdomus ne tik performanso autorių meninis sumanymas, bet ir žiūrovų (ne)įsitraukimas į procesą. Kažkas prisidėjo prie performanso atlikėjų ir gelbėjo atrinkinėjant tarp grūdų išsibarsčiusias priemaišas, kažkas liko stebėtojais, kažkam tai apskritai buvo beprasmė nesąmonė. Po vaizdo siužeto peržiūros pradėjusi savo pranešimą menotyrininkė Agnė Narušytė pastebėjo, kad VDA Telšių fakulteto studenčių performanse panaudoti grūdai puiki metafora ir ta prasme, kad iš grūdų visada gali kas nors išaugti.
Pačios A.Narušytės pranešime demonstruotos skirtingo laikotarpio įvairių fotomenininkų nuotraukos, apimančios fotografijoje įamžintą laikotarpį tarp 1989-ųjų ir mūsų dienų. Tačiau nuotraukose užfiksuoti ne tik to laiko vaizdai, bet ir kadaise sovietinės KGB kalintų ar į Sibirą ištremtų žmonių veidai, kasdienybės akimirkos. Pagrindinė A.Narušytės pranešimo mintis – negalima leisti nugrimzti į užmarštį tam, kas baisaus su mūsų šalimi vyko, negalima pamiršti, kas už tuos baisumus atsakingas. Itin iškalbingas akcentas buvo viena pranešime demonstruota 2013-aisiais Amerikoje gimusio lietuvio fotomenininko Andrew Mikšio nuotrauka. Joje užfiksuotas kaimyninėje Baltarusijoje išlikęs paminklas sovietiniam diktatoriui J.Stalinui. Prie paminklo, pagal rusišką tradiciją, padėta gėlių. Tačiau svarbu tai, kad 2013-aisiais į tokį paminklą jau žvelgta kaip į tiesiog praeities egzotiką, į nepavojingą atrakciją, nebekeliančią grėsmės. Vos po keleto metų tapo aišku, kad taip nėra, kad J.Stalino šešėlis tebėra arti Lietuvos sienų, nors 2013-aisiais atrodė kitaip.
Diskusija
Po A.Narušytės paskaitos prasidėjo kino kritikės Monikos Gimbutaitės moderuota diskusija. Diskusijoje dalyvavo Telšių kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai, VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys bei Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius, pilietiško jaunimo atstovė Viltė Jociutė, LRT žurnalistai Edvardas Kubilius ir Liepa Želnienė, viena nacionalinės Kultūros asamblėjos lyderių Gintarė Masteikaitė bei prie kultūros asamblėjos prisidedantys svečiai iš Kauno ir Raseinių.
Į diskusiją aktyviai įsitraukė ir kelios dešimtys salėje susirinkusių telšiškių. Anot vienos iš Telšių kultūros asamblėjos steigėjų Donatos Kazlauskienės, į diskusiją kviestas ir Telšiuose į Parlamentą išrinktas partijai „Nemuno aušra“ atstovaujantis deputatas Martynas Gedvilas, tačiau iš jo nesulaukta jokios reakcijos, nebuvo ir paties parlamentaro. Kita mūsų savivaldybėje į Seimą išrinkta parlamentarė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, atstovaujanti partijai „Demokratų sąjunga-Vardan Lietuvos“, dalyvavo.
Žmonės dalijosi savo mintimis apie tai, kas ir kodėl vyksta šalyje šiuo metu. V.Jociutė papasakojo, kiek teko patirti ne vien teigiamų emocijų, bet ir piktų komentarų bei virtualių užgauliojimų po protesto akcijos, vykdytos Telšiuose lankantis nuolat skandalus keliančiam politikui Remigijui Žemaitaičiui, kaip iš Telšiuose išrinkto Seimo nario M.Gedvilo V.Jociutei dėstanti mokytoja sulaukė kaltinimų mokinių kurstymu.
Įsiminė ir svečio iš Raseinių retorinis klausimas apie šio miesto tikrovę. Anot svečio, per pastaruosius 10 metų į kultūrą investuota apie 20 milijonų eurų, tačiau ką Telšiuose yra kas girdėjęs apie Raseinius? O peržvelgus šiame mieste vykstančių kultūros renginių sąrašą, pribloškia proporcijos. 400 renginių, bet tik dešimt iš jų profesionalaus meno, visa kita – mėgėjiška saviveikla. „Ko galima tikėtis mieste su tokiu kultūriniu gyvenimu“, – klausė svečias.
Paliesta ir daugiau įvairių temų. Kaip pagrindinę mintį galima išskirti požiūrį, jog svarbu nelikti abejingiems, stengtis susikalbėti, stengtis nekalbėti pykčio kalba.
Klausimai ir atsakymai
Diskusijai einant į pabaigą, „Kalvotoji Žemaitija“ pateikė keletą klausimų į Telšius atvykusiems svečiams bei Telšių kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės atstovams. Gintarės Masteikaitės klausta, ką nacionalinė kultūros asamblėja gali padaryti, kad visuomenės susipriešinimo politiniais klausimais Lietuvoje mažėtų. G.Masteikaitė kalbėjo, kad vieno paprasto recepto nėra, jeigu toks būtų, visi juo naudotųsi. Tačiau susidūrus su kitaip galvojančiais žmonėmis, svarbu neprarasti kantrybės, nenustoti pačiam būti žmogumi, neatsakyti pykčiu į pyktį. „Aš turiu brolį, su kuriuo man sunku kalbėtis, turiu tetą, su kuria man sunku kalbėtis, turiu močiutę, su kuria man irgi sunku kalbėtis, aš sulaukiu daug piktų, negražių žinučių, grasinimų. Bet kai tu surandi laiko tokiems žmonėms atrašyti, paklausti, kodėl jūs taip kalbate, ar norėtumėte, kad jūsų dukrą ar žmoną kas nors išvadintų tokiais žodžiais, kai parašote, laba diena, ačiū už jūsų nuomonę, kuo galiu jums padėti, žmonės dažnai nustemba. Jie to nesitiki. Ir dažnai sulaukę ne pykčio ir paniekos, o normalaus atsakymo, patys ima elgtis kitaip. Čia kiekvienam mūsų yra iššūkis ne nekęsti, o išsiaiškinti, kodėl kitas žmogus taip galvoja, kur ir dėl ko jam skauda“, – sakė G.Masteikaitė.
Paklaustas, kokių planų turi Telšių kultūros asamblėja, VDA Telšių fakulteto dekanas R.Banys kalbėjo, jog dar spalio mėnesį kultūros protestų metu VDA Telšių galerijoje klausantis M.K.Čiurlionio „Jūros“, kilo mintis, kaip būtų galima apjungti daugiau žmonių Žemaitijos sostinėje, labiau išjudinti visuomenę, nes tai, kas vyksta, nėra vien Vilniaus problemos, žmonėms Telšiuose irgi rūpi. „Mes irgi galime prisidėti“, – kalbėjo R.Banys. Kiek vėliau prisijungęs D.Rajunčius papildė atsakymą mintimis, kad telšiškiai gali pabandyti telkti ir kitus Žemaitijos miestus, kad nebūtų tik atskirai Telšiai, tik Plungė, tik Raseiniai, kad būtų platesnis kultūrininkų balsas visame regione.
Į mūsų miestą atvykusių kolegų iš LRT „Kalvotoji Žemaitija“ klausė, ką šie atsakytų priekaištaujantiems, kur buvo kova už žodžio laisvę, kuomet pačioje LRT tildytas žurnalistas Virginijus Savukynas, viešai suabejojęs tuometės ministrės Evelinos Dobrowolskos kompetencija. Taip pat klausta, ką LRT atstovai gali pasakyti manantiems, jog LRT yra politiškai angažuota ir nepakankamai objektyvi. Į pastarąjį klausimą L.Želnienė atsakė, jog LRT dirba per 600 darbuotojų, per 200 žurnalistų, tad tiesiog fiziškai neįmanoma, jog visi mąstytų vienodai, būtų tokių pat pažiūrų. Atsakant į klausimą apie V.Savukyno situaciją, LRT atstovų nuomonės kiek išsiskyrė. Edvardas Kubilius akcentavo, kad fakto žurnalistikos laidą tuo metu vedęs V.Savukynas savo privačioje socialinėje paskyroje pareiškęs, jog ministrė nekompetentinga, tiesiog pažeidė LRT etiką. Tad nors vėliau V.Savukynas kreipėsi į teismą ir teismas pripažino, jog buvo pažeistos V.Savukyno teisės, žurnalistinės etikos pažeidimas vis tiek liekąs pažeidimu. L.Želnienė teigė, besilaikanti kiek kitokio požiūrio ir truputį apgailestaujanti, jog LRT žurnalistai tuo metu laikėsi gan pasyviai ir neišreiškė aktyvesnės pozicijos. Tačiau abu pašnekovai pabrėžė, jog V.Savukynas dėl anos situacijos niekaip nebuvo nubaustas ar atleistas iš darbo, jo laidų LRT ir dabar galima rasti, o sutartį su LRT žurnalistas vėliau nutraukęs savo iniciatyva.
Į diskusiją įsijungęs dar vienas salėje buvęs LRT žurnalistas Gediminas Kučinskas, grįždamas prie „Kalvotosios Žemaitijos“ klausimo apie dalies visuomenės LRT adresu išsakomus kaltinimus nepakankamu objektyvumu, pastebėjo, kad per visą jo darbo patirtį kol kas dar niekas nėra atėjęs ir nurodinėjęs, ką galima kalbėti, ko ne. „Politikai turi teisę leisti įstatymus ir mums niekada nebuvo svarbu, kaip ir kodėl jie tą daro, kol tai nepradėjo grasinti tiesioginėms demokratinėms vertybėms. Šitas protestas nesiekia nuversti valdžios. Tačiau kuomet ima kilti grėsmė žodžio laisvei, kuomet užsidega visos raudonos lemputės, turime nubrėžti ribą, kad toliau eiti negalima. O jeigu kaltinimų neobjektuvumu nuolat sulaukiame ir iš vienos, ir iš kitos pusės, tai rodo, kad dirbame savo darbą. Nes LRT neturi būti patogi nė vienai pusei, ji turi būti laisva nuo politinių įtakų“, – kalbėjo G.Kučinskas.