Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 93,94,95,96)
Pagal 1677 metų vizitacijos aktą, Šv. Onos altarija valdė ir altaristos pareigas ėjo Piltenės kanauninkas, apaštališkasis protonotaras Andrejus Špikulis. Jis buvo aukšto rango dvasininkas, o apaštališkojo protonotaro titulą greičiausiai turėjo ne kaip pareigas, o kaip prelato garbės vardą. Kaip kanauninkas jis priklausė ne Žemaičių, o Kuršo vyskupijai, kurios centras buvo Piltenės miestas.
Pasirodo, šis aukšto rango dvasininkas nė nemanė užstrigti Žemaitijos parapijoje. Tryškiuose, gavęs altaristos pareigas, jis praleido vos kelias savaites, o paskui pradingo. 1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad be savo vyskupo (Žemaičių) sutikimo išvyko į kitą vyskupiją pas „savo žmoną“. Bet dabar, vizitacijos metu, yra užsiėmęs kažkokiais pasaulietiniais reikalais, gyvena kitur, net ne su žmona, tačiau neteisėtai naudojasi Tryškių altarijos pajamomis „visiškai negerbdamas pamaldžiosios fundatorės valios“. Lyg maža to, „Kai jam laišku buvo tinkamai pranešta apie numatytą Tryškių parapijos bažnyčios ir jo altoriaus patikrinimą, jis nepasirodė, nežinia kokiu įžūlumu vadovaudamasis, neatsiuntė jokio paaiškinimo dėl savo ilgo nebuvimo, nei raštu nepateikė jokios ataskaitos vizitatoriui apie altoriaus būklę, jo pajamas, naudą, religinių apeigų vykdymą ar špitolės administravimą, kaip to reikalauja fundacija“. Todėl Andrejus Špikulis griežtai buvo įspėtas grįžti į savo altariją, joje nuolat gyventi ir padėti klebonui, prižiūrėti špitolę ir jos vargšus. Priešingu atveju altarija bei jos pajamos bus atimtos. Deja, nėra informacijos, ar altarista pakluso nurodymams.
Klebonija
Apie pirmąją Tryškių kleboniją, buvusią rytinėje miestelio pusėje, jau rašyta.
1643 metų vizitacijos akte antrosios bažnyčios klebonija neaprašyta.
1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad pakancleris tai pačiai bažnyčiai, kurią pastatė, suteikė ir paskyrė sklypą prie bažnyčios, skirtą klebonijos pastatams statyti. Šis sklypas yra tarp kapinių, dvaro ir miestelio, ten, kur „yra dabartinio klebono sodas“. Čia mintyje turima antrosios bažnyčios, pastatytos 1618 metais, klebonija, buvusi toje pačioje teritorijoje, kaip ir dabartinės bažnyčios.
1677 metais visi klebonijos pastatai buvo dengti šiaudais. Pati klebonija aprašoma gana fragmentiškai. Minima pirma dalis su alkieriumi, sandėliuku ir prieškambariu. Toje dalyje buvo penki įstiklinti langai, bet „pats pastatas jau labai suiręs“. Įrašyti vos keli baldai: eglinis stalas, apvalus staliukas, senas suolas, nauja spinta. Patalpa šildyta neseniai klebono atnaujinta krosnimi. Antroje klebonijos dalyje taip pat būta kambario, prieškambario ir sandėliuko. Čia krosnis buvo sena.
Vizitacijos akte minimi du gyvulių tvartai, viena arklidė, kepykla su krosnimi ir girnomis, senas vyšnių ir obelų sodas. Klebonija miestelyje turėjo tris valakus žemės tarp miestelėnų laukų, gautos „pagal seną fundaciją“.
Kiekviena bažnyčia privalėjo turėti savo „iždinę“ – skrynią ar skrynutę pinigams laikyti. Reikalauta, kad nuo skrynutės raktus turėtų trys asmenys: du pasauliečiai ir klebonas. 1643 metų vizitacijos akte pažymima, kad skrynutės pinigams laikyti nebuvo. Palikimai, aukos bei mokesčiai už laidojimą bažnyčioje nebuvo registruojami atitinkame žurnale, todėl klebonas įpareigotas per mėnesį nupirkti „iždinę“ su trimis spynomis ir raktais.
1677 metų vizitacijos akte tokia netvarka jau nebefiksuojama. Bažnytinė kasa (corbona) buvo saugoma trimis užraktais, paskirti jai, be klebono, prižiūrėjo pasauliečiai, Tryškių miestelėnai Albertas Chožechas (?), Motiejus Purtinas. Kasoje buvo 65 florinai.
Klebonija tikrai nebuvo suvargusi. Pagal 1611 metų privilegiją, jai priklausė Sukančių kaimas su 16 valakų žemės, ir dar du mažesni sklypai prie Virvytės upės, kurių vienas naudotas ganykloms, o kitas buvo tuščias. Be to, turėjo tris valakus malkoms ir pievoms bei valdė Vainočių kaimą su keturiais valakais ir trimis užusienių sklypais. Tryškiečiai taipogi privalėjo mokėti klebonui duoklę – nuo valako rugių aštuntadalį Vilniaus statinės ir tiek pat miežių, o grynais pinigais – po du grašius nuo valako.
Sukančių kaime dešimt, o Vainočių kaime – trys valstiečių šeimos mokėjo činšą. O dar privalėjo duoti duoklę grūdais ir šienu, kartą per metus vykti į Karaliaučių ar kitur, o į trumpesnes keliones – pagal poreikį. Vasarą per savaitę reikėjo eiti dvi dienas lažo „su savo duona ir inventoriumi“, o žiemą – po vieną dieną.
Dar XIX amžiuje, anot Motiejaus Valančiaus, Tryškių bažnyčiai, iki bažnytinio žemių nusavinimo po 1840 metų, priklausė 90 valakų (1 tūkst. 924 hektarai) žemės – visai nemenkas dvaras.
Varpinė ir kapinės
Senosios Tryškių katalikų, o vėliau ir protestantų, kapinės buvo pirmosios bažnyčios, kurios vieta kol kas nenustatyta, šventoriuje. 1618 metais pastačius antrąją bažnyčią, prie jos šventoriuje atsirado ir kapinės.
1643 metų inventoriuje rašoma, kad kapinės (šventorius) buvo apjuostos žemių pylimu, vietomis jau suirusiu. O iš pietų pusės – neaptvertos, todėl vizitacijos akte įsakoma jas aptverti. Taip pat liepiama paskirti atskirą vietą pakrikštytiems kūdikiams laidoti, o pačioje bažnyčioje vietą – mirusiems kunigams laidoti bei įrengti toliau nuo bažnyčios osuarijų (kaulų saugyklą).
1677 metų vizitacijos akte apie šventorių rašoma: „Kairėje pusėje, įeinant pro vartus į kapines, yra iš lentų pastatytas varpinės bokštas, jame – trys varpai: vienas truputį didesnis, du – mažesni; virš bažnyčios, bokšte, skambinimui yra ketvirtasis varpelis. Kapinės toje pusėje, kuri atsiveria į miestą, aptvertos pylimu ir viršuje uždengtos rąstais; su vartais, dengtais lentomis, pro kuriuos įeinama; kitoje kapinių pusėje, už bažnyčios, yra atvira įeiga, o rąstai – sugriuvę. Į laukus atsuktoje kapinių vietoje, kampe, yra sena kaulų saugykla, turinti gerą stogą. Kapinėse, netoli bažnyčios, stovi naujas, nudažytas kryžius“. Šį kryžių pastatė parapijos dvarininkas Pogirskis.
Vizitacijos akte kunigai įspėjami: „Kapinėse laidojimas turi būti nemokamas, nes žemė yra Viešpaties, todėl tai turi būti daroma laisvai“. Nustatyti kainas už sakramentų ar kitų religinių apeigų atlikimą buvo draudžiama, tačiau aukos – leistinos. Panašu, kad žmonėms paprastai buvo aišku, kokio dydžio „aukos“ turi būti už laidojimą, krikštijimą, sutuokimą ir kitas „paslaugas“. Už skambinimą per laidotuves varpais buvo nustatyta vieno florino suma, kurio pusė patekdavo į bažnyčios kasą, o kita – į klebono kišenę. Visas pajamas nurodyta registruoti.
1677 metų akte rašoma, kad būtina knygoje registruoti pačioje bažnyčiose ar kapinėse palaidotus mirusiuosius, nurodant mirties datą. Matyt, tai anksčiau nebuvo daroma.
2019 metais ekshumuojant Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių karių palaikus šventoriuje, aptikta pavienių XVI-XIX amžių radinių: kryželių, medalikėlių, monetų, sagų, taip pat rastas kapinynams būdingas žiedas. Radiniai perduoti Šiaulių „Aušros“ muziejui. Maišyto grunto sluoksniuose taip pat rasta daug pavienių žmonių kaulų, kurie galėjo būti iš Tryškių bažnyčios šventoriuje palaidotų parapijiečių kapų.
2022 metais fragmentiškus tyrimus šventoriuje atliko Darius Kontrimas. Labiausiai tyrinėtos vietos prie pamatų, kadangi juos restauruojant bažnyčią reikėjo tvarkyti. Tyrimų atskaitoje archeologas rašo, kad aptikti kapai „palendantys po pamatu“. Tai leidžia manyti, kad 1751 metais pastatyta didesnė nei ankstesnė bažnyčia.
Pasak Dariaus Kontrimo, „Pagal 2019 m. aptiktus pavienius radinius (monetas, medalikėlius), kuriuos galima sieti su suardytais kapais, palaidojimai gali būti datuojamai XVII a.“
Liautis laidoti Tryškių bažnyčios, kaip ir kitų parapinių, šventoriuje pradėta reikalauti XVII amžiaus pabaigoje. Visgi neaišku, kiek ilgai šventoriuje dar buvo laidojama ir kada atidarytos viešosios miestelio kapinės.
Mokykla ir špitolė
1643 metų vizitacijos akte rašoma, kad mokyklos dar nėra, tačiau yra bakalauras Mykolas Zabielskis – senas, vedęs, gyvenantis miestelyje, atleistas nuo dvaro prievolių, kad tarnautų bažnyčiai. Kadangi dėl senatvės nebegalėjo eiti pareigų, buvo priimtas jaunas mokytojas, mokęs vaikus klebonijoje. Tų metų vizitacijos akte nurodoma įsteigti mokyklą, kurioje vaikai būtų mokomi tikėjimo pagrindų ir giedojimo. Vakare, prieš išeidami į namus, mokiniai turi užeiti į bažnyčią ir sugiedoti „Salve, Regina“ arba kitą pamaldžią giesmelę.
1677 metų vizitacijos akte mokykla visai neminima.
Špitolė, kurioje gyveno pasenę vargšai ar ligoti žmonės, priklausė Šv. Onos altarijai pagal Važynskių fundaciją. 1643 metų vizitacijos akte apie špitolę užsimenama trumpai: „Nuo kapinių netoli yra špitolė, kurioje gyvena vienas vargšas vedęs žmogus, gyvenantis iš išmaldos ir tarnaujantis bažnyčiai“.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply