Rašyti apie daug pasiekusius, nusipelniusius žmones kartais būna nelengva. Ką reiškia pasakymai‚ „daug pasiekęs“, „žinomas“, „nusipelnęs“? Kad toks žmogus gyvenime jau yra sukūręs kažką reikšmingo ir svarbaus daugybei kitų žmonių? Be abejo. Bet kiek yra ta daugybė? Nežinau. Težinau, kad Telšiuose daugeliui toks yra Petras Gintalas. Menininkas, kuriam šių metų gale buvo suteiktas miesto Garbės piliečio vardas.
Stasys Katauskas
Asmenybė
„Vytautai, važiuojant kilo mintis, sustojau, išlipu iš mašinos ir skambinu“. Tokius Petro Gintalo žodžius prisimena telšiškis poetas Vytautas Stulpinas, pasakodamas, kaip ne vienerius metus vargo, su bendraminčiais stengdamasis, kad greta dabartinės Žemaitės gimnazijos atsirastų paminklas kadaise joje besimokiusiam poetui Vytautui Mačerniui.
Vietą, kur šiandien stovi Gedimino Karaliaus nulieta skulptūra V.Mačerniui, parinko būtent P.Gintalas. Ne tik parinko, ir pats kartu su V.Stulpinu mynė valdžios koridorius, dėjo pastangas, kad paminklas tragiškai žuvusiam žemaičių poetui Telšiuose atsirastų.
Skaitytojas šioje vietoje turėtų nustebti. Straipsnis apie Petrą Gintalą, o rašau apie kažkokį fragmentą iš visai kitam menininkui skirto paminklo atsiradimo istorijos. Apie net ne P.Gintalo kurtą paminklą. Bet galbūt taip geriau, galbūt taip simboliška? P.Gintalas, kiek su juo yra tekę susidurti, pasirodė ne toks žmogus, kuris veržtųsi būti dėmesio centre, kuris rėktų aš, aš, aš.
Už šį menininką kalba jo darbai ir gyvenimas. Gyvenimas, kuriame būta ne tik gražių, bet ir skausmingų momentų. Vienas tokių, 2002-ųjų vasarą nutikusi sūnaus netektis, įtaigiai atskleistas Laimutės Pocevičienės režisuotame studijos „Savi“ teatralizuotame intarpe, papildžiusiame Garbės piliečio vardo suteikimo ceremoniją šių metų gruodžio 6-ąją. „Sūnau, kur buvai. Tėti, kur tu buvai, kai dirbai apsišaukėliu ir nespėjai su manimi dalytis pasauliu/ Sukalk man stalą ir rašyk/ Rašyk savo ir mano eilėraščius“, – dar vaikiškais jaunųjų aktorių balsais skambėjo tąsyk fragmentas. Dar vienas fragmentas, atskleidžiantis dalelę menininko gyvenimo.
O ir darbų per ilgą ligšiolį kūrybinį kelią sukurta daugybė. Vien Žemaičių muziejuje ALKA dabar eksponuojamoje P.Gintalo kūrybos retrospektyvoje jų dešimtys. „Man jis yra begalinio tikrumo žmogus, jame nėra jokio falšo, dirbtinės didybės ar susireikšminimo. Ir tas tikrumas, kuomet be patoso, be didelių plačių mostų jis vis tiek tuos mostus kažkaip savaime padaro. Tas tikrumas aiškiai ir tvirtai stovint ant savo žemės ir kartu gebant pakilti labai aukštai. Toks man atrodo P.Gintalas“, – sako Žemaičių muziejaus ALKA direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė, ilgiau nei dešimtmetį bendradarbiaujanti su juo Telšiuose rengiant medalio ir mažosios skulptūros meno kūrėjų stovyklą. P.Gintalas ne tik gyvoji šios stovyklos legenda. Pasak I.Vaitiekienės, ne kartą menininkas prie šios stovyklos rengimo yra prisidėjęs ir asmeniniais ištekliais.
Kūryba
Apie P.Gintalo kūrybą įvairiuose leidiniuose nemažai prirašyta. Taikliai apie ją neseniai atsiliepė Janina Zvonkuvienė, pastebėjusi, kad „veiziedams į Gintalą sukorta meną nepasėjunti esonts dorns, ka ne tau, dornieli, če tėi menā. Ek šalėn, čė tik menininkams veizieti. Ne, nuoras veizieti dā ė dā“. Skulptorius, VDA Telšių fakulteto docentas Marius Norkus pastebi, kad P.Gintalo kūryba, ypač kiek ankstesni 15-20 metų senumo darbai, išsiskiria savitu su niekuo nesupainiojamu braižu. „Mokydamiesi skulptūros, mes gilinomės į akademinius dalykus, kaip turi būti lipdoma, koks reljefas. O P.Gintalas yra baigęs metalo meną, dizainą, pas jį kitokios formos ir stilius. Čia reikia pasakyti, kad skulptoriai dažnai būna kritiški nesimokiusių skulptūros, bet skulptūras kuriančių žmonių atžvilgiu. Be apie P.Gintalo kūrybą to niekas nepasakytų. Joje pakanka monumentalumo, kuris medalio mene reikalingas. Nes čia visada yra pavojus per daug nueiti į juvelyriką, į poeziją. Turinys dėl to nenukenčia, bet nuklydus į manierizmą, į pernelyg poetiškas, juvelyriškas detales, nukenčia forma. P.Gintalas visada junta tą ribą, sugeba išsaugoti monumentalumą“, – pastebi M.Norkus.
„Kalvotojoje Žemaitijoje“ nesyk rašyta, kad P.Gintalas kasmet rengiamoje seniausioje Europoje medalio ir mažosios skulptūros meno kūrėjų stovykloje dalyvauja nuo pat jos pradžios. O tų stovyklų Telšiuose buvo jau daugiau nei keturios dešimtys. Žemaičių muziejuje ALKA eksponuojamoje menininko darbų parodoje galima pamatyti ne vieną šioje stovykloje sukurtą P.Gintalo darbą. Menininko darbuose – metalo plastikos kalba pasakojamos istorijos, žinomi bei pačiam menininkui svarbūs žmonės. Reljefiniuose vaizdiniuose, figūrose, portretuose ne šiaip atvaizdai. Juose menininkui pavyksta užčiuopti ir atskleisti tas prasmes, kurios sako apie žmogų, miestą ar veiksmą daugiau nei vien paprastas vaizdas. Žiūrėdamas į P.Gintalo darbus, pajunti, jog per vaizduojamus dalykus skleidžiasi nuorodos į daug platesnę vidinę to, kas vaizduojama, erdvę.
Nepilna biografija
P.Gintalas gimė 1944 rugpjūčio 24 d. Telšiuose. Kaip ir kitiems jo kartos žmonėms, augti teko karo ir pokario sąlygomis. Kiek paaugęs, pradėjo lankyti vidurinę mokyklą, jau tada pervadintą Žemaitės vardu. Netrukus ją teko palikti. Lietuvą okupavusią Sovietų Sąjungą tebevaldė J.Stalinas, tebesitęsė trėmimai į Sibirą. Tad šeimai pajutus, kad irgi gresia tremtis, 1952 m. teko kraustytis į Palangą. Šiame pajūrio mieste būsimas menininkas pragyveno, kol baigė vidurinę mokyklą.
Absurdiška būtų manyti, kad visas tas laikas atsidūrus svetimame mieste P.Gintalui, tada dar vaikui ir paaugliui, tebuvo nužymėtas ilgesio. Ar kad Palanga taip ir liko svetimu miestu. Bet širdyje P.Gintalas visąlaik buvo telšiškis. Dar vaiko širdelėje įsirėžęs gimtojo miesto įspaudas pažymėjo visam gyvenimui. Tebesinešioja menininkas jį iki pat šiol.
Tuos laikus savo trumpoje, tačiau talpioje apžvalgoje įtaigiai nupasakojo jo mokinys ir kolega Gvidas Latakas. Irgi dailininkas ir poetas. Palangoje bendraamžių sugalvota pravardė Gintals-Tintals, sambo imtynės, knygos iš mamos bibliotekos, jauno žmogaus širdyje pasėjusios domėjimosi literatūra sėklą, virbalai, piktas Sutkus, galbūt nulėmęs, kad Petrą Gintalą šiandien geriau žinome kaip skulptorių nei kaip poetą, nors jis ir rašo eilėraščius, šalberkos ir kuokos, Frėjaus ir Inčirausko sukalta pakyla pradėjus dirbti Telšių dailės mokykloje, kelionės pas tuometį kultūros ministrą Kornelijų Platelį ir dar daugybė kitų dalykų iš G.Latako punktyriškai nupasakoto ligšiolio P.Gintalo gyvenimo kelio. „Pilnas gyvenimo, pilnas gerumo“, – apie šio straipsnio herojų sako G.Latakas.
Fakultetas ir kitų atmintyje likę pėdsakai
Dar Palangoje P.Gintalui teko susidurti su gintaro apdirbimu, vėliau gyvenimas nuvedė į Vilnių, kur 1969 m. menininkas baigė tuometį Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademiją). Netrukus po studijų grįžo į Telšius, kur pradėjo dirbti dailės mokykloje. Ne be šio žmogaus pastangų mokykla 1998-aisiais įgijo aukštosios mokyklos statusą, tapo VDA padaliniu.
„Petras reikiamu metu ėmėsi atsakomybės, buvo pirmasis jau aukštąja tapusios mokyklos vadovas, nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų – dekanas. Nebuvo tada paprasta, reikėjo ir minčių, ir pasiaukojimo. Būta ir tarpsnio, kuomet teko ir be atlyginimo padirbti. Fakultetui kuriantis, buvo ir patalpų, finansavimo klausimai, apskritai daug jėgų, daug dūšios šiam žmogui teko įdėti, kad mokykla būtų, išliktų“, – pasakoja dabartinis VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys.
Prisimena P.Gintalą ir įvairiu metu mūsų mieste studijavę studentai. VDA Telšių fakultete, dar iki šiai mokymo įstaigai tampant aukštąja mokykla, mokėsi ir Lietuvoje žinomas iš Telšių kilęs skulptorius Nerijus Erminas. „P.Gintalas dėstė piešimą, dizainą. Man, kaip būsimam skulptoriui, jis nedėstė, bet pamenu jį kaip savotišką patriarchą. Artimiau su P.Gintalu pabendraudavom per panašiu laiku Telšiuose vykdavusias Donato Jankausko organizuotas gatvės meno akcijas. Mums, to meto jaunimui, būdavo įdomu klausytis jo pasakojimų apie ankstesnių laikų studijas Vilniuje. Iki šiol pamenu viename tokių pokalbių P.Gintalo sudainuotą dainelę. „Kas turi pinigų, tas geria alų vyną, o tas, kas jų neturi, tik vandenėlį gryną“, – prisimena N.Erminas.
Dar vienas šalyje žinomas iš mūsų miesto kilęs menininkas D.Jankauskas, savo laiku buvęs gatvės meno akcijų Telšiuose organizatoriumi, kadaise irgi yra dalyvavęs medalininkų stovyklose. „Pamenu, jie su Olbutu (menininkas Antanas Olbutas, red. pastaba) mums jauniesiems jau tada būdavo tarsi kokie patriarchai. Bet Olbutas likdavo toks per atstumą, o Petras! Kokias eiles jis ir dabar varo! Ir humoro jausmas koks! Tada irgi toks buvo. Ir jo medaliai man labiau nei Olbuto ar Inčirausko patikdavo. Kitoks žmogus tiesiog, platesnio akiračio“, – apie P.Gintalą atsiliepia D.Jankauskas.
D.Jankauskas, N.Erminas, G.Latakas ir kiti čia cituoti žmonės – maža dalelė tų, kurie apie P.Gintalą turi pasakyti ką nors gražaus, kuriems menininkas yra dovanojęs dalelę savo paties. Rašyti apie jį nelengva. Nelengva dar ir dėl to, kad abejoji, ar esi vertas apie tokius žmonės kažką pasakyti. Nes iš tikrųjų žinai, kad yra žmonių, kurie daug geriau, daug taikliau parašytų. Tebus šio straipsnio pabaigai dar viena žemaitiška J.Zvonkuvienės citata: „Telšē y pėlni Petra Gintala“.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply