Šiandien Telšių kultūros mokyklos pastatas tyli. Koridoriai, kuriuose kadaise skambėjo balsai, žingsniai ir pirmieji drąsūs bandymai kurti, dabar laukia – nežinia ko, bet su atmintimi. Ši tyla nėra tuščia: ji kupina buvusio laiko. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius šiai mokyklai vadovavo Aleksandras Šidlauskas – žmogus, kuriam kultūra buvo ne sienos ar tvarkaraščiai, o gyvas ryšys tarp žmonių. Šis pokalbis – tai bandymas sugrįžti prie to laiko, kai pastatas turėjo pulsą, ir paklausti, ką reiškia palikti pėdsaką vietoje, kuri šiandien dar tik laukia savo naujo likimo.
Algirdas Dačkevičius
– Kaip susiklostė Jūsų kelias į Telšių kultūros mokyklos direktoriaus pareigas ir kelintais metais vadovavote šiai mokyklai?
– Netikėtai iš Telšių rajono to meto atsakingų asmenų gavau pasiūlymą atvykti gyventi ir dirbti Žemaitijos sostinėje. Ėjo 1979 metai. Ilgai nedvejodamas, sutikau su šiuo pasiūlymu, nes, dirbdamas Šilalės rajono kultūros skyriaus vedėju, buvau gerai susipažinęs su mėgėjų kūryba ir menine veikla, supratau, koks turi būti jaunasis srities specialistas. Turiu galvoje jo darbą tuomečiuose kultūros namuose ir bibliotekose. Tais metais Lietuvoje tokius specialistus rengė keturios kultūros mokyklos – Vilniuje, Marijampolėje, Rokiškyje ir Telšiuose. Šios mokyklos ruošė dramos režisūros, choreografijos, choro dirigavimo, bibliotekininkystės specialistus, kurių labai trūko. Prisimenu, Šilalėje dirbo tik septyni specialųjį išsilavinimą turintys žmonės, jie triūsė kultūros namuose. Geresnė padėtis buvo bibliotekose. Naujojo darbo pobūdis buvo specifinis. Baigę vidurinę mokyklą abiturientai rinkosi būsimas studijas pagal savo pomėgius. Buvo neramu dėl to, kad stojančiųjų skaičius vos užpildydavo auditorijas. Telšių mokykla kasmet į gyvenimą išleisdavo penkiasdešimt diplomuotų absolventų. Metai bėgo pasiutiškai spėriai – nepajutau, kaip praėjo lygiai penkeri metai šiame gražiame žemaičių rajone. Prisiminimų susikaupė pakankamai daug, o darbas buvo įdomus ir kūrybingas.
– Kokius pagrindinius tikslus kėlėte sau, pradėdamas vadovauti šiai mokyklai?
– Pirmiausia nudžiugau, kad kūrybingas dėstytojų kolektyvas buvo sukaupęs nemažą pedagoginę patirtį, puoselėjo pačius kilniausius lūkesčius. Visą laiką mane domino studentų estetinis išprusimas ir darbštumo koeficientas. Kultūros darbuotojas turėjo būti eruditas, šviesios galvosenos, kūrybingas ir darbštus. To meto kaimiški regionai laukė tokių specialistų. Netrukus įsteigėme estetikos kabinetą, mokomąjį teatrą ir specialią veidrodinę choreografijos klasę. Mokyklai daug talkino Anulėnų paukštininkystės ūkis, kurio vadovas Mykolas Ežerskis pats siūlė savo žmones mums padėti. Visų pirma, man rūpėjo tie materialūs dalykai, nuo kurių priklausė darbo kokybė ir sėkmė. Nuolat skambėjo pianinai, kasmet buvo parengiamas dėstytojų ir moksleivių pavasarinis koncertas miesto kultūros namuose. Dėstytojai vykdavo į kaimyninius rajonus – Plungės, Šilalės, Kelmės, Mažeikių – pakalbėti su vidurinių mokyklų abiturientais, supažindindavo su mūsų mokyklos sąlygomis ir darbais. Taip buvo sėjami grūdai, kad užaugtų būsimas kontingentas rytdienos mokslui. Gerai dirbo merginų choras (vadovė Milda Ričkutė), kuris tapo 1980 metų respublikinės Dainų šventės dalyviu. Plėtėsi moksleivių akiratis, darnėjo dėstytojų ir auklėtinių santykiai. Tuo metu buvo privalomas lenktyniavimas, mokykla tapdavo lenktyniavimo prizininke. Daug dirbant, perspektyviai mąstant, galima nemažai pasiekti.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte tiesioginiame darbe?
– Jų niekuomet nestokota. Reikėjo iš esmės atnaujinti patalpų interjerą, sukurti jaukią darbo atmosferą. Svarstėme, kaip pagerbti geriausiai besimokančius, kaip sistemingai palaikyti ryšį su moksleivių tėvais, kaip atnaujinti ir praplėsti mokymo programas, kaip ugdyti, išlaisvinti studijuojančiųjų kūrybines galias, kaip pasiekti sanglaudos tarp skirtingų kursų. Auklėtojų atsakomybė buvo itin svarbus dalykas.
– Kaip keitėsi mokyklos veiklos turinys Jūsų vadovavimo metais?
– Mokykla turėjo patvirtintą valstybinę mokomąją ir ugdomąją programą, kurią derėjo stropiai ir kūrybingai vykdyti. Pasitvarkius materialiai (perdažėme visą dviaukštį pastatą, kuris nepriklausomos Lietuvos metais glaudė Ligonių kasą, o pokariu čia buvo įsikūręs Komunistų partijos komitetas), daugiau laiko liko kasdienei mokymo veiklai. Sėkmingai ir stropiai dirbo režisieriai Stasys Kavoliukas, Ada Lukoševičiūtė, choreografės Julija Kneitienė ir Janina Reinienė, meninė agitbrigada (vadovas Arūnas Balkevičius). Mokykla pradėjo dažniau gastroliuoti Žemaitijos rajonuose, rašyti į spaudą, populiarinant minėtas specialybes, bibliotekininkės rengė kūrybinius knygų konkursus. Norėjosi, kad dėstytojų darbas viešumoje būtų labiau pastebėtas ir deramai įvertintas. Po paskaitų vykdavo repeticijos, muzikinės pratybos, asmeniniai užsiėmimai.
– Kokią reikšmę tuomet Telšių kraštui turėjo kultūros mokykla?
– Nelengva atsakyti į šį klausimą, nes nebuvo atlikta jokių sociologinių tyrimų ar apklausų. Aišku viena – mokykla pamažėle išsikovojo platesnį pripažinimą, nes plėtojo koncertinę veiklą, dėstytojai skaitė paskaitas moksleivijai ir bendruomenei, beveik visi dėstytojai dalyvavo mėgėjų meninėje veikloje (anksčiau tai buvo vadinama „meno saviveikla“). S. Kavoliukas ir J. Kneitienė Telšių teatre nuolat atliko pagrindinius vaidmenis, A. Balkevičius, R. Kasperavičius ir šių eilučių autorius dainavo vyrų chore „Žemaičiai“, kuris sėkmingai dalyvavo Dainų šventėse, proginiuose ar teminiuose miesto koncertuose.
– Ar pavykdavo suderinti meninį ugdymą su įvairių bendruomenių poreikiais?
– Iš dalies į šį klausimą jau atsakyta. Norėta, kad mūsų moksleiviai būtinai dalyvautų profesionalaus meno renginiuose, koncertuose, vykusiuose miesto kultūros namuose, plėstų dvasinį ir intelektinį akiratį, skaitydami knygas, realizuodami savo individualius pomėgius – piešti, muzikuoti, eiliuoti, vaidinti ir kt. Be abejonės, klausytojai ir žiūrovai tai regėjo ir teigiamai vertino. Kilniausia dėstytojų pareiga buvo patiems šviestis ir būti pavyzdžiu savo auklėtiniams tiek mokykloje, tiek savo bendruomenėse.
– Kaip apibūdintumėte to meto Telšių ir Žemaitijos kultūrinį gyvenimą?
– Vienu žodžiu – teigiamai. Telšių, Plungės, Kelmės, Šilalės, Mažeikių, Kretingos rajonų kultūrininkai daugelyje sričių buvo reikšmingi Lietuvos kultūriniam gyvenimui – prisiekę kultūros ir meno puoselėtojai, bendruomenių ugdytojai, aktyviai prisidėję prie bendros kultūros raidos. Telšiai pasižymėjo vaidintojais ir literatais, Plungė – šokėjais ir muzikantais, Mažeikiai – pučiamųjų orkestrų veikla, garsėjo Kelmės literatų sambūris, o Šilalės kraštotyrininkai ir paminklosaugininkai Žemaitijoje sau lygių tuomet neturėjo. Tai liudijo teigiami konkursų ir apžiūrų rezultatai. Senosios praeities tradicijose etninė kultūra reiškėsi itin įvairiomis formomis.
– Kokie kultūros reiškiniai ir iniciatyvos tuomet labiausiai darė įspūdį?
– Asmeniškai labiausiai domėjausi liaudies muzikos atlikėjais, eiliuotojais, kraštotyrininkais. Tai buvo vietinės kultūros atgaiva, tradicijų tąsa, savitai populiari kūryba. Tačiau kultūra turi gausybę spalvų ir atspalvių. Nuo lengvosios muzikos dainelės iki Bethoveno simfonijos yra nepaprastai didelis atstumas ir visiškai skirtingas meninės pagavos laipsnis. Į Telšius, kaip ir į kitus miestus, veržte veržėsi tuomet estradiniais ansambliais vadintos grupės, tačiau simfoniniai, kameriniai kūriniai ar valstybinių profesionalių chorų kūryba buvo pristatoma retai, todėl klausytojas dvasiškai turtėjo vienpusiškai ir paviršutiniškai. Tai buvo didelė meninio skonio lavinimo problema.
– Ar pastebite skirtumus tarp anuometės ir šiandienės jaunimo traukos į meną, į kultūrą?
– Specialiai šia tema nesidomėjau, tačiau gerai žinau, kad klasikiniu menu (plačiąja prasme) jaunimo dauguma nesidomėjo. Kokios priežastys? Apie tai daug rašė filosofai A. Šliogeris, L. Donskis, kultūros žmonės – V. Sventickas, S. Geda, M. Martinaitis, V. Martinkus, K. Nastopka, V. Daujotytė, V. Kubilius. Verta prie jų filosofinių įžvalgų ir sociologinių išvadų vėl ir vėl sugrįžti, papildant savo estetinę kraitelę naujais požiūriais ir subtilesnėmis įžvalgomis. Dažnai kaltinti tėvus ir mokyklą, esą jie nesuteikia dailės, muzikos, teatro žinių, nereikėtų, nes yra plačios galimybės savarankiškai ugdyti estetinį skonį, plėsti meninių žinių akiratį. Ir kuo daugiau skaityti. Deja, vertingą knygą pernelyg dažnai pakeitė teleekranas, feisbukas, retai džiuginantys kultūros populiarinimo pašnekesiais ar tiesiog įžvalgiais, gilesniais pokalbiais.
– Ar turėjote autoritetų ar pavyzdžių, kurie formavo Jūsų vadovavimo stilių?
– Be jokios abejonės – taip. Šilalės ir Telšių kultūros ir švietimo skyrių vadovai Vytautas Noreika ir Kajatonas Šliogeris buvo ryškūs autoritetai, su kuriais teko daugelį kartų bendrauti, tartis, diskutuoti ir mokytis. O gyvenimas ir jo kasdienybė visiems ir visada yra idealiausia mokykla gyventi, dirbti, būti…
– Kokį patarimą duotumėte dabartiniams kultūros įstaigų vadovams?
– Patarinėti yra lengviausias dalykas. Būkite, kolegos, bendraminčiai, visuomet kultūringi, tegul knyga tampa kasdienybe, tegul klasikinis menas ir filosofija tampa pirmutiniais pomėgiais. Turėkite kilnius asmeninius interesus. Linkiu pamilti teatrą ir dailę, chorą, Čiurlionį ir Bethoveną, Dostojevskį ir Rembrantą. Sėkmės.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
