Jeigu telšiškio tautodailininko Stepono Kamino kūrybą būtų galima matuoti ne metais, o medžio rievėmis, jų būtų daug. Per gyvenimą jis išdrožė 460 dekoratyvių lėkščių – daugiau negu ištisą metų ratą, kuriame kiekviena lėkštė žymi savą laiką, nuotaiką ir rankos judesį. Greta jų – apie 200 medžio skulptūrų: šventieji, žmonės, gyvuliai, darbai, sustabdyti kasdienybės akimirkoje. Dar 17 kryžių ir koplytstulpių stovi kraštovaizdyje kaip orientyrai, rodantys ne tik kelią, bet ir atminties kryptį. O kiek koplytėlių įkelta į medžius – pats menininkas neskaičiavo: jos liko tyliai saugodamos vietos dvasią. Šie skaičiai nėra ataskaita. Jie – laiko matas, liudijantis nuoseklų, kantrų buvimą su medžiu. Būtent iš tokio buvimo gimė kūryba, kuri nekalba garsiai, bet veikia giliai.
Algirdas Dačkevičius
Pamiškio vaikystė ir pirmoji peilio žymė
Steponas Kaminas gimė 1950 metais Nerimdaičių kaime, Telšių rajone. Jis augo prie miško – ten prabėgo ir piemenavimo metai, ganant gyvulėlius, stebint metų laikų kaitą, klausantis miško tylos. Miškas jam nebuvo tik gamtinė aplinka – tai buvo erdvė, kurioje formavosi vaiko pasaulėvoka, rankų atmintis ir pirmasis santykis su medžiu.
Peiliuką Steponas paėmė į rankas labai anksti. Pirmasis drožinys buvo iš storos eglės žievės išdrožta voveraitė – trapus, vaikiškas bandymas, bet jau liudijantis norą ne tik stebėti, bet ir kurti. Vėliau jis pamėgo drožinėti šachmatams žirgus – figūras, reikalaujančias formos pojūčio ir kantrybės. Peilis tapo kasdieniu įrankiu, tačiau kartu ir atsakomybe: viena jo žymė paliko gilų randą rankoje, išlikusį iki šiol. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip šešiasdešimt metų, tačiau tas randas tapo savotišku likimo ženklu – nebyliu kūrybos kelio pradžios liudytoju.
Piemenaudamas Steponas pats pasidirbdavo švilpynių ir birbynių. Drožyba ir muzika susiliejo natūraliai – per kvėpavimą, ritmą, rankų judesį. „Visi karklynai baltuodavo nuluptomis žievėmis, tai eigulys mus, „mažuosius bebrus“, auklėdavo“, – su šypsena prisimena menininkas. Šis prisiminimas atskleidžia ankstyvą supratimą, kad kūryba nėra beatodairiška – ji reikalauja pagarbos medžiagai ir ribų pajautimo.
Amatas, darbas ir santykis su tradicija
Mokslai Balėnėlių, Viešvėnų ir Nevarėnų mokyklose, vėliau – Telšių taikomosios dailės technikume, kur Steponas Kaminas studijavo meninį medžio apdirbimą ir įgijo dailininko-vykdytojo specialybę, suteikė jo prigimtiniam santykiui su medžiu profesinį pagrindą. Čia jis išmoko ne tik technikos, bet ir drausmės – suvokimo, kad medis nėra pasyvi medžiaga, o gyvas, savitą charakterį turintis kūnas.
Po karinės tarnybos (1971-1973 m.) jis dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, vėliau – Telšių kelių statybos valdyboje Nr. 3 dailininku. Tai buvo metai, kai menas ir kasdienis darbas egzistavo greta. Nuo 1990 iki 2004 metų Steponas Kaminas dirbo Telšių jaunimo mokykloje technologijų mokytoju, perduodamas amatą ir požiūrį jaunajai kartai. Vėlesnis darbas Telšių miškų urėdijoje rekreacijos meistru dar labiau sutvirtino ryšį su gamta – su mišku, iš kurio kyla jo kūrybos esmė.
Žemiški šventieji ir kaimo gyvenimo epopėja
Nuo 1999 metų Steponas Kaminas aktyviai dalyvauja parodose, o 2000-aisiais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Viena ryškiausių jo kūrybos sričių – kryždirbystė ir sakralinė skulptūra. Tačiau S.Kamino šventieji – kitokie. Jie labai žemiški, artimi kaimo žmogui, be akademinės pompastikos, būdingos bažnytinei ikonografijai.
Menininkui ypač svarbus judesys. „Labai svarbu pagauti judesį ir jį atkartoti medžio drožyboje, todėl dažnai stabteliu prie turguose bendraujančių sodiečių ar besiplepančių moterėlių. Gaila, kad jų vis rečiau pamatau“, – pasakoja Steponas. Iš šių stebėjimų gimsta skulptūros, kuriose užfiksuota gyva kasdienybė. Taip atsirado ir skulptūrinė kompozicija apie ožką, kur senukas ją laiko už ragų, o senolė melžia – paprasta, bet talpi scena, kalbanti apie bendrą darbą, pasitikėjimą ir kaimo gyvenimo ritmą.
Kaimo darbų epopėja tiesiog alsuoja iš Stepono Kamino sukurtų medžio skulptūrų. Jose gyvas ne tik vaizdas, bet ir būvis – lėtas, kantrus, neatskiriamas nuo gamtos ir žmogaus santykio su ja. Ne veltui jis pelnytai laikomas liaudies menininku – ne tik pagal titulą, bet ir pagal kūrybos esmę.
2013 metais Steponas Kaminas tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatu kryždirbystės srityje. 2014 metais jo kūriniams suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas, 2016-aisiais – Meno kūrėjo statusas, o 2017 metais – Tradicinių amatų meistro vardas. 2018 m. jam skirta Vaizduojamosios dailės nominacijos trečioji vieta – simbolinis Bronzos vainikėlis, o 2023 m. – simbolinis Sidabro vainikėlis.
2023 metais Vilniaus rotušėje Steponui Kaminui įteiktas geriausio metų tautodailininko apdovanojimas. Tačiau pats menininkas, kaip ir jo darbai, lieka kuklus – jis kalba apie truputį žinių ir labai daug darbo. Lietuvos nacionalinis muziejus yra įsigijęs penkiolika telšiškio darbų, taip įtvirtindamas šią kūrybą nacionalinės kultūros lauke.
Paroda kaip tylus pokalbis
Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje nuo 2026 m. sausio 5 d. iki vasario 13 d. eksponuojama jubiliejinė Stepono Kamino kūrybos darbų paroda – tai ne tik vieno menininko gyvenimo ir kūrybos kelio apžvalga. Tai lėtas, susikaupęs pasakojimas apie žmogų, kuris pasirinko medį kaip savo kalbą, o tylą – kaip pagrindinę raiškos formą. Paroda kviečia ne vartoti vaizdus, bet būti šalia jų, išbūti ir įsiklausyti į tai, kas dažnai lieka nepastebėta.
Jubiliejinė paroda Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje apima skirtingus Stepono Kamino kūrybos laikotarpius. Čia viena kitą papildo brandžios skulptūros, žemiški šventieji ir kasdienio kaimo darbo vaizdiniai. Tai nėra retrospektyva tradicine prasme – veikiau tylus pokalbis tarp medžio ir žmogaus, tarp praeities ir dabarties. Svarbiausia – prie kiekvienos skulptūros stabtelėti ir įsigilinti, o ne prabėgti.
Nors Steponas Kaminas įsikūręs Telšiuose, jo kūryba gyvena platesniame laike. Tai menas, kuris nešaukia, bet išlieka. Kaip medis – augantis lėtai, bet tvirtai, paliekantis savo tylos kalbą ateities kartoms.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply