Jau persiritome į Naujus metus, todėl ne tik atsigręžiame į praėjusius, įsivertiname savo nuveiktus darbus, bet ir pagalvojame, kas mūsų laukia šiais. Žmogus, kuris, kaip rašo poetas Vytautas Mačernis, amžino ne amžinas yra, lengviau laiką suvokia, kai jį padalina į atskiras epochas, subrūkšniuoja įvairiais jubiliejais. Labiau koncentruojamės į apvalesnius, bet dažnai ramybėje nepaliekame ir penkmetinių švenčių. Atrodo, kiek neseniai visa Lietuva prisiminė jauniausią lietuvių literatūros klasiką V. Mačernį, kai šventėme jo 100-ąjį gimimo jubiliejų, o šiais metais jau galėsime atsigręžti į 105-ąjį jo gimtadienį. Kadangi jis Telšiuose baigė gimnaziją, šiai erdvei poetas yra artimas, todėl ir neapvalus jubiliejus mums tampa reikšmingu.
Povilas Šverebas
1990 m. buvo išleista poeto knyga „Po ūkanuotu nežinios dangum“. Joje pirmą kartą publikuoti ir V.Mačernio žinomi laiškai. Skaitydamas juos, atkreipiau dėmesį į poros laiškų dvi, kaip man atrodė, įdomias detales.
1939 m. kovo 6 d., mokydamasis Telšių valstybinėje vyskupo Valančiaus gimnazijoje, laiške Danguolei Jackevičiūtei į ją kreipiasi malonybine forma Dangute ir primena: „… ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis tikrai nuoširdžiai mane myli ir, nors mes ne giminės, labai manimi rūpinasi. Jei susergu, tai jis ilgiausias valandas tupi prie mano lovos, jei gaunu dvejetą, atbėga pasitart, ką toliau darysime, jei kas man pasiseka, tai jis džiaugiasi lyg savo džiaugsmu. Ir nuolat mane vadina Vytuku. Tą žodį jis taria su tokia meile ir švelnumu, kad negaliu jo nemylėti.“ Kitame laiške, rašytame 1941 m. gruodžio 29 d. studijų metais savo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei, poetas dar kartą užsimena apie šį kapelioną.
Iš Vilniaus jis traukiniu grįžo į Mažeikius ir galvojo pernakvoti pas savo draugo brolį kunigą Znotiną, bet šiam, parą nevalgiusį V.Mačernį pavaišinus bokalu alaus bei obuoliais, ir savo reikalais išskubėjus į miestą, Vytautui nieko kito neliko kaip pėdinti į namus. Juolab, kad šį variantą pasiūlė ir kunigas. Iki gimtosios Šarnelės buvo dar 42 kilometrai. Oras buvęs baisus – didžiulis vėjas, drėgna, o kelias purvinas. Todėl Vytautas, pasiekęs Sedą, suprato, kad Šarnelės, iki kurios buvo likę dar 12 kilometrų, nepasieks. Jis nusprendė užsukti į kleboniją, nes žinojo, kad joje gyvena jo buvęs kapelionas, ir ten apsinakvoti. Apie jų susitikimą Bronei V.Mačernis rašo: „Žinoma, tas mane (vos neapsiverkė iš džiaugsmo mane pamatęs) maloniai priėmė (pusvalandį bučiavo, o kai paleido iš glėbio, aš taip ir nuvirtau kėdėn iš nuovargio). Gerai išsimiegojęs, pirmadienio rytą, apie 9-tą valandą ištraukiau link namų.“
Atmetus visas emocijas ir vaizdingą pasakojimą, nekyla abejonių, kad šis kapelionas nuoširdžiai rūpinosi Vytautu. Jie tikriausiai palaikė ryšius ir po gimnazijos baigimo, nes Vytautas žinojo, kad kapelionas Sedoje nedirba, bet tuo metu ten gyvena.
V.Mačerniui, mokantis Telšiuose, globa buvo labai reikalinga, nes tuo metu jis neteko tėvo. 1938 m. rugsėjo 22 d. „Žemaičių prieteliaus“ 39 numerio pirmame puslapyje skaitome užuojauta: „Mūsų bendradarbiui Vytautui Mačerniui, jo mylimam tėveliui mirus, reiškiame gilią užuojautą“, o šeštame puslapyje, skyrelyje „Jautis subadė“ yra trumpa informacija: „Ž. Kalvarija. Rugsėjo 22 d. Šarnelės kaime piktas jautis subadė Vladą Mačernį, 48 m. amž. Jis buvo rastas kieme dar su silpnomis gyvybės žymėmis, bet greit mirė.“ (Įprastai rašoma, kad tragedija įvyko vasarą – P.Š.) Tėvas ūkį paliko skolose, todėl šeimos materialinė padėtis buvo sunki. Vytautas ne visada laiku galėdavo užsimokėti už mokslą. Jis dėl nepriteklių ir silpnos sveikatos dažnai sirgo, todėl poetui buvo reikalinga globa. Kapelionas jam ištiesė pagalbos ranką, todėl suprantame, kodėl poetui jis buvo toks artimas ir brangus.
Natūraliai kyla klausimai. Kas buvo šis geraširdis žmogus, apglėbęs jaunąjį talentą savo nuoširdžia šiluma, ir koks jo likimas?
Tirdamas Telšių valdžios amatų mokyklos istoriją, atkreipiau dėmesį, kad dažniausiai tas pats kapelionas būdavo skiriamas tiek gimnazijai, tiek būsimiesiems amatininkams. Be to, nustebino faktas, kad mokslais nepasižymėjusiu, bet eilėraščius rašiusiu mokiniu Kostu Bučiumi, netekusiu tėvo, pradėjus rūpintis kapelionui, jis atsigavo ir tapo pirmūnu. Kapelionas K.Bučių ne tik šelpė materialiai, bet ir leido naudotis savo asmenine biblioteka.
Jau tada kėliau versiją, kad tai turėtų būti kunigas Petras Patlaba. Tokią prielaidą leido daryti 1937 m. kovo 21 d. „Žemaičių prieteliuje“ (Nr. 11), informacijoje „Kunigų pakeitimai“, rasta žinutė. Joje nurodoma: „Kun. Dr. A.Kruša, Kun. Seminarijos profesorius ir Telšių gimnazijos kapelionas, skiriamas Klaipėdos Pedagoginio Instituto religijos dėstytoju. Kun. P.Patlaba, Skuodo progimnazijos kapelionas, skiriamas Telšių gimnazijos kapelionu.“ Liko tik išsiaiškinti, iki kurių metų P.Patlaba buvo Telšių gimnazijos ir ar jis buvo amatų mokyklos kapelionu.
Deja, kiti darbai neleido sudurstyti tų galų, o dabar, kai prisimename poeto 105-ąjį jubiliejų, norisi į tai atsigręžti. Bet pirmiausia reikia peržvelgti į per tą laiką kitų nuveiktus darbus.
Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė ir Jonas Šlekys straipsnyje „Alfonsas Gricius – žemininkų generacijos poetas“, publikuotame 2001 m. leidinyje „Žmogus ir žodis“, pažymi, kad, kai mokėsi Telšių gimnazijoje, susidūrė su dviem šviesiomis asmenybėmis – literatu Feliksu Kudirka (1901-1967) ir kapelionu P.Patlaba (1909-1986). Apie kunigą rašoma: „P.Patlaba gimnazijoje pasižymėjo ne tik didele erudicija, bet ir subtiliu pedagoginiu taktu bei tolerancija.“ Ir dar priduria, kad jis rūpinosi V.Mačerniu ir padėdavo jam atsirinkti lektūrą.
Apie Telšių gimnazijos kapelioną dabar žinių galima prisilasioti ir užsienio lietuvių suskaitmenintuose periodiniuose leidiniuose. Jie gan detaliai atskleidžia jo veiklą JAV. Mūsų enciklopedijų duomenys suteikia kunigo biografijai faktografinį stuburą. Be to, Lietuvos valstybės centriniame archyve yra saugomos jo dvi asmens bylos. Vienoje jų pavyko rasti ir kunigo portretinę nuotrauką. Remiantis minėta medžiaga, pristatysiu skaitytojui šią iškilią asmenybę.
Petras gimė 1909 m. gegužės 1 d. Varsėdžių bažnytkaimyje, Kaltinėnų valsčiuje, Tauragės apskrityje, gausioje Juozapo Patlabos šeimoje. Joje augo 14 vaikų. Pradinę mokyklą jis baigė gimtinėje. Mokytojo asmens byloje nurodoma, kad joje mokėsi trejus metus. Po to, išlaikęs stojamuosius egzaminus, mokėsi Šilalės vidurinėje mokykloje. Tai rodytų, kad, taupydamas pinigus, jis peršoko ketvirtą pradinės skyrių. Kitu atveju į vidurinę būtų priimtas remiantis pradinės mokyklos baigimo pažymėjimu. Baigęs vidurinę, įstojo į Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją. Po metų persikėlė į Kražių „Žiburio“ gimnaziją, kuri buvusi arčiau namų. Kanauninkas Jurgis Galdikas į ją priėmė laisvu klausytoju, nes neturėjo lotynų ir prancūzų kalbų pažymių, su sąlyga, kad iki Kalėdų atostogų tas kalbas pramoks. P.Patlaba egzaminus išlaikė ir, baigęs šeštąją klasę, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Perėjimas iš suaugusių gimnazijos, kur nebuvo mokoma lotynų kalbos, rodytų, kad jis gal tada apsisprendė tapti kunigu. Pats pažymi, kad nuo 1922 m. iki 1934 m. mokėsi Šilalės vidurinėje, Šiaulių, Kražių gimnazijose ir Telšių kunigų seminarijoje. 1934 m. gegužės 14 d. Telšių katedroje vyskupas Justinas Staugaitis P.Patlabą įšventinto kunigu ir paskyrė vikaru į Kuršėnus, kur dirbo ir pradinių mokyklų kapelionu. Pastebėjus jo pedagoginį talentą, nuo 1935 m. sausio 15 d. buvo perkeltas į Skuodo vidurinę mokyklą tikybos mokytoju. Kaip pats prisimena, kad, gavęs prašymą atvykti kuo greičiau, jau sausio 8 d. buvo Skuode. Ten pakliuvęs tiesiai į kunigo Jono Beinoravičiaus išleistuves, kur buvusi slogi atmosfera. Mokytojai sėdėję rūškanais veidais, o 23 mokiniai už dalyvavimą ateitininkų veikloje (nuo 1930 m. autoritarinis Antano Smetonos režimas buvo uždraudęs šią katalikišką jaunimo organizaciją – P.Š.) buvo nubausti. Kunigo Leono Jurkaus (palaidotas Nerimdaičių kapinėse, Telšių r.) sesuo buvo pašalinta iš vidurinės be teisės įstoti į bet kokią kitą mokyklą, o likusiems mokiniams buvo sumažintas elgesys.
P.Patlabai pavyko normalizuoti santykius ir dėl savo takto tapti visų gerbiamu mokytoju bei kapelionu. Todėl kunigą Antaną Krušą iškėlus į Klaipėdą, reikėjo surasti jam tinkamą pamainą Telšiuose.
Kad suprastume į kieno batus turėjo įšokti jaunasis kunigas, paminėsiu, jog A.Kruša buvo Romoje baigęs Gregorianumą, apsigynęs teologijos mokslų daktaro laipsnį ir puikiai įvaldęs kelias užsienio kalbas. Jis Klaipėdos pedagoginiame institute turėjo užimti lektoriaus tikybai pareigas ir dar dirbti šiai įstaigai priklausiusioje pavyzdinėje mokykloje tikybos mokytoju. Klaipėdoje, po 1933 m. Hitlerio atėjimo į valdžią, jo šalininkai vykdė aktyvią antilietuvišką politiką, todėl darbui joje reikėjo išskirtinių žmonių. Toks ir buvo A.Kruša. Telšių gimnazijos direktorius atestacijoje jį apibūdino kaip išskirtinių gabumų tikybos mokytoją.
1937 m. kovo 15 d. P.Patlaba buvo perkeltas į Telšių valstybinę vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją. Tų pačių metų balandžio 3 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo mokytojo vardas. Oficialioje biografijoje nurodoma, kad dar buvo dviejų amatų mokyklų kapelionu bei Telšių katedros vikaru. Iš 1937 m. balandžio 7 d. švietimo ministro įsakymo Nr. C/13 suprantame, kad nuo balandžio 1 d. jis buvo paskirtas Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos mokytoju, o 1938 m. gruodžio 19 d. įsakymu C/52 jam leidžiama nuo rugsėjo 1 d. dėstyti tikybą ir Telšių Šv. Kazimiero kongregacijos amatų ruošos mokykloje. Iš Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos buvo atleistas 1939 m. rugsėjo 1 d. Gimnazijoje dirbo iki Sovietų Sąjungos okupacijos, kai visose švietimo įstaigose buvo panaikintas tikybos mokymas. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale yra saugoma Telšių vyskupo Valančiaus gimnazijos darbuotojų byla, kurioje yra ir P.Patlabos tarnybos lapas. Jame nurodyta konkreti atleidimo iš gimnazijos tikybos mokytojo pareigų data – 1940 m. liepos 1 d. Jo amatų mokyklos atestacijoje nurodyta, kad kunigas moka lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.
Sovietinės okupacijos metais P.Patlaba, kad neerzintų naujos valdžios savo veiklumu, buvo perkeltas į Pikelių bažnytkaimį (Mažeikių r.), o vėliau – į Rietavą klebono pareigoms. Dirbdamas Rietave, 1943 m. pastatė ūkinį pastatą, kurio vietoje šiuo metu stovi modernūs senelių namai. Žemaitijoje vasaromis jis organizavo moksleivių ateitininkų stovyklas.
Vieni šaltiniai nurodo, kad, artėjant Raudonajai armijai prie Lietuvos, kunigas pasitraukė į Vokietiją. Kitur rašoma, kad 1945 m. išvyko studijuoti į Romą, bet Augsburge susitiko pulkelį lietuvių jaunimo, kurie traukė į Tiubingeno universitetą (Vokietijoje). Jie sutarę ten steigti Ateitininkų organizaciją ir P.Patlaba prisijungė prie jų, tapdamas Moksleivių ateitininkų sąjungos dvasios vadu. 1949 m. išvyko į Čikagą (JAV). Darbuodamasis Baltimorėje ir Sisere (Cicere), be savo tiesioginio darbo aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jis buvo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos tarybos narys, paruošė Amerikos lietuvių katalikų akcijos fondo statutą, kuris 1949 m. spalio 5 d. tarybos suvažiavime Filadelfijoje buvo patvirtintas. 1949-1950 m. P.Patlaba buvo šio fondo direktoriumi. Sisero dirbo 7 metus. Šiame Čikagos priemiestyje įsteigė Aukštesniąją lituanistinę mokyklą ir jai vadovavo. Kunigas globojo ne tik ateitininkus, bet ir skautus. 1965 m. nuo liepos mėnesio pradžios buvo paskirtas didžiausios lituanistinės lietuvių jaunimo stovyklos administratoriumi. Ta proga 1965 m. rugpjūčio 13 d. laikraštyje „Draugas“ rašoma: „Kun. Petras Patlaba visuomenei žinomas kaip veiklus, sumanus, didelės iniciatyvos ir didelio takto kunigas. Jis, kaip misionierius, neieško nei lengvesnio darbo, nei geresnio gyvenimo, ir vyksta ten, kur yra šaukiamas.“
Straipsniuose apie jį yra pabrėžiama kunigo unikali savybė – mokėjimas kalbėti jaunimui suprantama kalba, o pagrindinės darbo kryptys buvo patriotinis ir religinis jo auklėjimas. Jis buvo Broniaus Kviklio talkininkas šiam, renkant Lietuvos bažnyčių istorijai medžiagą, nes P.Patlaba palaikė ryšius su telšiškiais kunigais. Jie jam pagal galimybes atsiųsdavo leidiniui reikalingos medžiagos. 1980-1987 m. Čikagoje buvo išleista šešerių tomų istorinė knyga „Lietuvos bažnyčios“.
1984 m. P.Patlaba dar ėjo vikaro pareigas Sisero Šv. Antano parapijoje. Mirė 1986 m. balandžio 25 d. Hot Springse, kur tuo metu dirbo. 1986 m. balandžio 30 d. buvo palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.
P.Patlaba pats nuo jaunystės aktyviai dalyvavo Ateitininkų organizacijos veikloje, jos idealams liko ištikimas visą gyvenimą. Nors jis Telšiuose dirbo trumpą laiką, bet savo išskirtinėmis savybėmis – tolerancija, taktu, erudicija, nuoširdumu darė didelę įtaką besimokančiam jaunimui. Pats augęs gausioje šeimoje ir tik per atkaklumą ir padedant geriems žmonėms, siekęs mokslo, stengėsi, kiek galėdamas, padėti kitiems. Mokinius rėmė ne tik materialiai, bet ir rūpinosi jų dvasiniu tobulėjimu. Leido jiems naudotis savo biblioteka, patardavo, kokias knygas jiems skaityti. Žinoma, kad Telšiuose kapelionas globojo gimnazistą poetą V.Mačernį ir amatų mokykloje besimokiusį bei taip pat eilėraščius rašiusį Kostą Bučių. Deja, abiejų likimas tragiškas. Kostas 1941 m. buvo nukankintas Rainių miškelyje, o Vytautas 1944 m. žuvo nuo skeveldros Žemaičių Kalvarijoje. Simboliška, kad šiais metais švenčiame abiejų jubiliejus – V. Mačernio 105-ąsias gimimo metines, o K.Bučio – 85-ąsias mirties metines. Be to, galime daryti prielaidą, kad tik asmenybės ugdo asmenybes.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply