Telšiuose yra žmonių, kurių buvimas bendruomenėje jau seniai tapo natūralia jos dalimi. Jie neprašo dėmesio, bet jų veikla kalba pati už save. Vienas tokių – Alfredas Zaveckas, perkopęs 70 metų ribą, tačiau išlaikantis pavydėtiną energiją, smalsumą ir norą veikti. Jo kasdienybėje telpa šokis, vaidyba, mankštos, Telšių TAU ir rajono „Bočių“ bendruomeninė veikla bei nuolatinis judėjimas pirmyn. Paklaustas, iš kur semiasi tiek jėgų, Alfredas atsako filosofiškai – iš pasąmonės galių. Tarsi vidinis variklis, kuris neleidžia sustoti ir kviečia kiekvieną dieną išnaudoti prasmingai.
Algirdas Dačkevičius
Šokis – ne tik judesys, bet ir bendrystė
Apie 30 metų Alfredas Zaveckas šoka pagyvenusių žmonių šokių kolektyve „Džiugas“. Jam šokis – tai kur kas daugiau nei fizinis krūvis. Tai pramoga, bendravimas, kolektyviškumo jausmo ugdymas ir galimybė būti kartu su bendraminčiais. Per tris dešimtmečius kolektyvas išlaikė stabilumą, o tai, Alfredo nuomone, yra didelė vertybė – pastovumas leidžia augti, tobulėti ir jaustis saugiai. Pats šokis į jo gyvenimą atėjo tarsi savaime, be didelių planų ar sprendimų. Tačiau būtent tas natūralus atėjimas ir lėmė, kad šokis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, lydinčia iki šiol.
Trečiojo amžiaus universitetas – erdvė augti ir tobulėti
Išrinktas Telšių Trečiojo amžiaus universiteto valdybos pirmininku, Alfredas Zaveckas kartu su fakultetų dekanais ir grupių seniūnais padeda universiteto rektorei organizuoti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą. Jo manymu, svarbiausia TAU misija – sudaryti galimybes mokytis, plėsti akiratį ir nuolat tobulėti, nepaisant amžiaus. Suburti ir motyvuoti žmones nėra lengva, tačiau Alfredas pabrėžia, kad viską lemia vidinis apsisprendimas. Kai žmogus pasirenka ne kelią nuo šaldytuvo iki televizoriaus, o savišvietą, bendravimą ir aktyvią veiklą, atsiveria visai kitos galimybės. Ne mažiau svarbi jam ir veikla Telšių pagyvenusių žmonių sąjungoje „Bočiai“, kurios valdybos nariu jis yra. Tai – sąmoningas siekis tęsti šviesaus atminimo Kajetono Šliogerio, ilgamečio Telšių „Bočių“ pirmininko, pradėtas tradicijas. Pažintinės ekskursijos, dalyvavimas rajono renginiuose, bendrystė – visa tai stiprina bendruomenę, nors, Alfredo nuomone, visada erdvės yra dar didesniam aktyvumui ir veiklos įvairovei.
Scena, judesys ir gera nuotaika kaip gyvenimo būdas
Alfredo veiklų sąraše svarbią vietą užima ir vaidyba. Jis vaidina „Bočių“ sukurtoje studijoje „Talėja“, kuriai vadovauja Julija Kneitienė. Naujausias spektakliukas „Kalendorius“ sukurtas pagal Julijos dukros Margaritos tekstą. Vaidyba, kaip ir šokis, leidžia išreikšti emocijas, patirti kitokius jausmus ir prisiimti atsakomybę už bendrą rezultatą. Pats Alfredas pripažįsta, kad scena skiriasi nuo šokių aikštelės, tačiau abi sritys praturtina ir padeda kitaip pažvelgti į save bei gyvenimą. Ne mažiau svarbus jam ir fizinis aktyvumas – jis veda grupines mankštas TAU šokių kolektyvo „Linelis“ ir „Bočių“ šokio kolektyvo „Pinavija“ moterims. Gera fizinė forma šokėjoms būtina, o pagrindinė motyvacija, pasak Alfredo, – gera nuotaika. Po mankštų dažniausiai girdi gerą žodį, o tai tampa stipriausiu paskatinimu.
Gyvendamas „pagal nuotaiką“, bet ne pasyviai, Alfredas pabrėžia bendruomenės svarbą ir buvimą tarp žmonių. Didžiausia kliūtis aktyvumui, jo manymu, yra išankstinis nusistatymas ir laukimas, kol kas nors pastūmės. Tačiau to postūmio gali ir nesulaukti arba jis gali ateiti bet kada. Todėl tiems, kurie mano, kad po 70-ies jau per vėlu šokti, sportuoti ar vaidinti, jis atsako tvirtai – niekada nėra vėlu. Tai įrodo ir solidaus amžiaus šokėjų poros šokių kolektyve „Džiugas“. O pagrindinė gyvenimo pamoka, kurią Alfredas Zaveckas norėtų perduoti visiems, skamba paprastai ir prasmingai: jeigu likimas pasiūlo progą veikti, niekuomet to neatsisakyk, nes rytoj tos progos gali nebelikti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply