Telšių miesto Garbės pilietis ir kraštotyrininkas Alfredas Jonušas, keletą metų dirbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, vertė iš rusų kalbos Telšių KGB slaptuosius dokumentus. Šio darbo metu jo dėmesį patraukė 1989 metų gruodžio 30 dienos ataskaita, pateikta Vilniaus KGB vadovybei. Ši ataskaita buvo rengiama Lietuvos sąjūdžio laikotarpiu, kai Telšių KGB gavo nurodymą iš Vilniaus surašyti visus tiek prieškario, tiek Antrojo pasaulinio karo metais Telšių srityje dirbusius policininkus bei vokiečių administracijoje dirbusius gyventojus.
Algirdas Dačkevičius
Analizuodamas tą ataskaitą, Alfredas Jonušas atkreipė ypatingą dėmesį į joje minimą Nepriklausomybės grąžinimą Nevarėnų miestelyje 1941 metų birželio 22-28 dienomis. Šis istorinis faktas telšiškiui buvo svarbus ir asmeniškai, nes Nevarėnai glaudžiai susiję su jo tėvų gyvenimo pradžia. 1933 metais jo tėvai, po vestuvių, įvykusių 1932 metais Gedeikių kaime, išsinuomojo kambarį Jonauskių name Nevarėnuose, šalia kurio buvo kalvė, kadangi Alfredo tėvas jau buvo išmokęs kalvystės amato.
Alfredo Jonušo tėvus gerai pažinojo Juozo Jonausko dukra – būsima profesorė Aleksandra Jonauskytė-Prijalgauskienė, 2019 metais Vilniuje išleidusi knygą „Mano gyvenimo paralelės“, skirtą Nevarėnų miestelio istorijai ir žmonėms. Aleksandros Jonauskytės-Prijalgauskienės pirmasis vyras buvo Nevarėnų partizanų vadas Konstantinas Galdikas, slapyvardžiais „Dūda“ ir „Dūdelė“. Alfredui Jonušui taip pat teko padėti Aleksandrai Jonauskytei-Prijalgauskienei organizuoti jos lėšomis finansuoto paminklo Nevarėnų partizanams pastatymą.
Savo knygoje Aleksandra Jonauskytė-Prijalgauskienė, remdamasi asmeniniais prisiminimais ir KGB dokumentais, gana smulkiai aprašė Nepriklausomybės grąžinimą Nevarėnų miestelyje 1941 metų birželio sukilimo dienomis. Šiuos pasakojimus papildo ir Alfredo Jonušo asmeniniai prisiminimai iš ilgamečio bendravimo su Žarėnų būrio partizanu Stasiu Mockumi, slapyvardžiu „Kiaune“. Stasys Mockus Sibire buvo vedęs nevarėniškę partizanę Zofiją Baginskaitę-Mockienę, kuri puikiai prisiminė Nepriklausomybės grąžinimo įvykius Nevarėnuose pirmosiomis karo dienomis – 1941 metų birželio 22-28 dienomis. Abu jie amžino poilsio atgulė Nevarėnų kapinėse.
Stasio Mockaus pasakojimai daugeliu atvejų atitinka KGB ataskaitoje paminėtas pavardes ir įvykius, taip pat faktus, aprašytus Aleksandros Jonauskytės-Prijalgauskienės knygoje. Papildomai Stasys Mockus buvo girdėjęs, kad kai kurie nevarėniškiai slapta laikė ir karo pradžioje iškėlė trispalves Lietuvos vėliavas.
Telšių aktyvistų vadu tuo metu buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Noreika, gimęs 1910 metais, o Tautinio darbo apsaugos viršininku – majoras Alfonsas Svilas, gimęs 1906 metais. Sukilimui ypač didelę reikšmę turėjo žinios apie artėjantį karą. Buvo žinoma, kad karas prasidės laikotarpiu tarp birželio 17 ir 27 dienos. Nevarėnų pogrindinės organizacijos nariai tikslią karo pradžios datą sužinojo jau birželio 21 dieną – jiems tai pranešė dviračiu atvykęs Jurgis Petriūnas. Buvo apsirūpinta ginklais, iš anksto numatyti ir paskirstyti administraciniai organai Nevarėnų ir Gadūnavo miesteliams.
Ankstų 1941 metų birželio 22 dienos rytą viena po kitos sprogstančios bombos sudrebino Telšius. Aktyvistas Antanas Brencius, vykdydamas birželio 23 dieną per Kauno radiją išgirstus nurodymus ir pastebėjęs suirusios Raudonosios armijos atsitraukimą, pirmosiomis sukilimo dienomis paėmė valdžią Nevarėnų miestelyje. Be ypatingų incidentų buvo užimta milicija, Nevarėnų valsčiaus seniūnija ir paštas.
Likviduojant Nevarėnų komunistų valdžios administraciją, šį veiksmą atliko nedidelis aktyvistų būrelis, kuriam vadovavo Antanas Brencius, Liudas Montrimas, Rapolas Montrimas, Stasys Korza, Fabijonas Sudintas ir Kazys Plonis. Tvarką miestelyje padėjo įvesti ir šauliai. Naktį iš birželio 24-osios į birželio 25-ąją į Nevarėnus suplūdo didelis aktyvistų, Lietuvos patriotų-sukilėlių būrys iš aplinkinių vietovių.
Šį būrį sudarė ne tik aktyvistų-partizanų grupė, vadovaujama Antano Brenciaus, ir šauliai, sovietų okupacijos metu nebuvę išaiškinti ir areštuoti, bet ir Nevarėnų miestelio bei jo apylinkių komunistinėmis idėjomis neužsikrėtęs jaunimas, nuo 1940 metų birželio ėję partizanų ir ryšininkų keliais, taip pat patriotiškai nusiteikę vyresnio amžiaus žmonės: Juozas Paulauskas, Ignas Jonkus, Gudevičius, Vaclovas Kontrimas, Dambrauskas, Labanauskas, Antanas Daukintis, Končius, Kazys Liškauskas, Kazys Žukauskas, Stasys Baranauskas, Vacys Gaudiešius, Antanas Gutkauskas, Adomas Paulauskas, Aleksas Valta, Jonas Žutautas, Antanas Žutautas, Jonas Joneikis, Petras Pranauskas, Adomas Daukantas, Stasys Kazlauskas, Teofilius Kazlauskas, Aleksas Diržininkas, Valys Diržininkas, Kazys Šakys, Petras Lukšas, Stasys Lukšas, Pranas Šiuša, Ignas Šapas, Anicetas Mažonas, Feliksas Stonkus, Juozas Sobutas, Vytautas Kačinskis, Adomas Kubilius, Kazys Valatka, Antanas Arlauskas, Adomas Šakys, Jonas Perminas, Vladas Gaudiešius, Alfonsas Banys, Adomas Ūdra, Stepas Pukinskas, Antanas Pačeržinskis, Ignas Lukšas, Jonas Jonkus, Stasys Domkūnas, Česlovas Stonkus, Juozas Šakys, Bronius Zubavičius, Liudas Pliuskys, Henrikas Kačinskis, Antanas Valozevičius, Valys Šakys, Vladas Ubertas, Bronius Žalys, Stasys Žadvydas, Stepas Radavičius ir kiti.
Nevarėnų apylinkių partizanai, vadovaujami Antano Brenciaus, perėmę valdžią miestelyje, pradėjo atkurti lietuviškas valdžios įstaigas. Šiam veiksmui buvo ruoštasi iš anksto. Administracijai sudaryti Antanas Brencius išsikvietė visus iki 1940 metų birželio 15 dienos dirbusius asmenis. Nevarėnų valsčiaus viršaičiu paskirtas Antanas Opulskis, policijos nuovados viršininku – Liudas Montrimas, sargybos viršininku, atsakingu už vietos ir apylinkių saugumą – Kazys Liškauskas, pašte dirbti paskirtas Domas Srėbalius, o laiškininku – Antanas Škėma. Kooperatyvo tvarkymą Antanas Brencius įsakė perimti buvusiam vedėjui Volunsevičiui ir buhalteriui Henrikui Kačinskiui. 1941 metų birželio 25 dieną tvarkai Gadūnave palaikyti buvo paskirtas Jurgis Petriūnas.
Tvarką palaikyti padėjo šauliai ir kiti patriotiškai nusiteikę Nevarėnų gyventojai. Antano Brenciaus vadovaujami sukilėliai suiminėjo pavienes išsiblaškiusias Raudonosios armijos grupes. Gadūnavo apylinkėse buvo pastebėti penki raudonarmiečiai – per susišaudymą du jų buvo nukauti, trys paimti į nelaisvę. Tą pačią dieną tose pačiose apylinkėse pastebėti dar keturi raudonarmiečiai, iš kurių trys suimti, o vienas nukautas. Iš viso Nevarėnų valsčiaus sukilėliai-partizanai suėmė apie keturiasdešimt vieną sovietinį aktyvistą. Pradėjus atkurti lietuvių valdžios įstaigas, buvo pasirūpinta ir gydymo įstaigos veikla.
Šie faktai liudija, kad 1941 metų birželio sukilimo dienomis Nevarėnų miestelis faktiškai buvo paskelbęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybės grąžinimą, remdamasis vietos gyventojų, partizanų, aktyvistų ir šaulių ryžtu bei iš anksto suplanuotu veiksmų koordinavimu.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
