Neseniai ramiai ir be iškilmių „Šeimos centro“ gydytojas Albertas Kojelė atsisveikino su kolektyvu. Po daugelio darbo metų buvo užvertos kabineto durys, už kurių kasdien laukdavo pacientai, kolegos ir įprasti sprendimai. Per šį laiką Telšiuose susiformavo tvirta gydytojo reputacija – specialisto, į kurį kreiptasi ne tik dėl ligų, bet ir dėl paprasto, žmogiško patarimo.
Algirdas Dačkevičius
Iš Aukštaitijos į Telšius – pašaukimo vedamas
Albertas Kojelė į Telšius atvyko 1989 metų rugpjūčio 28 dieną – laikotarpiu, kai Lietuva gyveno permainų nuotaikomis, o sveikatos apsaugos sistema keitėsi. Iš Aukštaitijos atsivežė ne tik medicinos žinių bagažą, bet ir aiškų nusiteikimą dirbti žmonėms. Profesinė pradžia buvo tuometėje Varnių poliklinikoje, vėliau sekė atsakingos pareigos Telšių ligoninėje: dirbo vyriausiojo gydytojo pavaduotoju gydymo reikalams, taip pat poliklinikos ir apylinkės terapeutu.
Per daugelį metų sukaupė įvairiapusę patirtį – dirbo infekcinių ligų skyriuje, gilinosi į psichiatriją, nuolat plėtė savo kompetencijas. Kasdienybė buvo intensyvi: per dieną priimdavo daugiau nei 20 pacientų. Nors dažniausiai pasitaikydavo įprastos, vadinamosios tradicinės ligos, kiekvienas atvejis būdavo vertinamas individualiai. Sudėtingesnės diagnostinės situacijos būdavo sprendžiamos atsakingai, remiantis ne tik žiniomis, bet ir praktine nuovoka.
Didelis dėmesys buvo skiriamas bendravimui – pacientas čia nebuvo tik ligos atvejis. Gydymas buvo suvokiamas kaip dialogas, kuriame svarbu išklausyti ir paaiškinti. Dažnai tekdavo priimti greitus, kartais sudėtingus sprendimus, o situacijos ne visada būdavo paprastos. Vis dėlto darbe išlikdavo susitelkimas ir ramybė. Bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais buvo natūrali darbo dalis, o prevencija laikyta vienu svarbiausių uždavinių, skatinant žmones rūpintis sveikata dar iki rimtesnių problemų.
Didžiausią profesinį pasitenkinimą teikdavo pasveikę pacientai ir nuoširdus padėkos žodis. Tačiau medicinos praktikoje netrūko ir emocinių išbandymų – situacijų, kai reikėjo ne tik kompetencijos, bet ir vidinės stiprybės.
Šeimos medicinos pradžia
Alberto Kojelės, kaip mediko, motyvacija visuomet buvo paprasta ir aiški. Dar mokyklos metais jį domino įvairios profesijos: pedagogika, miškininkystė, žemės ūkis, teisė. Vis dėlto, norint padėti žmonėms, pasirinkta medicina. Kaimo sodžius, apie kurį Albertas su pagarba kalba iki šiol, suformavo jo atkaklumą ir smalsumą, kurie lydi visą gyvenimą. Greta profesinės veiklos išliko ryšys su menu, literatūra, humanitariniais interesais – tai leido plačiau pažvelgti į žmogų.
2002-ieji tapo svarbiu posūkiu – Lietuvoje pradėta kurti šeimos gydytojo institucija. Telšiuose vienas pirmųjų šio kelio ėmėsi Albertas Kojelė, inicijavęs „Šeimos centro“ įkūrimą. Tai tapo nauju etapu, kuriame akcentuotas visapusiškas požiūris į pacientą.
Kartu su gydytoja Irena Miškiniene buvo suburta komanda, o Respublikos gatvėje, 39 numeriu pažymėtame pastate, įsikūrė dvi individualios – Alberto Kojelės ir Irenos Miškinienės – įmonės po vienu stogu. Čia formuota ne tik gydymo įstaiga, bet ir bendruomenė, kurioje svarbiausia buvo žmogus. Kasdienis darbas apėmė gydymą, taip pat pasitikėjimo šeimos medicina stiprinimą bei naujo požiūrio kūrimą.
Gero šeimos gydytojo samprata buvo grindžiama paprastomis, bet esminėmis savybėmis – atjauta, dėmesingumu, gebėjimu išklausyti. Sukaupta daugybė pacientų istorijų, kurios išliko atmintyje. Kai kurios jų buvo jautrios ar net sukrečiančios, tačiau būtent jos suteikė darbui prasmę.
Gyvenimo pusiausvyra tarp darbo ir gamtos
Intensyvią profesinę veiklą gydytojas derino su poilsiu gamtoje. Vienas iš pomėgių buvo grybavimas, lydintis Albertą nuo vaikystės. Gyvenant Telšiuose, į miškus dažnai vykdavo su uošviais, vėliau – vienas.
Miškai ilgainiui tapo savotišku prieglobsčiu nuo kasdienės įtampos. Juose buvo atrastos savos vietos, į kurias sugrįždavo kasmet – ne tik dėl grybų, bet ir dėl ramybės.
Nors labiausiai džiugindavo baravykai, žinios apie grybus kur kas platesnės – pažįsta net 56 jų rūšis. Smalsumas vedė ir prie retesnių radinių: bronzinio baravyko, geltonojo kazlėko ar žieminio kelmučio, kurį galima rasti net po sniegu.
„Ko nelabai vertina žemaičiai, aš mielai priglaudžiu į krepšį ir iš miško niekuomet negrįžtu tuščias“, – šypsodamasis sako gydytojas ir priduria, jog laisvalaikiu galėtų dirbti „Grybų gidu“.
Panašų santykį su gamta atskleidė ir medžioklė. Dar dirbdamas Rokiškio rajone, Obeliuose, gydytojas buvo įsitraukęs į medžiotojų būrelio veiklą. Vėliau šis pomėgis kuriam laikui nutolo, tačiau po daugelio metų vėl sugrįžo – Telšiuose prisijungus prie „Germanto“ medžiotojų būrelio. Medžioklėje Albertui svarbiausia yra ne laimikis, o pats buvimas gamtoje, jos pažinimas ir pagarba gyvybei.
Artimiausi kolegos gydytoją vertina kaip profesionalą ir kaip žmogų. Gydytoja Irena Miškinienė apie ilgametį kolegą atsiliepė pagarbiai, pabrėždama jo atsidavimą darbui ir gebėjimą telkti žmones. Su juo ir toliau kolegos mielai bendraus bei kviesis į renginius. Iš savo pusės Albertas Kojelė labai nuoširdžiai vertina kolektyvą ir kiekvienam yra dėkingas už profesinę bendrystę.
Nors gydytojo aktyvus profesinis etapas baigėsi, sukaupta patirtis niekur nedingo – ji liko pacientų prisiminimuose, kolegų pasakojimuose ir pačiame „Šeimos centre“, kurio pamatai padėti dar prieš daugiau nei du dešimtmečius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply