Esu gimęs 1940 m. birželio 23 dieną, todėl apie vokiečių okupacijos pradžią ir vėlesnius karo bei sovietų grįžimo, taip pat pokario įvykius Telšiuose galiu pasakoti tik iš tėvų ir artimųjų prisiminimų. Šie pasakojimai atskleidžia ne tik mūsų šeimos likimą, bet ir platesnį to meto vaizdą – nuo pirmųjų miesto bombardavimo akimirkų ir Rainių tragedijos sukrėtimo iki gyvenimo okupacijų sąlygomis, pasirinkimų trauktis ar likti.
Alfredas Jonušas
Telšių miesto Garbės pilietis, kraštotyrininkas
Karo pradžia ir pirmieji sukrėtimai
1941 m. birželio 22 d. Telšių Muziejaus gatvę (buvusią Žarėnų) sudrebino vokiečių lėktuvų numestos bombos. Viena jų pataikė į arkliais važiavusį kalvį Gedvilą, gyvenusį prie Durbinio upelio. Kita sugriovė jo namą vienoje upelio pusėje, dar kita – kitoje pusėje stovėjusį Narmonto namą. Dar viena bomba sunaikino Kipro Šaulio namą Plungės ir Žarėnų gatvių sankryžoje; pats K. Šaulys, naujai paskirtas Amatų mokyklos direktorius, žuvo. Vėliau jo žmona buvo sušaudyta netoli geležinkelio stoties. Taip pat kelios bombos pataikė į kitus Telšių miesto pastatus.
Tuo metu sovietų kariuomenė prie „Alkos“ muziejaus buvo išsikasusi apkasus, tačiau jų panaudoti nespėjo – greitas vokiečių puolimas privertė trauktis į šiaurinę miesto dalį. Naujamiesčio gyventojai tuo pat metu slėptuves buvo įsirengę už plytinės bei ežero pusėje esančiuose skardžiuose.
Frontui praūžus, po namus ėmė vaikščioti baltaraiščiai, kviesdami žmones į Rainių kankinių nužudymo vietą. Apie šiuos įvykius galiu kalbėti tik iš tėvų pasakojimų – jie kartu su kitais telšiškiais dalyvavo atkasant pirmąją kankinių eilę. Mamą sukrėtė žiauriai nukankintų ir išniekintų žmonių kūnai. Dauguma buvo nuplikyti verdančiais kopūstų lapais, kurie buvo verdami rusų kareivių virtuvėje. Dar baisesnis vaizdas buvo, kai baltaraiščių atvestas žydas buvo verčiamas klauptis ir bučiuoti aukų kojas – pakėlus jas, nuplikyta oda nusilupdavo. Šis reginys mamą taip sukrėtė, kad ji dvi savaites negalėjo ramiai miegoti ir tuos vaizdus prisiminė visą gyvenimą. Tėvas dėl to pykdavo ir sakydavo: „Kurių velnių ėjai?“
Šeimos išbandymai ir gyvenimas okupacijų metu
1941 m. vėlyvą rudenį šeimą sukrėtė skaudus įvykis. Tėvas, važiuodamas motociklu į Gadūnavą ir veždamas už diržo užsikišęs vaistų butelį, susidūrė su generolo Povilo Plechavičiaus automobiliu. Nors abu bandė išvengti susidūrimo, nepavyko. Tėvui buvo sulaužytos abi kojos, o sudužus buteliui, šukės sulindo į pilvą. Generolas, pamatęs, kad tėvas gyvas, įsikėlė jį į savo mašiną ir nuvežė į Telšių ligoninę, kurioje dirbo jo brolis gydytojas Leonardas Plechavičius, pasakęs: „Sugydyk tą žmogelį“. Tėvas savaitę išgulėjo be sąmonės, vėliau susirgo plaučių uždegimu, kurį, kaip pasakojo, išgydė mama, girdydama jį vaikų šlapimu. Vis dėlto po metų jis jau vaikščiojo be lazdos – buvo tvirtas žemaitis.
Jaunystėje tėvas buvo Gadūnavo šaulių būrio jaunųjų šaulių grupės vadas, tačiau šią veiklą visą gyvenimą turėjo slėpti. Persikėlęs į Telšius, pasistatė namą (Žarėnų g. 34 / Muziejaus g. 88) su dirbtuvėmis ir ketaus liejykla.
Vokiečių okupacijos pradžioje darbo netrūko – reikėjo ūkininkams remontuoti žemės ūkio techniką. 1943 m., susitaupęs lagaminą reichsmarkių, tėvas išvyko į Šiaulių pusę ir nusipirko siauruką garvežį. Jį, be ratų, ant vagono platformos pargabeno į Telšių geležinkelio stotį. Ten prie garvežio apačios pritvirtino du išilginius rąstus ir taip, tarsi rogėmis, tempė per visą Telšių miestą iki namų Žarėnų gatvėje. Šį įvykį gerai prisiminė traktorininkas Stasys Kuzovas, vienas iš trijų traktorininkų, tempusių garvežį. Pasak jo, važiuojant į kalną Respublikos gatvėje, grįstoje akmenimis, iš po geležinių ratų byrėjo akmenys ir kilo kibirkštys – siauruką tempti įkalnėn buvo labai sudėtinga. Vis dėlto jis buvo pargabentas į kiemą.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai, visa įranga buvo išmontuota ir išvežta ūkininkams. Užėjus rusams, buvo konfiskuota ketaus liejimo krosnis, garvežys ir metalo apdirbimo staklės. Garvežį, vėl pritvirtinus rąstus, du traktoriai „Stalinec“ ištempė nežinoma kryptimi.
1951 m. tėvui pasiūlyta tapti Telšių MTS direktoriumi. Nors buvo gabus meistras, jis buvo mažaraštis, todėl visą naktį svarstęs, nusprendė atsisakyti pareigų. Po šio sprendimo netrukus paaiškėjo, kad šeimą ketinama ištremti į Sibirą – apie tai perspėjo geri žmonės. Tėvas tremčiai nesiruošė, laikėsi savo sprendimo likti, o mama buvo pridžiovinusi duonos „juodai dienai“. Tuo metu virš dirbtuvių tėvas buvo paslėpęs du haubicos sviedinius: vieną su kapsule, kitą be jos, o šalia padėjęs kirvį su nulaužta ašmenų dalimi, kad, iškilus grėsmei, galėtų trinktelėti per kapsulę. Po tėvo žūties 1957 m., kuri lemtingai buvo susijusi su traukiniu, nes žuvo geležinkelio pervažoje, buvo rasti jo paslėpti sviediniai.
Po daug metų man paaiškėjo, kad 1950 m. partizanų vadovybė buvo nurodžiusi nebeorganizuoti išpuolių prieš civilius, o veiksmus nukreipti į karinius objektus. Vieno iš vadų, Stepono Paulausko-„Bitelės“ prašymu, tėvas, veždamas iš Karaliaučiaus srities įvairias detales, parsivežė ir sprogdinimo įtaisą, kurį laikinai paslėpė tarp kamaros lentų. Tačiau jis liko nepanaudotas, nes S. Paulauskas 1950 m. žuvo. Šis įtaisas buvo vadinamas „pragaro mašina“ – sklindanti kibirkštis turėjo detonuoti sprogmenį. Visa tai rodė tėvo patriotišką nusiteikimą – verčiau žūti, nei būti ištremtam.
Nors tremties išvengti pavyko padedant giminaičiams, ši grėsmė ilgai slėgė šeimą ir buvo viena skaudžiausių pokario patirčių.
Karo pabaiga ir sovietų sugrįžimas
Artėjant frontui 1944 m., tėvai su mumis paliko namus ir pasitraukė į Irtoganos kaimą, kur slėpėsi žemėmis apkastame lauko rūsyje. Prieš išvykstant, mūsų namo didįjį kambarį buvo užėmęs vokiečių karo gydytojas su sanitaru, o sklypo gale buvo įsitvirtinę vokiečių artileristai su sunkia vikšrine haubica. Kitos dvi haubicos stovėjo netoli – prie Kazlauskų ūkio ir prie Montrimo daržinės, toje pačioje vietoje, kur dabar yra Kaimo muziejaus vėjo malūnas. Dar viena galėjo būti prie „Alkos“ muziejaus, kur po karo sovietai įrengė šaudmenų sandėlį.
Vokiečiai buvo numatę Telšius paversti atraminiu punktu, tačiau sovietų prasiveržimas prie Tryškių to neleido. Priešingu atveju miestas galėjo būti subombarduotas kaip Šiauliai. Vokiečių kariuomenė, kartu su karo lauko ligonine, pasitraukė Klaipėdos link.
Telšiškiai, nujausdami vokiečių pralaimėjimą, skubėjo trauktis kartu su jais. Tėvai taip pat buvo susidėję lagaminus, tačiau tėvas atsisakė išvykti – nenorėjo palikti savo įrengto namo ir dirbtuvių. Kaimynai Daukšai, išvykdami į miesto pusę, pamatė į Telšius įvažiuojančius sovietų tankus, apsisuko ir visu greičiu pasuko link Berkinėnų miškelio. Jiems pavyko pasitraukti per Liepojos uostą, o po karo jie parašė laišką iš Urugvajaus.
Tuo metu į Telšius iš Šiaulių geležinkeliu buvo atvykęs vokiečių traukinys su dviem garvežiais ir specialiu įrenginiu pabėgiams pjaustyti. Kartu važiavo apie 70 kareivių su karininkais, kurie sprogdino tiltus ir tiltelius. Netoli Lieplaukės, sustojus papietauti, sovietų tankas apšaudė vieną iš vagonų, kuriame buvo laikomi sprogmenys. Įvyko galinga detonacija – sprogimo banga sugriovė pastatus, geležinkelio stotį ir užmušė 74 vokiečių kariškius. Išgyveno tik karininkai ir mašinistas, kurie tuo metu buvo nuvažiavę apžiūrėti tilto per Lūšinės upelį. Po sprogimo jie skubiai pasitraukė Plungės kryptimi, nors tankas dar bandė juos vytis ir šaudė iš patrankos.
Sovietų kariškiai suorganizavo vietinius ūkininkus, kurie vežimais surinko žuvusiuosius ir palaidojo juos atokiau nuo stoties.
1946 m. spalio 7 d. į Telšius įžengė sovietų kariuomenė. Mūsų namuose jie įrengė duonos kepyklą, nes tėvai turėjo didelę krosnį. Dėl patogumo, vietoje lango į gatvės pusę įstatė duris. Frontui pasislinkus Klaipėdos link, raudonarmiečiai išsikėlė į kitą vietą.
Iš to laikotarpio išliko ir kasdienių vaizdų: priešais mūsų namą gyvenusio kalvio Kontrimo kieme rusų karių šunų kinkinio tempiamos rogės be sniego – metalinės pavažos buvo sudilusios, todėl kalvis jas pakeitė naujomis. Vaikams keistai atrodė kareiviai su trumpais batais ir apsivynioję autais – taip atrodė „šlovinamoji“ raudonoji armija.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
