Prisipažinsiu – planas buvo paprastas: trumpas, aiškus interviu, kuris gražiai tilptų į vieną puslapį. Tačiau kartais planai susiduria su realybe – o šiuo atveju su pašnekovo charizma, patirtimi ir tuo retu gebėjimu pasakoti taip, kad nė vieno sakinio nesinori išbraukti.
Taip šis pokalbis su Marijonu Breitmozeriu ir išaugo į kažką daugiau nei „standartinį interviu“. Kiekvienas atsakymas čia turi savo svorį, istoriją ir emociją – nuo pirmųjų žingsnių radijuje iki kūrybos su dukra, nuo spontaniškų klipų iki apmąstymų apie sėkmę ir gyvenimo kryptį.
Todėl tenka susitaikyti su paprasta tiesa: šis interviu į vieną puslapį netilps. Ir, tiesą sakant, gerai, kad netilps. Nes kai žmogus gyvena tuo, ką daro, o jo pasakojimas skamba taip pat natūraliai kaip muzika, geriau jo netrumpinti – o skaityti pasimėgaujant.
Ernesta Dačkevičienė
– Marijonai, pristatyk save, savo veiklas dabar ir ką veikei iki šiol.
– Iš esmės mano gyvenimo kryptis nelabai keitėsi. Visada buvau žmogus, dirbantis su įvairiomis medijomis – iš pradžių su garsu, vėliau atsirado vaizdas, fotografija. Visa tai, kas priklauso audiovizualiniam pasauliui, mane lydi jau daugybę metų.
Todėl galima sakyti, kad iš savo pasirinkto kelio niekada ir nebuvau pasitraukęs – tiesiog, laikui bėgant, jis natūraliai plėtėsi ir keitė formas.
– Kaip prasidėjo tavo kelias į filmavimą, muziką ir renginių vedimą – ar tai buvo planuota, ar labiau atsitiktinumų grandinė?
– Jeigu atvirai – tai buvo labiau atsitiktinumų grandinė nei aiškus planas. Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man pačiam buvo didelis klausimas, kuo aš noriu būti užaugęs. Nebuvo vienos aiškios krypties – buvo daug ieškojimų.
Lūžis įvyko dar paauglystėje, kai gyvenau Mažeikiuose. Tuo metu mieste kūrėsi naujos radijo stotys ir joms reikėjo laidų vedėjų. Būdamas moksleivis, nusprendžiau sudalyvauti atrankoje. Nors buvau gana padūkęs vaikas, bet tuo pačiu – kūrybingas, muzikalus, rašiau eilėraščius, turėjau gerą balsą. Tai man ir atvėrė duris.
Radijuje pradėjau dirbti būdamas vos penkiolikos – ir būtent tai tapo mano pagrindiniu atspirties tašku. Nuo tada atsirado ryšys su balsu, scena, komunikacija su žmonėmis – visa tai natūraliai vėliau peraugo į renginių vedimą.
Muzika mano gyvenime atsirado dar anksčiau – nuo maždaug aštuonerių metų. Lankiau muzikos mokyklą, grojau įvairiuose ansambliuose, turėjau savo grupių, o 1996 metais net buvau išleidęs savo albumą. Tai visada buvo svarbi mano dalis.
O filmavimas atėjo kiek vėliau – ir vėlgi gana natūraliai. Apie 2005 metus baigiau savo etapą radijuje ir po trumpo laikotarpio, kai ieškojau savęs, pasukau į televiziją. Tuo metu Plungėje viena regioninė televizija keitė kryptį ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų ją vesti į priekį. Taip atsidūriau televizinėje veikloje.
Dirbant su televizija, savaime atsirado poreikis suprasti vaizdą, filmavimą, techniką. Nenorėjau būti tik vadovas – norėjau būti žmogus, kuris pats supranta procesą ir gali rodyti pavyzdį. Nuo tada filmavimas tapo neatsiejama mano darbo dalimi.
Taigi, jei apibendrinant – niekas nebuvo griežtai suplanuota. Tai buvo nuosekli, bet gana organiška kelionė, kur vienas žingsnis natūraliai vedė prie kito.
– Ar prisimeni momentą, kai supratai: „tai – mano gyvenimo kryptis“? Ir aplamai, kas yra „tavo gyvenimo kryptis“, juk tiek veiklų… Kaip pavyksta jas suderinti?
– Iš tikrųjų jausmas, kad esu „savo rogėse“, atėjo gana natūraliai ir gana anksti. Nes kai darai tai, kas tau patinka, ir už tai dar gauni atlygį – sunku įsivaizduoti geresnį scenarijų. Yra toks posakis, kad žmogus, radęs mėgstamą darbą, gyvenime nebedirba – aš su tuo labai sutinku.
Mano kasdienybėje darbas nėra našta – tai veikla, kuri teikia džiaugsmą. Iš kiekvienos srities, kurioje dalyvauju, gaunu didžiulį pasitenkinimą. Tai nėra nuovargis ar rutina – tai labiau kūrybinė energija, kuri nuolat palaiko judėjimą į priekį.
Nors veiklų yra daug – renginių vedimas, videografija, fotografija, muzikos kūryba ir aranžavimas – jos viena kitą papildo, o ne konkuruoja. Visos jos sukasi apie tą pačią ašį – kūrybą ir darbą su emocija.
Esu gana spontaniškas žmogus – galiu greitai užsidegti nauja idėja. Bet tuo pačiu esu sau sąžiningas: jeigu kažkas nustoja teikti malonumą, aš to nebetęsiu. Todėl tos veiklos, kurios liko mano gyvenime iki šiandien, yra būtent tos, kurios man vis dar kelia džiaugsmą.
Ir būtent dėl to viską suderinti yra paprasta – nes pagrindinis variklis yra ne pareiga, o meilė tam, ką darau.
– Iš kur dažniausiai semiesi įkvėpimo – iš muzikos, žmonių, kelionių ar kasdienybės?
– Paradoksalu, bet nei iš vieno iš šių dalykų tiesiogine prasme. Žmonės man įdomūs bendravimo prasme, bet nelaikau jų savo kūrybos mūzomis. Kelionės man labiau yra poilsis – galimybė atsitraukti, pakeisti aplinką, „prasivalyti galvą“. O kasdienybė, nors ir rutiniška, turi savito žavesio, bet ji nėra tiesioginis įkvėpimo šaltinis.
Aš net nelabai vartoju žodžio „įkvėpimas“. Mano atveju tai labiau nuolatinis domėjimasis tuo, ką darau. Nuolat seku muzikos tendencijas, domiuosi naujomis kryptimis – ypač tomis, kurios iš tikrųjų paliečia emociškai. Lygiai taip pat mane labai traukia techninė pusė – garsas, vaizdas, fotografija, naujos technologijos. Man svarbu būti „procese“, žinoti, kas vyksta dabar.
Kūrybine prasme man svarbiausia yra būsena. Aš kuriu tada, kai noriu kurti. Jei ateinu į studiją be noro – geriau išvis nieko nedaryti, nes per prievartą nieko vertingo neišspausi. Bet kai ateina ta „gera diena“, kai yra vidinis impulsas, tada viskas vyksta natūraliai – idėjos tarsi pačios iškyla iš vidaus. Todėl mano „įkvėpimas“ – tai ne konkretus šaltinis, o derinys iš smalsumo, nuolatinio tobulėjimo ir tinkamos vidinės būsenos.
– Ar turi kūrybinių ritualų prieš filmavimą ar muzikos kūrimą?
– Sąžiningai – jokių ypatingų ritualų neturiu. Vienintelis dalykas, kuris man svarbus – būti kokybiškai pailsėjusiam. Gerai išsimiegojęs, atsipalaidavęs, „švaria“ galva. Kartais tai reiškia tiesiog atsitraukti nuo visko, pabūti su savimi, fiziškai atsigaivinti – atrodo paprasti dalykai, bet jie labai svarbūs. Kai esi lengvas tiek mintyse, tiek kūne, tada viskas vyksta natūraliai. Nereikia jokių papildomų ritualų – kūryba tiesiog ateina pati.
– Kaip gimsta tavo idėjos klipams – ar jos ateina spontaniškai, ar ilgai brandinamos?
– Yra labai įvairiai – vieno modelio čia tikrai nėra. Dažniausiai pirmą impulsą duoda pati daina: jos ritmas, tekstas, emocija. Iš to natūraliai pradeda formuotis vaizdas.
Kartais viskas vyksta visiškai spontaniškai. Pavyzdžiui, pirmąjį vaizdo klipą savo dukrai Agatai nufilmavome neturėdami jokio scenarijaus. Tiesiog norėjome pažiūrėti, kaip žmonės priims naują, jauną veidą muzikos pasaulyje – tuo metu jai buvo vos 13 metų. Buvome Vilniuje, buvo graži vasaros diena, ir spontaniškai nusprendėme tiesiog išeiti filmuoti.
Tas klipas gimė iš momento – be istorijos, be iš anksto suplanuotų sprendimų. Jame buvo daug jaunatviškumo, žaismingumo, gyvos energijos. Netikėtai papuolėme į renginį, kur žmonės buvo apmėtomi spalvotais dažais – tai tapo labai ryškia vizualine dalimi. Grįžome visi spalvoti, bet su daug gyvos, autentiškos medžiagos.
Kita vertus, yra ir visiškai priešingų atvejų. Kai kuriems klipams reikia ilgo pasiruošimo – rašomas scenarijus, planuojamos detalės, ieškomos lokacijos, dirbama su choreografija. Pavyzdžiui, klipas „Get out of my way“ buvo ruošiamas apie mėnesį – vyko repeticijos, derinimai, ieškojimai po visą Lietuvą. Tai jau visiškai kitoks, labiau struktūruotas procesas.
Taigi atsakymas paprastas – kartais idėjos gimsta akimirksniu, o kartais jos brandinamos ilgai. Ir abu variantai gali būti vienodai stiprūs, jei tik atitinka pačios dainos emociją.
– Kaip atrodo darbas su dukra – ar lengva atskirti tėvo ir prodiuserio roles?
– Ne, tikrai nėra lengva – nei būti tėvu, nei prodiuseriu vienu metu.
Pirmiausia reikia suprasti, kad kuo vaikas auga, tuo jo poreikiai didėja. Ir tie dalykai, kuriuos anksčiau girdėdavome iš kitų, su laiku tampa labai aiškūs. Tėvo vaidmuo yra visų pirma užtikrinti saugumą, stabilumą ir supratimą. Nesvarbu, ar tu esi scenoje, ar ne – pirmiausia tu esi žmogus (kalbu apie Agatą). Tai yra nuolatinė atsakomybė, kuri nesibaigia.
Mano atveju tėvo rolė tęsiasi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. O prodiuserio vaidmuo dažniausiai „įsijungia“ tik, kai prasideda kūrybinis procesas – darbas studijoje, muzika, idėjos.
Ir net tada viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš šono. Jauno žmogaus požiūris, vizija ir muzikinis skonis dažnai skiriasi nuo mano, kaip prodiuserio. Aš stengiuosi žiūrėti plačiau – kad kūrinys patiktų ne tik mums patiems, bet ir pasiektų klausytoją, būtų suprantamas ir priimtinas platesnei auditorijai.
Tuo tarpu Agata kuria iš labai asmeninės pusės – jai svarbu, kad muzika patiktų jai pačiai, dažnai tai būna jautresni, lėtesni kūriniai. Mano darbas – padėti tai subalansuoti, išlaikant jos autentiškumą, bet kartu pritaikant platesnei rinkai.
Todėl iššūkių yra abiejose rolėse – tiek tėvo, tiek prodiuserio. Bet tai yra natūrali proceso dalis, kuri kartu ir augina.
– Ką naujo išmokai dirbdamas su ja kaip kūrėja?
– Iš tikrųjų išmokau labai daug. Pirmiausia – suprasti ir priimti, kad kiekviena karta turi savo muziką, savo skonį ir savo stilių. Ir mes, kaip vyresni, neturime teisės jaunimui nurodinėti, ką jiems klausyti ar kurti.
Labai gerai prisimenu, kaip mano mama kažkada kraipydavo galvą ir sakydavo: „ką tu čia per nesąmones klausai“. O mums tai buvo mūsų kultūros dalis. Lygiai taip pat šiandienos jaunimo muzika, net jei mums ji ne visada suprantama, yra jų kultūros dalis.
Dirbdamas su Agata, supratau, kaip svarbu išgirsti jauną žmogų – ypač kūrybiniame procese. Jie gyvena savo laikmečio ritmu, jaučia, kas vyksta dabar, ir dažnai labai tiksliai žino, kaip turi skambėti jų muzika.
Mano vaidmuo čia nėra primesti savo skonį, o padėti jų idėjoms įgauti formą – kad jos būtų išpildytos kokybiškai ir profesionaliai. Todėl aš palaikau jaunimo kūrybines idėjas ir stengiuosi jas sustiprinti, o ne keisti.
– Kiek laisvės suteiki Agatai kūryboje, o kiek pats įsitrauki į sprendimus?
– Agatai kūryboje suteikiu praktiškai visišką laisvę – tiek, kiek leidžia jos amžius ir patirtis. Mano įsikišimas atsiranda tik tada, kai matau, kad kažką galima patobulinti ar ištaisyti.
Ji iš tikrųjų yra labai stipri kūrėja. Didžiąją dalį – apie 80 procentų – savo dainų tekstų ji sukuria pati, su minimaliais mano pataisymais. Taip pat ji puikiai jaučia melodiją – dažnai net geriau nei aš galiu įsivaizduoti tam tikru momentu.
Kai aš dirbu prie aranžuotės ir ieškau muzikinės krypties, ji labai dažnai ateina su savo, savitu melodiniu sprendimu. Ir tai yra didžiulė vertė, nes jos kūryba turi autentišką skambesį.
– Kelionė į Dubajų dėl klipo – kaip gimė ši idėja ir kas labiausiai įstrigo iš tos patirties?
– Pati kelionė į Dubajų jau savaime yra nuotykis – ilgi skrydžiai, persėdimai per skirtingas Arabijos šalis, visai kita kultūra. Tačiau svarbiausia tai, kad mes ten vykome ne filmuoti klipo, o tiesiog pailsėti ir pažinti regioną. Keliavome kruiziniu laivu palei Saudo Arabijos pakrantę, aplankėme nemažai vietų – tai buvo grynai pažintinė kelionė.
Idėja filmuoti klipą Dubajuje gimė gana spontaniškai, praktiškai prieš pat išvykimą. Tai buvo toks klausimas „bus ar nebus“. Mes žinojome, kad filmuoti be leidimų ten nėra paprasta, todėl pagrindinis tikslas liko poilsis. Klipas buvo kaip papildoma galimybė – jei pavyks, puiku, jei ne, nieko neprarasime.
Vis dėlto buvome minimaliai pasiruošę – turėjome drabužius, tam tikras vizijas, nes norėjosi pagauti didelio miesto atmosferą. Tačiau sąmoningai nesivežėme rimtos filmavimo technikos. Visą klipą nufilmavome tiesiog telefonu – tai buvo savotiškas kūrybinis iššūkis.
Ir būtent tai labiausiai įstrigo – ne pats Dubajus, o procesas. Kaip iš labai paprastų priemonių sukurti vizualiai ir emociškai stiprų rezultatą. Tai buvo savotiškas testas sau: ar galime padaryti kokybišką darbą net ir tokiomis sąlygomis.
Ir, manau, pavyko – visomis prasmėmis.
– Ar yra buvę filmavimo ar renginių situacijų, kurios virto tikrais nuotykiais ar net iššūkiais?
– Taip, tokių situacijų tikrai yra buvę ne viena. Tiesiog kartais sunku greitai prisiminti konkrečius atvejus – dažniausiai įsimena tik patys stipriausi momentai, arba labai geri, arba labai sudėtingi.
Vienas iš tokių atvejų buvo filmuojant labai svarbų renginį su labai svarbiais žmonėmis – tokį, kurio pakartoti jau nebūtų įmanoma. Ir būtent svarbiausiu momentu mano rankoje pradėjo kaisti kamera – ėmė lydytis atminties kortelės lizdas. Tą akimirką supratau, kad medžiaga prarasta. Tai buvo tikrai didžiulis stresas. Laimė, situaciją pavyko išspręsti kitais būdais, bet tai buvo viena iš tų patirčių, kurios labai stipriai įsirėžia į atmintį.
O šiaip – tokių nuotykių yra buvę įvairiausių. Nuo techninių problemų iki visiškai netikėtų situacijų filmavimo metu. Net ir su dronu yra tekę „susipažinti“ su įvairiais objektais kiek per arti. Tai dalis šito darbo – niekada nežinai, kas nutiks, bet turi būti pasiruošęs reaguoti.
Kalbant apie renginius ir muzikinę veiklą, didžiausias atlygis už mano darbą – tai žmonių reakcija. Kai vakaro metu matai šokančius ant stalų, kai renginio pabaigoje sulauki nuoširdaus „ačiū“, o vėliau paskambina kiti žmonės ir sako: „girdėjom, kad užkūrėt gerą vakarėlį – norim jūsų“ – tai yra pats didžiausias įvertinimas. Tai ir yra tikrasis šio darbo rezultatas.
– Kokia buvo netikėčiausia vieta ar situacija, kur teko dirbti?
– Tokių situacijų per laiką buvo tikrai nemažai, bet, kaip ir minėjau, atmintyje išlieka tik patys ryškiausi momentai. Viena įsimintinesnių patirčių – filmavimas Varšuvos metro. Su vienu tuo metu populiarėjančiu Lietuvos atlikėju vykome ten filmuoti vaizdo klipo. Pati vieta labai įspūdinga – metro stotys stilizuotos, turi savitą atmosferą, primena tarsi futuristinį, šiek tiek „kito pasaulio“ įvaizdį. Dirbti tokioje aplinkoje buvo tikrai įdomu.
Filmavimas vyko naktį, ir taip jau nutiko, kad pavėlavome į paskutinį metro. Teko per visą Varšuvą su visa įranga ir komanda pėsčiomis grįžti į viešbutį. Pavargome, bet tuo pačiu tai buvo tikras nuotykis – tokie dalykai ir lieka atmintyje.
Yra buvę ir kitokių netikėtų situacijų – teko su visa įranga šokti į baseiną dėl gero kadro, teko net ir pačiam dainuoti baseine labai įtakingiems ir žinomiems žmonėms. Šitas darbas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, kur atsidursi kitą kartą – kiekvienas projektas gali atnešti visiškai netikėtą patirtį.
– Kokia tavo didžiausia profesinė sėkmė iki šiol – ir kodėl būtent ji?
– Aš profesinės sėkmės nematuoju skaičiais ar konkrečiais pasiekimais. Man svarbiausia yra pats procesas. Didžiausia mano sėkmė yra tai, kad iki šiol patinka tai, ką darau. Aš vis dar nuo to „kaifuoju“.
Ir, kaip jau esu minėjęs, jei žmogus randa mėgstamą darbą – jis iš esmės gyvenime nebedirba. Tai man yra pats didžiausias įvertinimas.
Kitas labai svarbus dalykas – galimybė dirbti kartu su dukra. Tai, kad ji pasirinko kurti ir mes galime bendradarbiauti bendruose projektuose, man yra didžiulis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Aš tikrai ja labai didžiuojuosi.
– Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti? Kas padėjo judėti toliau?
– Taip, tokių momentų tikrai yra buvę – ir ne vienas. Manau, visi, kurie dirba kūrybinį darbą, tai puikiai supranta. Nuovargis čia nėra tik fizinis – pavargsta mintys, pavargsta galva. Nuolatinis galvojimas, idėjų generavimas, net bemiegės naktys, kai galvoje sukasi daugybė minčių – visa tai kaupiasi.
Būna akimirkų, kai norisi viską mesti. Bet mano būdas su tuo susitvarkyti yra paprastas – aš tiesiog sustoju. Nieko nedarau. Nes man neveikia bandymas „pabėgti“ į kitą veiklą ar dirbtinai nukreipti mintis kitur. Man geriausiai veikia poilsis. Kai iš tikrųjų pailsi, viskas natūraliai grįžta – atsiranda energija, noras kurti, dirbti. Labai padeda ir aplinkos pakeitimas, kelionės – jos leidžia atsijungti ir vėl susidėlioti mintis.
Ir, aišku, yra dar vienas svarbus dalykas – supratimas, kad tai yra mano kelias. Ne tik todėl, kad daug metų tuo užsiimu, bet ir todėl, kad iš esmės nieko kito nenorėčiau daryti.
Judėti toliau padeda du dalykai: kokybiškas poilsis ir nuolatinis siekis daryti geriau, tobulėti.
– Kokią svarbiausią pamoką išmokai iš nesėkmių?
– Iš nesėkmių pirmiausia išmokau vieną labai svarbų dalyką – kad nėra jokios garantijos, jog po nesėkmės būtinai ateis sėkmė. Dažnai galvojame, kad jei nepasisekė vieną ar kelis kartus, tai jau „privalo“ pasisekti vėliau. Bet realybė tokia, kad taip nebūtinai nutinka. Todėl atsiranda klausimas – kas iš tikrųjų yra sėkmė? Man sėkmė nėra tik profesiniai pasiekimai ar rezultatai. Sėkmė yra atsikelti rytą šalia mylimo žmogaus. Sėkmė yra turėti sveikus vaikus, gyvus tėvus. Sėkmė yra turėti bent vieną tikrą draugą. Sėkmė yra jaustis gerai, kai tau nieko neskauda. Sėkmė yra tada, kai tavo galimybės atitinka tavo poreikius. Ir šita prasme aš galiu pasakyti – aš esu sėkmingas žmogus.
O nesėkmės buvo ir bus – jos yra natūrali gyvenimo dalis. Tik aš į jas žiūriu kiek kitaip: nesėkmė nebūtinai yra nesėkmė. Dažniausiai tai yra mūsų klaidos, iš kurių mes mokomės. Ir kuo daugiau jų padarome, tuo aiškiau suprantame, kaip viskas turi veikti iš tikrųjų.
Kiekviena tokia patirtis yra žingsnis arčiau sėkmės – savotiškas šuolis į galimybę ją pagauti. Ir aš ją gaudau kiekvieną dieną.
– Ką veiki, kai nesi už kameros ar scenoje – kaip atsipalaiduoji?
– Neslėpsiu – galbūt nesu didelis vaikščiotojas, bet esu tikrai geras „riedininkas“. Labai mėgstu važinėti vienračiu – tai man ir fizinis aktyvumas, ir savotiška meditacija.
Taip pat labai patinka keliauti – tai padeda pakeisti aplinką ir atsijungti nuo kasdienybės. Domiuosi technologijomis, lankausi parodose – tai man ne tik poilsis, bet ir įkvėpimas.
Vertinu laiką su šeima – geras filmas, ramus vakaras. Mėgstu skanų maistą, o dar labiau – jį gaminti pats.
Iš esmės mano poilsis yra apie balansą ir harmoniją – kai gali sustoti, atsikvėpti ir tiesiog mėgautis tuo momentu.
– Kokią muziką pats mėgsti klausyti?
– Aš mėgstu klausytis „paveikios“ muzikos – ir nesu prisirišęs prie jokio vieno žanro. Neskirstau muzikos į „gerą“ ar „blogą“ pagal stilių. Man nėra svarbu, ar tai pop, ar rokas, ar elektronika – svarbiausia, ką ta muzika sukelia viduje.
Turiu vieną pagrindinę sąlygą – man labai svarbi melodija ir harmonija. Jei kūrinys emociškai „užkabina“, jei net viena nata gali pakeisti visą pojūtį – tada tai yra mano muzika.
Užaugau klausydamasis labai įvairių stilių ir pats kuriu skirtingų žanrų muziką, todėl tas atvirumas natūraliai susiformavo.
Jeigu reikėtų kažką įsijungti dabar, pavyzdžiui, automobilyje – iš šiuolaikinių atlikėjų mielai klausausi Billie Eilish, Lana Del Rey. Iš ankstesnių laikų – Depeche Mode, The Prodigy, Roxette – tai muzika, kuri kelia nostalgiją.
Taip pat galiu pasiklausyti ir komercinių projektų, tokių kaip East 17, Technotronic ar 2 Unlimited.
Taigi vieno žanro nėra – svarbiausia, kad muzika turėtų emociją.
– Kaip apibūdintum savo kūrybinę filosofiją?
– Ko gero, tai vienas sudėtingesnių klausimų, nes neturiu kažkokios griežtos, apibrėžtos kūrybinės filosofijos.
Pagrindinis mano principas – laisvė. Aš netrukdau kurti kitiems, nekritikuoju kitų kūrybos ir pats stengiuosi kurti taip, kaip jaučiu. Kiekvienas turi savo kelią, savo skonį ir savo auditoriją.
Galbūt nesu tas žmogus, kuris eina lengviausiu keliu ar kuria lengvai „suvirškinamą“ muziką. Šiandien labai dažnai populiarumas pasiekiamas paprastais, lengvai įsimenančiais sprendimais – bet tai ne visada yra mano kryptis. Aš tiesiog nemoku ir nenoriu daryti paviršutiniškų dalykų.
Dėl to kartais galbūt ir „nukenčiu“, nes nesirenku greičiausio ar lengviausio kelio. Bet man svarbiau yra ilgalaikė vertė.
Mano požiūriu, gera muzika išlieka – ji turi svorį, emociją, istoriją. Tai nėra momentinis efektas, o kažkas, kas gali gyventi ilgiau, tapti dalimi žmogaus prisiminimų ar net tam tikra prasme – klasika.
Todėl jei reikėtų apibendrinti, mano kūrybinė filosofija yra paprasta: kurti nuoširdžiai, laisvai ir nesirinkti lengviausio kelio.
– Kur matai save po 5-10 metų – ar daugiau muzikos, ar filmavimo?
– Muzika, filmavimas, renginiai, fotografija – visos šios veiklos man yra kaip mano vaikai. Ir kai klausia, ko galėčiau atsisakyti, atsakymas labai paprastas – nieko. Lygiai taip pat, kaip tėvas neatsisakytų nė vieno savo vaiko, taip ir aš nenorėčiau atsisakyti nė vienos savo veiklos.
Vis dėlto laikas daro savo. Anksčiau filmavimai galėdavo trukti labai ilgai, net ir ekstremaliomis sąlygomis, o dabar jau atsiranda suvokimas, kad reikia labiau tausoti save. Jau jauti, kad kūnas turi savo ribas, todėl natūraliai atsiranda tam tikri pokyčiai.
Vienas iš svarbiausių mano tikslų – padėti Agatai. Labai noriu, kad ji atrastų save kaip kūrėja ir kad ją atrastų klausytojai. Aš ją palaikysiu tiek, kiek galėsiu.
Jeigu kalbant apie mane patį, tai širdis vis tiek labiau linksta į muziką ir kūrybą. Filmavimas dažnai yra labiau techninis procesas, o muzika – tai kūryba grynąja prasme. O aš visų pirma esu kūrėjas.
Todėl neatsisakysiu nieko, bet natūraliai, kiek leis sveikata, energija ir laikas, vis daugiau savęs norėčiau atiduoti būtent muzikai.
– Ką norėtum palikti kaip savo kūrybinį „pėdsaką“?
– Realiai žiūrint, tik labai nedaugelis kūrėjų išlieka šimtmečiams ar net tūkstantmečiams. Mes ir patys Lietuvoje turime daugybę talentingų žmonių, bet laikui bėgant atsimename vos kelis vardus – tokius kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Net savo šeimose dažnas iš mūsų nebežino daugiau nei kelių kartų atgal. Žinome tėvus, senelius, o toliau istorija pradeda nykti. Todėl tikėtis ar planuoti, kad tavo kūryba išliks šimtmečiais – gana sudėtinga ir, galbūt, net nelabai realu.
Dėl to aš nekuriu su tikslu palikti „didį“ pėdsaką istorijoje. Man svarbesnis yra daug artimesnis dalykas – kad mano šeima, mano vaikai ir ateities kartos nepamirštų muzikos svarbos.
Muzika yra universali kalba. Net jei dainuojame skirtingomis kalbomis – mes vienas kitą suprantame per emociją. Ji leidžia perduoti džiaugsmą, liūdesį, jausmus, kurių kartais neįmanoma išreikšti žodžiais.
Ji lydi žmogų visą gyvenimą – nuo pirmos mamos lopšinės iki paskutinio atodūsio.
Todėl jei galėčiau kažką palikti po savęs, tai būtų ne konkretus kūrinys ar vardas istorijoje, o supratimas, kad muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tai universalus pasaulio „raštas“, kurį verta saugoti ir perduoti toliau.
– Dėkoju už pokalbį.
Leave a Reply