Šiandien, kai gyvenimo tempas vis spartėja, o žmonės vis dažniau nutolsta vieni nuo kitų, ypač svarbūs tampa tie, kurie geba suburti, priminti ir išsaugoti tai, kas turi išliekamąją vertę. Telšiškis Faustas Meiženis – vienas iš tokių žmonių. Jam svarbi ne tik tikėjimo tradicija ar istorinė atmintis, bet ir gyvas ryšys tarp žmonių, bendruomenių bei kartų. Piligriminės kelionės, klasės draugų ir bendramokslių susitikimai, rūpinimasis artimųjų atminimu ar domėjimasis krašto istorija jam yra ne atsitiktiniai darbai, o gyvenimo dalis, paremta pagarba žmogui, savo šaknims ir praeičiai.
Algirdas Dačkevičius
2025-ieji – Jubiliejiniai Bažnyčios metai – tikinčiųjų bendruomenei tapo ypatingu laiku, kvietusiu sustoti, permąstyti vertybes ir daugiau dėmesio skirti tikėjimui, bendrystei bei istorinei atminčiai. Popiežiaus Pranciškaus kvietimas tapti vilties piligrimais daugelį paskatino leistis į prasmingas keliones, o telšiškis Faustas Meiženis pasirinko savitą kelią – aplankė visas 20 Lietuvoje Jubiliejinėmis paskelbtų bažnyčių. Tačiau ši kelionė tapo tik viena platesnės jo gyvenimo idėjos dalimi – noro išsaugoti žmonių, vietų ir bendruomenių atmintį.
Apie Jubiliejinių metų piligrimystę Faustas sužinojo dar pernai adventiniuose susitikimuose Telšių katedros parapijos namuose. Kol daugelis tikinčiųjų planavo vykti į Romą, jis nusprendė geriau pažinti Lietuvą ir jos šventoves. Kelionę pradėjo iškart po Kalėdų ir per kelis mėnesius aplankė visas Jubiliejines bažnyčias – nuo Telšių, Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos iki Vilniaus, Kauno, Marijampolės ar Linkuvos. Kartais per vieną dieną tekdavo nuvažiuoti šimtus kilometrų, o namo grįžti tik po vidurnakčio. Piligrimo pase sugulė antspaudai, nuotraukos ir prisiminimai, tačiau pats Faustas sako, jog svarbiausia buvo ne pats tikslas, o sutikti žmonės, pokalbiai ir atrasta Lietuva.
Kelionėse jis aplankė ne tik bažnyčias. Sustodavo mažesniuose miesteliuose, užsukdavo į istorines vietas, domėjosi krašto praeitimi. Važiuodamas iš Tytuvėnų į Linkuvą, specialiai aplankė Minaičius – vietą, kur 1949 metais Lietuvos partizanai pasirašė istorinę Lietuvos laisvės kovų deklaraciją. Tokios vietos, pasak jo, primena, kiek daug mūsų valstybėje yra tyliai saugomos istorijos.
Vis dėlto artimiausi žmonės Faustą pažįsta ne tik kaip piligrimą ar aktyvų bendruomenės žmogų. Jį daugelis apibūdina kaip žmogų, kuriam itin rūpi atmintis – tiek šeimos, tiek bendruomenės, tiek viso krašto. Jam svarbu, kad žmonės nepamirštų vieni kitų, savo šaknų ir nueito kelio.
Neseniai jo iniciatyva Telšių rajono savivaldybėje buvo surengtas pirmosios kadencijos Telšių rajono tarybos narių susitikimas. Tai tapo ne tik simboliniu sugrįžimu į praeitį, bet ir jautriu priminimu apie laiką bei žmones, kurių dalies jau nebėra. Faustui buvo svarbu prisiminti kiekvieną, todėl jis yra aplankęs visų 14 Anapilin išėjusių buvusių tarybos narių kapus. Pasak jo, žmogaus atminimas gyvas tol, kol yra kam jį aplankyti, prisiminti ir ištarti vardą.
Atminties puoselėjimas jam svarbus ir asmeniniame gyvenime. Faustas surengė klasės draugų, su kuriais mokėsi nuo pirmos iki vienuoliktos klasės tuometėje Telšių ketvirtojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Atžalyno“ progimnazija), susitikimą. Daugelio bendraklasių keliai jau seniai buvo išsiskyrę, tačiau susitikimas leido sugrįžti į vaikystės prisiminimus, pasidalinti gyvenimo istorijomis ir vėl pajusti bendrystę.
Ne mažiau svarbūs jam ir studijų laikų ryšiai. Jis jau suorganizavo Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikumo bendramokslių susitikimą, o ateityje planuoja suburti ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto bei Kauno technologijos universiteto, kuriuos pats baigė, grupių kolegas. Pasak Fausto, bėgant metams žmonės pernelyg dažnai nutolsta vieni nuo kitų, todėl svarbu atrasti progų sustoti ir prisiminti bendrą kelią.
Jam svarbios ir giminės šaknys. Tėvo gimtinėje – Burnių kaime, Šilalės rajone – Faustas suorganizavo giminės susitikimą, į kurį suvažiavo artimieji iš įvairių Lietuvos vietų. Ten buvo pašventintas kryžius, tapęs ne tik tikėjimo ženklu, bet ir simboliniu ryšiu tarp praeities bei dabarties kartų. Jau planuojamas ir mamos giminės susitikimas.
Pasak Fausto, tokie susibūrimai nėra vien formalumas ar proginė šventė. Tai galimybė iš naujo atrasti vieniems kitus, prisiminti šeimos istorijas, išsaugoti nuotraukas, pasakojimus ir vardus, kurie kitu atveju pamažu nugrimztų užmarštin. Jo įsitikinimu, žmogus be atminties praranda dalį savo tapatybės.
Šiemet Telšių vyskupijai minint 100-metį, Faustas sugalvojo dar vieną prasmingą tikslą – aplankyti visų čia dirbusių vyskupų gimtąsias vietas. Jis sako, kad kiekviena vieta saugo savo istoriją, o pažindami ją geriau, suprantame ir save.
Visa ši veikla reikalauja daug laiko, kantrybės ir pastangų. Reikia viską derinti, ieškoti kontaktų, organizuoti susitikimus, planuoti keliones. Tačiau Faustui tai nėra pareiga. Tai jo būdas išsaugoti ryšį tarp žmonių, istorijos ir šiandienos.
„Negalime pamiršti nei savo žmonių, nei vietų, iš kurių atėjome. Kol prisimename, tol visa tai gyva“, – įsitikinęs telšiškis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply