Šiemet minint 150-ąsias prelato Jurgio Narjausko gimimo metines, metas nupūsti istorijos dulkes ir iš naujo atrasti jo asmenybę bei palikimą. Telšių vyskupo Justino Staugaičio pakviestas, Jurgis Narjauskas į Žemaitijos sostinę atvyko 1928 m., kur vyskupas jį paskyrė Telšių vyskupijos tribunolo oficiolu, seminarijos profesoriumi, o kurį laiką ėjo ir kurijos kanclerio pareigas. Jo dienos Telšiuose buvo ir užimtos, ir kupinos kūrybos: rengė straipsnius, vertė tekstus, dažnai pasirašinėdavo slapyvardžiu „Balsys“ ir kitais.
Janina Bucevičė
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė
(Pabaiga. Pradžia Nr. 37)
Taip J. Laukaičio pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė“. Bendrovė įsigijo „Šaltinio“ spaustuvę, kurioje daugiausia spausdino lietuviškus leidinius. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi V. Dvaranauskas. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius J. Laukaitis.
1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmasis iliustruoto katalikiško savaitraščio „Šaltinis“ numeris. Antrame jo numeryje rašoma: „Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti. Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo. Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų. Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras.“ („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31).
J. Narjauskas dažnai publikavo savo straipsnius „Šaltinyje“. Jie taip pat leido savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikėlis“, „Vainikas“ ir „Kvieslys“. 1911 m. iš italų į lietuvių kalbą J. Narjauskas išvertė ir „Šaltinio“ spaustuvėje išleido A. Palmieri knygą „Finlandija“.
Iš pradžių spaustuvė veikė nuostolingai, tačiau kai Seinų bendrovės reikalus į savo rankas perėmė kunigas Juozas Vailokaitis, padėtis sparčiai ėmė gerėti. „Šaltinis“ ne tik greitai padengė skolas, bet ir pradėjo duoti pelno. Spaustuvė buvo užversta darbu, netrukus prie jos susidarė didelis knygų sandėlis. Seinų „Šaltinio“ spaustuvė išgarsėjo ir pradėjo sėkmingai konkuruoti su Vilniumi ir Kaunu. Tai buvo priverstas pripažinti ir J. Staugaitis, 1909-1912 m. pats redagavęs bendrovės leidinį „Vadovas“, skirtą kunigams ir inteligentams.
Pirmasis pasaulinis karas ir tremtis
1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Narjauskas atsidūrė Rusijoje, Mogiliove, vėliau – Petrapilyje. Ten dirbo lietuvių gimnazijos kapelionu, organizavo chorą, rūpinosi pabėgėliais, 1916 m. buvo išrinktas Lietuvių tremtinių komiteto pirmininku. 1917 m. likimas jį nubloškė į Krimskoje Stanicą, kur gimnazijoje dirbo lotynų kalbos ir tikybos mokytoju. Vėliau – Kubanė, areštas Jekaterinograde, kur vietos bolševikai, apkaltinę kunigą, kad šis esą rengė sukilimą, įgrūdo jį į kalėjimą ir nuteisė mirties bausme, kurios jis per stebuklą išvengė. Išsigelbėti Jurgiui padėjo kalėjimo felčeris, kuris, pasikalbėjęs su kunigu, suprato, kad šis neteisingai ČK (F. Dzeržinskio sukurta Ypatingoji komisija, NKVD pirmtakė) apkaltintas, todėl patalpino jį į kalėjimo ligoninę, iš kurios jis patyliukais buvo paleistas ir, vargais negalais grįžęs į Lietuvą, vėl apsigyveno Seinuose.
Diplomatinė tarnyba ir pedagoginė veikla
1918 m. grįžęs į Lietuvą, dr. Jurgis Narjauskas aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą: platino Lietuvos Tarybos dokumentus, aiškino juos žmonėms, skatino aktyviai įsijungti į Lietuvos valstybės kūrimo darbą. 1919 m. rugsėjo mėnesį jis Prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Augustino Voldemaro buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Romoje, jam įteiktas diplomatinis pasas. Deja, su tuo pasu jis nuvyko tik iki Berlyno, kur Italijos ambasada atsisakė išduoti diplomatinę vizą, motyvuodama, kad tokios valstybės kaip Lietuva jų sąraše nėra. Iš tiesų Italija dar nebuvo pripažinusi Lietuvos valstybės net de facto. Ką tik paskirtam diplomatui teko keliauti į Paryžių, kur tuo metu vyko Paryžiaus Taikos konferencija, ir kur Lietuvą pristatyti stengėsi Lietuvos vadovai. Gavęs paprastą pasą, kan. dr. J. Narjauskas per Šveicariją pagaliau pasiekė Italiją ir 1919 m. spalio 12 d. buvo oficialiai priimtas Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo prof. P. Gasparri, kuriam įteikė skiriamuosius raštus. Spalio 29 d. jam privačią audienciją suteikė pats popiežius Benediktas XV.
Diplomatinės atstovybės prie Šventojo Sosto įkūrimas Romoje 1919 m. rudenį buvo dvigubas Lietuvos vyriausybės laimėjimas. Prancūzų diplomato Charles Jonnart žodžiais tariant, Šventasis Sostas visais laikais buvo „[…] puiki politinė observatorija“ (A. Kasperavičius, Tarp politikos ir diplomatijos, p. 83). Kan. J. Narjauskas šia observatorija naudojosi pristatydamas pasauliui Lietuvą ir teikdamas savo vyriausybei informaciją apie tarptautinę opiniją. Nors juridiškai Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai dar nebuvo nustatyti, dr. J. Narjauskas, turėdamas Lietuvos vyriausybės įgaliojimus, periodiškai buvo kviečiamas į įvairius diplomatinius priėmimus Romoje, audiencijas pas popiežių ir Valstybės sekretorių, lankėsi kongregacijose, darė įvairius politinio pobūdžio pareiškimus.
Turėdamas itin mažai finansinių resursų ir ribotą palaikymą iš Lietuvos vyriausybės, kan. dr. J. Narjauskas Romoje įsteigė pasiuntinybę ir greitai išplėtė savo veiklą. Tai lėmė jo asmeninės savybės – darbštumas, iniciatyvumas, idealizmas, geras pagrindinių Europos kalbų mokėjimas ir didžiulė darbų apimtis. Sprendžiamų dalykų buvo begalės: Lietuvos valstybė tik stojosi ant kojų, egzistavo skausmingi santykiai su kaimynais ir ne itin sėkminga kova tarptautinėje arenoje dėl Lietuvos pripažinimo de jure. Tuo tarpu Lietuvos vyriausybės kanceliarija ir URM dirbo gana vangiai, nes, išsižadėjus bajorijos, trūko patyrusių, išsilavinusių žmonių, o kartais ir sąžiningumo bei finansų. Savaitėmis negaudamas instrukcijų ir informacijos iš Kauno, kan. dr. J. Narjauskui dažnai tekdavo dirbti savo nuožiūra. Tiesa, kartais jam pagelbėdavo latviai ir estai, suteikdami informaciją ne tik apie tarptautinius, bet ir apie opiausius įvykius Kaune. Pasak signataro dr. J. Šaulio, Lietuvos atstovo Šveicarijoje, šiaurinių kaimynų atstovybės iš Rygos ir Talino ne tik kasdien gaudavo iki penkių telegramų, bet ir savo šalies spaudą.
Kadangi Lietuva 1919-1920 m. dar neturėjo diplomatinės atstovybės prie Kvirinalo (Italijos karaliaus ir vyriausybės), atstovui prie Šventojo Sosto kai kada teko kuruoti besimezgančius Lietuvos diplomatinius santykius su Italija, juolab kad italai kartu su britais, prancūzais ir japonais 1919-1931 m. buvo įtakingos tarptautinės Ambasadorių konferencijos dalyviai. Tik 1921 m. sausį Romoje buvo įkurta Lietuvos pasiuntinybė prie Kvirinalo.
Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto energingai rūpinosi ir nuo politikos tiesiogiai kiek nutolusiais dalykais: tarpininkavo lietuvių dvasininkams, sprendžiant pastoracinius ir tarnybos reikalus, ieškojo lėšų Lietuvos pasiuntinybei, ieškojo mecenatų Romoje teologiją studijuojantiems neturtingiems studentams, kiek pajėgdamas finansiškai ir moraliai rėmė studentus pasauliečius ne tik iš Lietuvos, bet ir kitataučius, kilusius iš istorinės Lietuvos, rūpinosi lietuviais belaisviais, kalinamais Italijos Asinaros saloje. Dr. J. Narjauskui teko rūpintis ir lietuviais kunigais, kurie anksčiau dirbo Rusijoje, o po bolševikų perversmo tapo persekiojami, terorizuojami ar net žudomi – jiems diplomatas padėdavo grįžti į tėvynę. Siekdamas garsinti Lietuvą Italijoje, italų kalba leido dvisavaitinį informacinį laikraštį „Eco di Lituania“ („Lietuvos aidas“).
Kan. J. Narjauskas ne tik įkūrė Lietuvos pasiuntinybę prie Šventojo Sosto, bet ir suformulavo esminius jos veiklos principus ir gaires, pagrindė optimalų personalo sudėtį, kurį sudarė vos keturi etatiniai darbuotojai: atstovas, sekretorius, daktilografas ir kurjeris. 1920-1921 m. bene didžiausiu dr. J. Narjausko rūpesčiu tapo siekis, kad Šventasis Tėvas paskirtų Lietuvai atskirą nuo Lenkijos diplomatinį atstovą, kuriuo 1921 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas italas prof. Antonino Zecchini. Deja, dėl Lietuvos vyriausybės vaikiškų ambicijų (tik apaštališkasis vizitatorius, o ne pasiuntinys, jėzuitas, vienas apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, Latvijai ir Estijai, įsikūrė Rygoje, o ne Kaune…) iš Romos gražiai kan. dr. J. Narjausko išlydėtas apaštališkasis vizitatorius Berlyne nebuvo pasitiktas nė vieno Lietuvos pasiuntinybės atstovo šioje šalyje. Ne ką geriau reikalai klostėsi ir 1922 m. sausį, kai prof. A. Zecchini atvykus iš Latvijos į Kauną, geležinkelio stotyje jo nepasitiko joks oficialus valdžios atstovas. Negana to, jį tuoj užsipuolė Lietuvos spauda, ir ne tik liberalioji, bet ir krikščionių demokratų oficiozas „Laisvė“ , kliuvo ir pačiam kan. J. Narjauskui, kuris stengėsi taisyti padėtį ir atvirai išdėstė Steigiamojo Seimo vicepirmininkui J. Staugaičiui ir užsienio reikalų ministrui prof. Vladui Jurgučiui, kaip reikėtų pagerinti esamą situaciją.
Plačiašakė kan. dr. J. Narjausko veikla padėjo Lietuvos ir Vatikano santykių proveržiui ir paskatino Lietuvos Respublikos tarptautinį pripažinimą. 1921 m. balandžio 26 d., minint Žemaičių vyskupijos įsteigimo 500 metų jubiliejų, Kauno katedros bažnyčiai Benediktas XV suteikė Mažosios Bazilikos titulą.
Dr. J. Narjausko užmojis prie Šventojo Sosto Romoje kurti visavertę Lietuvos diplomatinę atstovybę, kuri savo veiklos apimtimi, pobūdžiu bei įvaizdžiu nenusileistų kitų šalių pasiuntinybėms, Kaune buvo sunkiai suprantamas. 1922 m. kovą, kai popiežiumi tapo Pijus XI, Lietuva pakeitė savo atstovą prie Šventojo Sosto. Kan. dr. J. Narjauskas buvo atšauktas ir į jo vietą paskirtas jaunas, bet jau patyręs politikas, signataras Kazimieras Bizauskas. Tam buvo kelios priežastys. Skundus įvairiems URM prieš dr. J. Narjauską 1920-1921 m. periodiškai rašė atstovybės sekretorius P. Mačiulis, teigdamas, kad jis esą švaisto lėšas, rūpinasi tiesiogiai neįeinančiais į jo veiklos sritį reikalais. Tiesa, kurį laiką ministerija į sekretoriaus skundus nereagavo, dėl to P. Mačiulis taip pat skundėsi ministerijai.
Lyg to būtų negana, 1921 m. vidurvasarį pašlijo dr. J. Narjausko santykiai su buvusiu bičiuliu ir bendraminčiu kan. Kazimieru Prapuoleniu, kuris J. Narjausko dėka tapęs URM ministro patarėju bažnytiniams reikalams, greitai įsijautė į viršininko vaidmenį: ėmė smulkmeniškai registruoti bičiulio realius ir tariamus nusižengimus, kritikuoti jo diplomatinio darbo metodus ir mokyti jį diplomatinės veiklos subtilybių. Kan. K. Prapuoleniui nepatiko kan. dr. J. Narjausko iniciatyvumas, pvz., siekis Romoje įsteigti Lietuvių kolegiją, pagalba studentams ir t. t. Buvusių bičiulių konflikte atsispindėjo skirtingi požiūriai į valdininkijos funkcijas valstybės tarnyboje ir vadovavimo stilius. Tai buvo ir dviejų valdininkijos mokyklų susidūrimas: kan. K. Prapuolenis, baigęs studijas Peterburge, atstovavo iš carinės Rusijos paveldėtai senojo režimo mokyklai, grįstai instrukcijomis ir besąlygišku klusnumu ar netgi servilizmu, griežta hierarchija, puikiai derančią su ksenofobija ir perdėtu politiniu priešiškumu lenkams. Daug jaunesnis ir Vakaruose mokslus baigęs dr. J. Narjauskas savo veiklą grindė moderniu ir rafinuotu europietišku tarnybos valstybei ir valdininkijos veiklos modeliu, grįstu kolegialiais tarpusavio santykiais, asmenine iniciatyva, veiklos laisve ir suvokta bei prisiimta atsakomybe.
1921 m. vasaros pabaigoje Vatikane, svarstant, kaip nubausti K. Prapuolenį už jo perdėtą lenkų Katalikų bažnyčios kritiką knygoje L’Eglise Polonaise en Lithuanie bei kitus jo antilenkiškus išsišokimus, J. Narjauskas iš Kauno gavo užsienio reikalų ministro dr. J. Purickio instrukciją: „išaiškinti kardinolui Gasparri, kad knygos pasmerkimas lyginasi beveik su Lietuvos pasmerkimu, o Prapuolenio užgavimas yra Lietuvos garbės užgavimu“ (T. p., 139). Toks pareiškimas ir K. Prapuolenio knygos prilyginimas beveik Šventajam Raštui Romos kurijoje turėjo nuskambėti įžeidžiamai ir sukelti abejonių dėl lietuvių politinės brandos ir valstybės ateities, todėl Lietuvos atstovas kan. dr. J. Narjauskas jos įvykdyti negalėjo. Ministras dr. K. J. Purickis per daug nesigilindamas „įsakė“ abiem baigti tarpusavio polemiką. 1921 m. rugsėjo 20 d. kan. K. Prapuolenis „savo noru“ iš tarnybos URM pasitraukė, tačiau 1922 m. balandį ir ambicingasis kan. dr. J. Narjauskas buvo priverstas atsisveikinti su Italijos sostine, diplomatine tarnyba ir grįžti į Lietuvą. J. Narjauskas buvo politinis vienišius ir savo šalininkų valstybinėse institucijose beveik neturėjo. Be to, jis buvo praktikuojantis dvasininkas, o tai jauniems lietuvių liberalams ir socialistinėmis idėjomis užsikrėtusiems socialdemokratams buvo trūkumas, o ne privalumas. Be to, jis nebuvo savas ir krikščionims demokratams, nes į šį postą jis buvo paskirtas tautininkų lyderių dėka.
Nuo 1923 m. kan. dr. J. Narjauskas gyveno Kaune, kur dėstė lotynų ir italų kalbas Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete ir „Aušros“ gimnazijoje. 1925 m. J. Narjauskas tapo Gelgaudiškio klebonu. Čia jis išvertė Dantės „Skaistyklą“ ir tris „Dangaus“ giesmes. 1926 m., „Varpo“ spaustuvėje, pasirašęs K. J. N. Slapyvardžiu, išleido vadovėlį „Lotynų kalbos gramatika“.
Telšiai – brandžiausių darbų laikotarpis
Reziduojant Telšiuose, J. Narjauskui buvo suteikti Telšių kapitulos garbės kanauninko ir prelato vardai. Prelato J. Narjausko pamokslai – tai nepublikuoti rašiniai apie mokslo žinias, darbštumą, sąžiningumą ir dorovingumą. Kunigą labiausiai domino dorovės, jaunimo auklėjimo temos, kova prieš plintantį girtavimą. Čia, Telšių vyskupijos spaustuvėje, jis išspausdino iš lotynų kalbos drauge su kunigu vertėju Motiejumi Gustaičiu išverstą knygelę: „Biografija. Autobiografija / Ovidijus; Pasirinktos vietos“.
Telšiuose prelatui dr. J. Narjauskui netrūko veiklos ir kaip teisininkui: šešerius metus užtruko vyskupijos byla su stačiatikių bendruomene dėl buvusios parapijinės bažnytėlės grąžinimo katalikams. Apie šios bylos eigą J. Narjauskas nuolat informuodavo „Žemaičių prieteliaus“ skaitytojus. Jis aktyviai įsijungė į visuomeninį ir kultūrinį Telšių miesto gyvenimą, rėmė „pavasarininkų“, „zitiečių“, Vincento a Paulo draugijų veiklą. Todėl neatsitiktinai rengiantis Senovės mėgėjų draugijai „Alka“ statyti specialiai muziejui skirtą pastatą, buvo išrinktas statybos komiteto pirmininku.
Prelatas Telšiuose baigė versti Dantės „Dieviškąją komediją“ ir dalį Ovidijaus kūrinių. 1938 m. Marijampolės spaustuvėje jis išspausdino Dantės „Dieviškąją komediją“ ir susilaukė palankių recenzijų.
„O, Tėve mūsų, danguje esąs!
Dėl meilės pertekliaus, kurią beribe
Tu gaivini pirmąsias būtybes,
Tesie tavasis vardas ir galybė
Pasaulio pagarboj: jo pareiga
Dėkoti Tavo kavapo malonybei.
Teateinie iš aukšto mums taika,
Kurios nagalim įgyvendint patys
Visa savąja pastanga sveika“.
(IX skaistyklos giesmė;
Žemaičių prietelius, 1938.IX.22)
Visos poemos vertimas užtruko dvylika metų: jis vertė kruopščiai, rūpestingai, ne vieną giesmę taisė, lygino, o „Pragarą“ perrašė net keturis kartus, bet niekam neleido savo vertimų taisyti, tik vienam kitam geram lietuvių kalbos žinovui juos parodė. Geras prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbų mokėjimas leido jam vis patikrinti, ar teisingai suprato ir išvertė tekstą. Versti jį skatino jo geras bičiulis, rašytojas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. J. Narjauskas vis abejojo savo gebėjimais poetiškai perteikti tekstą, nes nebuvo poetas ir niekada nebandė eiliuoti, pergyveno, kad ėmėsi darbo ne pagal jėgas. Kartais taip nutikdavo, kad per dieną išversdavo visą giesmę, bet buvo dienų, kai žodžiai nesiliejo į eilutes, nesisekė susidoroti su dramos strofomis. Laiške bičiuliui skundėsi, kad visa dieną rašė, braukė, bet nė per žodį nepasistūmėjo į priekį. Juozas Tumas nuolat jį palaikė ir drąsino: „Tamstos vertimas yra geras šiam kartui ir bijoti nebėra ko, nors nepasitikėjimas savimi esąs didelis akstinas gerėti. Drebėk ir būk galingas!“ Jis vis ragino bičiulį: „Dieviškąją Komediją reikia spausdinti galo nelaukus. Spausdinimas dalimis laikraštyje kaip tik padeda matyti darbo klaidas, jas taisyti, kur kas patogiau – iš spausdinto dedant į atskirą knygą. Mūsų žmonės tęsės susipažinti su Dantės veikalu dalimis, nes ištisą veikalą apgalės tik pasišventėliai mėgėjai.“
Kunigas Dantės kūryba J. Narjauskas susidomėjo dirbdamas Romoje. Gyvendamas Italijoje, taip pat kaupė medžiagą būsimoms paskaitoms apie vizijų įtaką Dantės poemoms. Domėjosi Petrarkos kūrybos šaltiniais, lotynų bevardės giminės likimu romanų kalbose. Kadangi gerai mokėjo italų kalbą, jis išvertė italų kompozitoriaus Amilkarės Ponkjelio operos „Lietuviai“ libretą, taip pat Vergilijaus „Eneidą“, Ovidijaus „Metamorfozes“, Petrarkos „Sonetus į Laurą“, nemažai religinių giesmių, kai kurias operetės „Don Paskualė“ libreto dalis. Prelato dr. J. Narjausko publicistiką noriai spausdino Lietuvos laikraščiai.
1943 m. sausio 27 d. prel. dr. Jurgis Narjauskas mirė Telšiuose. Palaidotas vasario 1 d. senosiose Telšių kapinėse, palikdamas pavyzdį dermės: gilaus tikėjimo, kultūros puoselėjimo ir meilės savo tautai. Prelato Jurgio Narjausko gyvenimas – tai ne tik biografija, bet ir pavyzdys tikėjimo, drąsos, darbštumo ir atsidavimo, kuris įkvepia ir šiandien.
Leave a Reply