26-ąją gegužę dosniai žydintys Kaunatavos sodai visus susidomėjusius pakvietė į visai šeimai skirtą renginį ,,Poezija sodų žydėjime“, jau seniai tapusį svarbiu kultūros įvykiu, o dar tiksliau – reiškiniu – Žemaitijoje.
Irena Daubarienė
Renginio ,,Poezija sodų žydėjime“ dalyvė, senbuvė
Renginio pradžioje sveikinimo žodį tarė visų nuoširdžiai laukianti, kūrybinio įkvėpimo kupina šventės siela, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos padalinio bibliotekininkė Vilija Jocienė. Į susirinkusiuosius kreipėsi ir ilgametę šventės iniciatorę Viliją tvirta žemaitiška padėka pagerbė Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, sveikino Upynos seniūnas Donatas Želvys, perskaitęs būtent šiai šventei sukurtą autorinį eilėraštį apie tris moteris.
Kadangi šių metų šventės ,,Poezija sodų žydėjime“ tema „Žemė priklauso vaikams“, ją pradėjo jaunoji poetė, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos septintokė Marija Daubarytė, pakvietusi pasigėrėti ir pasimėgauti taip greit skubančiu pavasariu. Poezijos pynę tęsė Irena Daubarienė, pasidalinusi ir jau tradiciniu, daugiau nei du dešimtmečius žydinčiuose soduose skambančiu žemaitišku eilėraščiu ,,Pavasaris“, tapusiu simboliniu šventės himnu. Poetinę mintį plėtojo ir įvairių sąsajų su vaikų tema žaismingai ieškojo kūrėjai Jūratė Norvaišienė iš Mažeikių, Greta Mikuckytė, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistė, šaukėniškė Sofija Blažienė, kraštietė Ilona Bakšė. Savitu poetiniu žodžiu į susirinkusiuosius kreipėsi pats žydinčių sodų šeimininkas Remigijus Gailius, daugelį metų klausęsis poetų eilių ir pats pradėjęs jas rašyti.
Atokvėpius tarp poezijos vyksmo paįvairino iki sielos gelmių palytintys muzikiniai kūriniai, atliekami Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentų Pauliaus Katiliavo ir Mykolo Mikšio. Simboliškai jų ypatingo garso duete nuskambėjo poeto Justino Marcinkevičiaus daina virtę žodžiai: ,, Ašara, Dievo aky / Lietuva, ką tu veiki? / Volunge, šauk ąžuole / Nenutilk ne“, tarsi naujai nukreipiantys žvilgsnį į kūrybinį tautos potencialą. Pirmąsyk sodų žydėjime pasirodė šokėjai – būgnų ir šokių kolektyvas „Flexi“, vadovaujamas Aleksandros Serdiuk-Potsenes.
Renginio kulminacijoje – ypatinga dovana šventės dalyviams – autorinė bardo, dainų ir knygų kūrėjo Vytauto V. Landsbergio programa, kurioje labai jautriai ir subtiliai prisiminta lietuvių liaudies dainos prasmė, jos gebėjimas vienyti labai skirtingų pažiūrų žmones, įkvėpti juos pačiose sudėtingiausiose situacijose. Autorinėje programoje prisiminimuose susitikome Žemaitijai, o ir visai Lietuvai, ypatingai svarbų poetą Marcelijų Martinaitį, etnomuzikologę Zitą Kelmickaitę, lietuvių liaudies folkloro dainininkę Veroniką Povilionienę, kurie anksčiau taip pat savo laiku jau yra apsilankę ir kūryba pasidalinę sodų žydėjime. Kaip taikliai apibendrino renginio iniciatorė Vilija Jocienė, tik kūrėjo Vytauto V. Landsbergio čia, žydinčiuose soduose, ir betrūko.
Renginio pabaigoje darsyk apsikeista dėkingumu: šventės sielai Vilijai Jocienei nuoširdžiai dėkojo Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė, o pačios Vilijos padėkos skirtos ir renginio dalyviams, ir rėmėjams: Telšių rajono savivaldybei, Gailių ūkiui, Tado Blindos medžiotojų būrelio Viešvėnų grupės medžiotojams, šeimininkiškai pavaišinusiems visus susirinkusiuosius; partneriams: Telšių Karolinos Praniauskaitės viešajai bibliotekai, Kaunatavos bibliotekai, Telšių rajono Upynos seniūnijai, Kaunatavos kaimo bendruomenei, Luokės kultūros centrui.
Paskelbta kitų metų poezijos skaitymų tema – knygnešystė, nes Lietuvos Respublikos Seimas 2027-uosius yra paskelbęs Knygnešių metais.
Ir nors ,,Poezija sodų žydėjime“ jau peržengė ketvirtį amžiaus ir seniai yra tapusi tradicija, kasmet ji vis kitokia, sukviečianti į vieną erdvę ne tik poezijos kūrėjų, bet ir įvairių sričių dalyvių, taip pat gausybę žiūrovų, kurie atvyksta ne po vieną, o šeimomis ar su bendraminčiais. Šiemet viso renginio metu buvo galimybė konstruoti robotus su VšĮ „Robotikos akademija“, skraidinti aitvarus ar lėktuvėlius kartu su aviamodeliuotoju Vytautu Steponavičiumi, išbandyti dailės gebėjimus, tapant žydinčias obelis kartu su Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos mokytoja Marija Krajinskiene, pasigėrėti Telšių meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių, kurių dailės mokytoja Vaida Šepikaitė, darbų paroda „Vandens žydėjimas“, taip pat istorine fotografijų paroda „25 metai poezijos žydėjimo“.
Galima sakyti, kad šventėje kasmet darniai susitinka įvairūs menai, kurių sinergiją sustiprina ir išryškina pati gamta: žydinčios obelys ir lengvai krentantys jų žiedlapiai, jūros saulėtų pienių, sklandantys gandrai ar praplasnojantys drugeliai. Sodų žydėjime išgyvenama tikra žmogaus ir gamtos susitikimo dermė, kurioje pasinorėjo pakalbinti bent keletą dalyvių, paklausiant jų, ką reiškia šis, kasmet meno mylėtojus sukviečiantis renginys ,,Poezija sodų žydėjime“:
,,Kaunatavos rojus. Tobula. Kiek atvažiuoju, išgyvenu tobulą laiką“, – Jolanta Zubienė, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė;
,,Tai pasibuvimas su bendruomene, pasidžiaugimas kartu. Čia įvyko pirmas mano, kaip dainininko, koncertas platesnei auditorijai, todėl šiemet pasikviečiau kartu ir Mykolą“, – Paulius Katiliavas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentas;
,,Atlaidai. Kasmet vykstu kaip į atlaidus. Sodų atlaidai. Žmonės vienas kitą pažįsta, susitinka“, – Tryškių Švč. Trejybės parapijos klebonas yra Darius Povilaitis;
,,Kadangi šiemet tema skirta vaikams, tai padėjo pažadinti vidinį vaiką“, – Telšių rajono savivaldybės tarybos narė Rugilė Kumžaitė.
,,Poetas – žodžio kūrėjas, tad pasikrauni energijos. Pavasaris primena jaunystę“, – Telšių rajono savivaldybės tarybos narys Kęstutis Gusarovas.
,,Sielos atgaiva“ – užtvirtina sodų šeimininkas Remigijus Gailius.
Belieka pridėti, kad, nepaisant jau minėtos įvairių menų sinergijos, vis tik centrinė vieta šioje žydinčioje šventėje atitenka POEZIJAI, o pats renginys kasmet tampa simboline įžanga ir į Žemaitiją atkeliaujantį Tarptautinį poezijos festivalį ,,Poezijos pavasaris“.
Labai graziai praejo renginys buvo grazios dainos grazios eiles
Šitas tekstas jau pats save išduoda, nes vienas dalyvis tiesiai pasako tai, ką mes čia visą laiką ir formuluojame: „Atlaidai. Kasmet vykstu kaip į atlaidus. Sodų atlaidai.“ Čia beveik nereikia kritiko, nes fenomenas pats save įvardijo.
Tai nėra vien poezijos renginys. Tai regioninė kultūros, gamtos, bendruomenės ir savivaldos savęs pašventinimo šventė, kur poezija tampa pagrindiniu simboliniu pretekstu, bet aplink ją apauga visa kita: žydintys sodai, meras, seniūnas, bibliotekininkė kaip „šventės siela“, vaikai, robotai, aitvarai, aviamodeliai, dailė, obelys, pienės, gandrai, drugeliai, medžiotojai, vaišės, Landsbergis, Marcinkevičius, Martinaitis, Kelmickaitė, Povilionienė, kitų metų tema, Seimo paskelbti Knygnešių metai. Poezija čia tampa ne tiek tekstu, kiek skėčiu, po kuriuo galima sudėti visą gražios bendruomenės viziją.
Matome kalbą: „sielos gelmės“, „kūrybinis tautos potencialas“, „ypatinga dovana“, „jautriai ir subtiliai“, „žmogaus ir gamtos dermė“, „sielos atgaiva“. Tai nėra literatūros kalba. Tai kultūrinės šventės liturgija. Viskas turi būti kilnu, šviesu, prasminga, tautiška, šeimyniška, gamtiška. Net kai renginys plečiasi iki robotikos ir aitvarų, teksto pabaigoje būtina patvirtinti, kad „vis tik centrinė vieta atitenka POEZIJAI“. Tarsi pati autorė jaustų, kad poezija toje mugėje jau truputį pradingo tarp obelų, vaikų, robotų, medžiotojų ir padėkų.
Labai simptomiška, kad šventės struktūra primena ne literatūrinį vakarą, o kaimo kultūros festivalį su sakralizuota poezijos iškaba. Visi turi savo funkciją: bibliotekininkė yra siela, meras dėkoja, seniūnas skaito autorinį eilėraštį, septintokė pradeda, senbuvė skaito tradicinį žemaitišką eilėraštį, šeimininkas pats pradeda rašyti eiles, studentai groja, šokėjai šoka, medžiotojai vaišina, rėmėjai išvardijami. Tai jau ne poezijos skaitymai, o bendruomenės hierarchijos ir gerumo pasirodymas.
Ypač gražiai matyti, kaip poezija čia naudojama kaip universalus klijai. Ji turi sieti vaikus, žemę, tautą, gamtą, praeitį, bendruomenę, Seimo paskelbtus metus ir net „vidinį vaiką“. Poezija tampa beveik beformė, ji gali būti viskas: himnas, padėka, programa, fonas, terapija, tradicija, atlaidai, šeimos renginys, tautinis ritualas. Bet kai poezija tampa viskuo, kyla pavojus, kad ji kaip konkretus tekstas tampa beveik niekuo.
Nes vėl nėra klausimo: kokie eilėraščiai skambėjo? Ar jie geri? Ar jie turėjo kalbinės jėgos? Ar buvo kas nors nepatogu, netikėta, aštru? Vietoj to turime „pavasarį“, „sodų žydėjimą“, „žydinčias obelis“, „lengvai krentančius žiedlapius“, „jūras saulėtų pienių“, „sklandančius gandrus“. Tai labai gražu, bet kartu labai pavojingai arti kultūrinio kičo. Gamta čia veikia kaip automatinis prasmingumo generatorius: jei eilės skaitomos tarp žydinčių obelų, jos savaime atrodo geresnės, švaresnės, reikalingesnės.
Man įdomiausia vieta yra ta, kur sakoma, kad Remigijus Gailius „daugelį metų klausęsis poetų eilių ir pats pradėjęs jas rašyti“. Čia kaip tik ir matome, kaip gimsta vietinis literatas: žmogus ilgai būna ritualo aplinkoje, mato, kad poezija suteikia statusą, balsą, vietą prie mikrofono, ir vieną dieną pats pradeda rašyti. Ne iš literatūros lauko būtinybės, o iš bendruomeninės atmosferos: jei visi čia kalba eilėmis, gal ir aš galiu.
Žinoma, žmogiškai tokia šventė gali būti labai maloni. Žydintys sodai, muzika, žmonės, vaišės, vaikai, pažįstami veidai, gamta, pavasaris. Tokie renginiai sukuria realią bendrystę ir to nereikia niekinti. Bet literatūriškai čia vėl matome tą pačią problemą: poezija ne analizuojama, ne išbandoma, ne ginčijama, o maudoma obuolių žieduose ir padėkose. Ji tampa gražios dienos aromatu.
Kitaip tariant, tai yra ne poezijos triumfas, o pavasarinė bendruomenės mugė, kurioje poezija atlieka altoriaus vaidmenį. Visi prie jo prieina, nusilenkia, padėkoja, pasikrauna energijos ir važiuoja namo.