Kažkada yra tekę patirti gluminančią situaciją. Užėjęs į vaistinę ir žiūrėdamas į prekių lentynas, išsigandau. Beveik visi užrašai man pasirodė pažįstami ir girdėti. Pagalvojau, Dieve, negi aš toks ligonis, kad čia taip žinoma viskas? Juk vaistinėse tesu retas svečias. Tiesa, nė sekundės nepraėjo, kol pirminį įspūdį užgožė suvokimas, kad tariamą atpažinimą iš tikrųjų lemia daug kartų per televiziją matytos vaistų reklamos. Tada suvokiau, kiek daug spalvotuose ekranuose tokių reklamų, kaip jos įsigeria į atmintį. Bet niekada nesusimąsčiau, koks tas vaistinių verslas, koks vaistininko darbas ir kokius vaistų vartojimo įpročius turi mūsų miesto gyventojai. Apie šiuos dalykus papasakojo „Sruojos“ vaistinės įkūrėja ir vaistininkė Eglė Ramančauskienė.
Stasys Katauskas
Kiekviena vaistinė yra skirtinga
„Mano kelias į farmacijos sritį prasidėjo dar dešimtoje klasėje, kuomet reikėjo apsispręsti, ko toliau mokytis ir kokius egzaminus rinksiuosi laikyti baigdama mokyklą“, – pasakoja E. Ramančauskienė. Moteris sako jau tada mąsčiusi, kad su pasirinkta profesija teks likti visą gyvenimą, tad norėjosi, kad tai būtų prie širdies, kad būsimas darbas patiktų. Noras padėti žmonėms, artumas gamtai lėmė apsisprendimą mokytis tų dalykų, kurie vėliau leido pasirinkti farmacijos studijas. Tačiau dirbant šioje srityje, mokytis tenka nuolat. Juk medicinos mokslas nestovi vietoje, rinkoje atsiranda naujų vaistų, kinta požiūris į jų vartojimą. Tad per penkerius metus tenka išklausyti 120 valandų įvairių kvalifikacijos tobulinimo mokymų. To įpareigoja įstatymas, be šito bet kuris vaistininkas prarastų licenciją.
Už prekystalio vaistinėje E. Ramančauskienei pirmąsyk teko atsistoti dar tebesimokant tuomečio Kauno medicinos universiteto trečiame kurse. „Vaistinė buvo įsikūrusi prekybos centre ir man tai buvo labai didelė mokykla. Didžiuliai žmonių srautai, daug įvairių situacijų, patyrusių kolegų pagalba“, – prisimena pašnekovė. Dirbti įvairiose vaistinėse teko ir prabėgus ne vieneriems metams po studijų, kol moteris išgirdo pasiūlymą pačiai imtis vaistinės verslo. Su vyro palaikymu ir pagalba priėmė šį sprendimą.
„Jei „Sruojos“ vaistinė nebūtų po didesnio vaistinių tinklo skėčiu, mažai įmonei dirbti būtų turbūt neįmanoma. Kad vaistinė veiktų, reikia ne tik vaistininko prie kasos, bet ir IT (informacinių technologijų specialistų) komandos, kuri atsakinga už sklandžią programų veiklą, rinkodaros skyriaus, kuris sprendžia, kokios bus mėnesio akcijos ir pasiūlymai“, – šypsodamasi vardijo Eglė. Tad jos vaistinė dirba pagal vaistinių tinklo „BENU vaistinė“ frančizę.
Kiekviena vaistinė skiriasi. Vienur tam tikrų vaistų, maisto papildų, medicininių prietaisų ar kitokių prekių poreikis būna didesnis, žmonės nuolat perka, teiraujasi. Kitur tos pačios prekės gali teprireikti tik retkarčiais, užtat aktualios kitokios prekės. Ne tik pasiūla lemia, lemia ir paklausa. Todėl po didesniu skėčiu dirbančiai mažai vaistinei paprasčiau vykdyti būtent jos klientams aktualius prekių užsakymus.
Rūpi kliento poreikiai
Tačiau kartu tai reiškia, jog pašnekovė ne tik dirba su klientais stovėdama už prekystalio, bet užsiima ir visa vaistinės prekių apskaita, užsakymais bei kitokia vadyba. Klausiu, kaip pavyksta suderinti šiuos du vaistininkės ir verslininkės vaidmenis?
Kiekvienas verslas siekia, kad pirkėjai pirktų būtent iš jų. Bet svarbiausi – kliento poreikiai. „Net ir pradėjusi savo verslą, noriu naktį miegoti ramiai. Atėjo žmogus, žiūrim būtent į jo paties poreikį, ko reikia iš tikro, nepriklausomai nuo to, ar pačiai vaistinei tai naudinga“, – pasakoja E. Ramančauskienė.
Sprendimas laikytis būtent tokių principų, noras pirmiausia būtent padėti, patarti klientui, o ne žūtbūt parduoti jam savo prekę, suprantama, galėjo atrodyti rizikingas. Nes kaip bežiūrėsi, bet kuris verslas turi dirbti pelningai, antraip ilgai negyvuos. Kas laukia rytoj – niekas nežino. Reikia tikėtis geriausio. Vaistinė jau daugiau nei metus gyvuoja, o jos klientų ratas tik plečiasi.
Vieno cento istorija
Mūsų pokalbis grįžta prie vaistinių verslo užkulisių, prie to, kas nematyti pirkėjui. Pašnekovė sako, kad būna visokių istorijų. Pasitaiko, kad pasiklysta prekių užsakymai, kad užstringa užsakymų sistema. Itin daug laiko atima darbas su buhalterine apskaita. Ir papasakoja finansinėse apskaitose galbūt įprastą, tačiau nesusiduriančiam su šia sritimi žmogui keistą istoriją. Du mėnesius iš eilės atsiskaitant su Valstybine ligonių kasa, pritrūko vieno vienintelio cento. „Mano sistemoje duomenys rodo, kad viskas gerai, bet ligonių kasoms trūksta to cento. Ir tu negali jo tiesiog sumokėti. Turi rasti, kodėl toks neatitikimas atsirado, kur problema. Ten buvo sumos apvalinimo klausimas, bet man buvo pasakyta surasti tą centą. Yra šimtai receptų per mėnesį ir rask tu dabar, kuriame to cento pritrūko. Tad teko peržiūrinėti visą receptų ataskaitą. Laimė, pavyko, kad tai buvo ketvirtas receptas nuo pradžios“, – prisimena pašnekovė.
Klausiu, kaip nutinka tokios istorijos, kokia priežastis? Moteris pasakoja, kad atsisakius mažesnių nei penki centai monetų ir prasidėjus sumos apvalinimui, vaistinėje naudojama programa rodė didesnį nei nulis skaičiuką, o turėjo būti nulis. Nulis buvo ir ligonių kasos sistemoje. Dėl šito teko peržiūrėti receptus, teko kreiptis ir į informacinių technologijų specialistus. Po mėnesio analogiška situacija pasikartojo iš naujo.
Klientai
Pasak vaistininkės, visokių jų būna. Žinoma, yra lojalių klientų, netgi žmonių, kurie pas šią vaistininkę ateidavo dar jai dirbant kitose miesto vaistinėse, o dabar ateina į šią. Su ilgamečiais jau pažįstamais klientas ir santykis šiltesnis. Moteris pasakoja, iš tokių žmonių žinanti ir jų šeimų istorijas, kažką apie jų pačių, jų artimųjų ligas. Ypač šnekūs vyresnio amžiaus klientai, jaunimas kur kas uždaresnis.
Būna ir malonių netikėtumų, kuomet sugrįžę iš kelionės nuolatiniai klientai vaistininkei atneša lauktuvių, pakelį kavos ar dėžutę saldainių. „Yra tekę iš kliento net gauti gėlių gimtadienio proga, – šypteli moteris. – Yra ir klientas, kuris kasmet ateina ir įteikia gėlę su kovo 8-ąja. Yra klientas, kiekvieno mėnesio pradžioje užsukantis tik pavartyti naujo reklamos bukleto. Žinoma, būna, jog klientams tenka ne tik parduoti prekes, bet ir pamokyti, pakonsultuoti, net parodyti, kaip naudotis kuriais nors įrenginiais, pavyzdžiui, gliukomačiais (įrenginys, skirtas nustatyti kraujyje esančiam cukraus kiekiui). Tad kartais darai ir kas formaliai nepriklauso. Bet iš tikrųjų tai irgi yra darbo dalis“.
Sveikatos mitai ir klientai „specialistai“
Bet būna ir kitokių istorijų. Ne paslaptis, jog mūsų visuomenėje gajūs ir savigydos įpročiai, pokeisčiai įsitikinimai, jog pasiskaitęs internete žmogus vos ne pats sau gali nusistatyti diagnozę, nuspręsti dėl vaistų. Klausiu E. Ramančauskienės, ar tenka darbe susidurti su tokiais atvejais ar kitokiais mitais apie sveikatą? Moteris pasakoja, kad bene dažniausiai panašūs atvejai būna, kuomet koks nors žmogus miršta ir jo artimieji atneša ištisus maišus nė nepraimtų vaistų pakuočių. „Tu matai, jog tai kompensuojami vaistai, kurie kainuoja valstybei, o žmogus jų nė negėrė. Kartais tai dar ir rinkoje riboto kiekio vaistai, kurių kitiems sergantiesiems gal tekdavo laukti“, – sako E. Ramančauskienė. Šnekamės, kad tikėtina, jog taip nutinka dėl to, kad tokie žmonės galbūt galvoja, kad neišpirkus jiems priklausančių valstybės kompensuojamų vaistų, praras neįgalumo statusą ar neteks kokių gaunamų pašalpų. „Jei išties taip, jei žmogus, pagerėjus sveikatai, vengia tai pasakyti gydytojui, bijodamas netekti kokios naudos iš valstybės, tada yra blogai“, – svarsto vaistininkė.
Tačiau yra ir klientų, besivadovaujančių „man kaimynė pasakė, kad tie vaistai geri/negeri“ patarimais. E. Ramančauskienė pasakoja, kad su laiku ateina patirtis, kada ir pirmąsyk matydamas žmogų, suvoki, ar verta su juo diskutuoti, matant, kad žmogus klysta. Nes ne kiekvienas moka išgirsti, įsiklausyti. Susidūrus su visažiniais „specialistais“, belieka tiesiog suteikti jiems teisingą informaciją ir nesistengti perkalbėti, nes kartais tai bus tik beprasmiškas laiko švaistymas. Nors, žinoma, tokių klientų tik mažiausia dalelė.
Tenka ir pasakyti ne. „Būna, kad ateina pagyvenęs žmogus ir sako, kad tokie ar anokie vaistai panašioje situacijoje padėjo kokiai močiutei ar kaimynei, tai tiks ir man. Tokiais atvejais griežtai atsakau ne ir rekomenduoju žmogui pasitarti su jį gydančiu gydytoju. Vaistininkas žmonių gydyti negali. Gali konsultuoti, patarti, rekomenduoti, priminti pacientui, kaip racionaliai vartoti jam priskirtus vaistus. Ir kartais sunku save pagauti, kada ta riba peržengta“, – įsitikinusi E. Ramančauskienė.
Nebijoti rinktis vaistininko profesiją
Mūsų pokalbis eina į pabaigą. Smalsauju, ką vaistininkė, jei galėtų, pakeistų dabar galiojančioje prekybos vaistais sistemoje? E. Ramančauskienė pirmiausia sako besidžiaugianti, kad griežtėja prekybos receptiniais vaistais tvarka, kad pagaliau jų begalima įsigyti tik su gydytojo receptu. „Dar koks dešimt metų atgal tokiais vaistais daugelyje vaistinių būdavo prekiaujama laisviau“, – sako moteris, pabrėžianti, kad tai ilgą laiką formavo neatsakingo vaistų vartojimo įpročius.
Paklausta, ką patartų savo sveikata besirūpinantiems žmonėms, pašnekovė pirmiausia pataria galvoti, ką dedam į burną. „Ir saikas labai svarbu. Ypatingai reiktų riboti saldėsių vartojimą ir daugiau judėti, nors prisiversti gyvenime kažką keisti būna labai sunku“, – pabrėžia moteris.
Šnekamės dar apie daug ką. Baigiant teiraujuosi, kokios temos nepalietėme, ką dar pasakyti skaitytojams. Pašnekovė šypteli ir sako, kad mokiniams pasiūlytų nebijoti rinktis vaistininko profesijos. Ypač, jei vilioja galimybė padėti žmonėms gerinti savo sveikatą. O ją pačią, visada pasiruošusią pagelbėti savo klientams, galima surasti Birutės gatvėje, Telšiuose, įsikūrusioje „Benu vaistinėje“.
Leave a Reply