Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete nušurmuliavo diplomų įteikimo šventė. Visai akademinei bendruomenei didžiausia intriga buvo, kas šiemet gaus kraštiečio profesoriaus dr. Adomo Butrimo piniginę premiją, kurią jis skiria iš savo asmeninių lėšų, skatindamas kūrybinį jaunimą, siekiantį universitetinio išsilavinimo jo gimtajame mieste. Šiais metais ši premija buvo įteikta jau dešimtą kartą. Profesorius, atrenkant patį brandžiausią darbą, šį kartą į pagalbą pasikvietė žemaitį, menotyros krypties humanitarinių mokslų daktarą mažeikiškį Viktorą Liutkų.
Povilas Šverebas
Intrigą jis išlaikė iki paskutinės sekundės, nes iš pradžių apibūdino studentų baigiamųjų darbų parodą, kuri, anot V. Liutkaus, išsiskiria dviem aspektais: „Pirma, vykusiai, stilingai, patogiai apžiūrėti parengta darbų ekspozicija. Skirtingi kūriniai, medžiagos, formos ir tūriai, bet vizualiai sustyguota, kiekvienam kūriniui (autoriui) skirta dėmesio. Antra išvada atsirado paskaičius darbų autorių pateiktus jų kūrinių aprašymus. Dažniausiai kartojasi žodžiai „informacijos perteklius“, „emocijos ir vidinė būsena“, „patirtis“, „prigimtis“, „nerimas“. Jaunoji dailininkų karta jautri ir aplinkai, ir savo jausmams. Nerimo ir įtampos yra ir jų kūriniuose.“
Išskyręs premijuojamojo darbo pranašumus, žodį menotyrininkas perdavė A. Butrimui. Jis ir paskelbė, kad šiais metais premiją už Žemaičių muziejaus „Alka“ eksponato „Apeiginės žydiškos žvakidės konservavimas ir restauravimas“ skiria kretingiškei metalo dirbinių restauravimo specializacijos bakalauro studijų programos absolventei Gabijai Ramanauskaitei.
Prieš pradedant restauruoti objektą, visada atliekama jo pirminė apžiūra, įvertinama būklė, aiškinamasi restauruojamo daikto istorija, ieškoma analogų, atliekami medžiagų tyrimai. Surinkta medžiaga analizuojama, sisteminama, o tada sudaroma tvarkybos darbų programa, kuri, iškilus nenumatytoms aplinkybėms, restauravimo proceso metu koreguojama, atliekami papildomi tyrimai, vertinimai.
G. Ramanauskaitė ant žvakidės pėdos aptiko įrašą hebrajų kalba: „Tai – dovana Salantų sinagogai nuo Mordechojaus Rabinovičiaus, Elijo sūnaus, kurią jis dovanojo atminimui savo a.a. tėvo Elijo, Mordechojaus sūnaus, mirusio Johanesburge, [P.] Afrikoje, 1925 07 12; taip pat savo a.a. senelio Mordechojaus, rabino Elijo sūnaus, mirusio Salantuose 1872 03 22; ir savo a.a. motinos, Rivkos, Mordechojaus dukters, mirusios Salantuose 1863 04 06“. Kitas užrašas: „MADE IN ENGLAND“, rodė, kad žvakidė yra pagaminta Anglijoje. Jos vyriausybė, norėdama apsisaugoti nuo klastočių, 1887 m. išleido įsakymą, reikalaujantį žymėti prekės kilmės šalį. Remdamasi šiuo įrašu, studentė pradėjo aiškintis, kurie žalvario dirbinių gamintojai tuo metu dirbo Anglijoje. Jai internetinėse platybėse pavyko rasti Pearson Page & Co gamyklos dirbinių 1929 m. išleistą katalogą, kuriame buvo panašių formų ar jų detalių žvakidžių. Gamintojas tokiu pavadinimu pasirašydavo nuo 1910 m. iki 1930 m. ir specializavosi vario ir žalvario reprodukcijų gamyboje, o savo prekes platino ne tik Anglijoje, bet ir kituose šalyse bei žemynuose – Europoje, Amerikoje, Pietų Afrikoje, o minėtame reklaminiame kataloge nurodytas ir Johanesburgas, kur jų atstovu buvo A. E. Simpsonas. Todėl G. Ramanauskaitė kelia versiją, kad žvakidę M. Rabinovičius gal pas jį ir užsisakė. Be to, studentė pasigilino ir į Salantų istoriją. Pasirodo, kad šis Žemaitijos miestelis nukentėjo per 1921 m. ir 1926 m. gaisrus. Po paskutiniojo gaisro Salantų sinagoga buvo atstatyta jau su paprastesnės konstrukcijos stogu. Dar bakalaurė atkreipė dėmesį, kad šiaurės Afrikos žydų bendruomenės laikėsi papročio, kad vienerius metus po žmogaus mirties, namuose religinių švenčių metu buvo deginama memorialinė žvakė, ant kurios būdavo išgraviruojamas mirusiojo vardas. Po metų žvakidė būdavo paaukojama vietos sinagogai ir ji būdavo naudojama su anksčiau dovanotomis memorialinėmis žvakidėmis, prisimenant iškeliavusius bendruomenės narius. Išeitų, kad restauruota žvakidė Salantuose galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 1926 m.
G. Ramanauskaitė bandė atsekti ir kelius, kuriais ji galėjo patekti į Žemaičių muziejų „Alką“. Jos tyrimas rodo, kad Antrojo pasaulinio karo metu, pradėjus vykdyti žydų holokaustą, jų turtas buvo nacionalizuotas ir išparduotas. Bet kai kurie kaimynai, vos suvarius žydus į getus, tuoj pasistengė „priglausti“ jų turtą. Dar galima pridurti vieną naują versiją, kad nacionalizuojant dvarų turtą, meno vertybes turėjo perimti muziejai. Žemaičių muziejaus „Alka“ statytojas, direktorius, poetas, pagrindinis žemaičių kultūros tarpukaryje puoselėtojas Pranas Genys į Telšius parvežė ne vieną dvare saugotą vertybę, tarp jų yra kūriniai ir iš už 16 kilometrų nuo Salantų buvusio Platelių dvaro. Jis karo metais galėjo apsilankyti ir Salantų sinagogoje. Pamatęs žvakidę su memorialiniu įrašu, paėmė ją į muziejaus rinkinius, bet fašistinės Vokietijos okupacijos metais apie ją negalėjo pateikti duomenų.
Studentė atliko ir išsamius dailėtyrinius eksponato tyrimus. Ji nustatė: „Žvakidė pasižymi darniu ir proporcingu eklektišku stiliumi – joje suderinti neobaroko ir neoklasicizmo bruožai, todėl objektas yra geras istorizmo laikotarpio pavyzdys. Tyrimo metu nebuvo rasta panašios išvaizdos memorialinės paskirties žydiškų žvakidžių, todėl objektas išsiskiria kaip unikalios išvaizdos tokio tipo dirbinys.“
Matome, kaip per vieną eksponatą atsikleidžia, ne tik mums menkai žinomi praeities klodai, bet ir koks sudėtingas ir įdomus yra restauratoriaus darbas, reikalaujantis įvairiapusiškų žinių ir gebėjimo jas taikyti praktikoje.
Žvakidė buvo be vienos kojelės, todėl reikėjo pasigaminti jos formą ir naujai išlieti, o kur dar kitų fizinių deformavimų šalinimas, korozijos padarinių likvidavimas. Darbai atlikti tik po nuodugnių ir kompleksinių dažų ir metalų sudėties tyrimų.
Suprantama, kad tokiame sudėtingame procese studentus lydi jo darbo vadovai ir konsultantai. Gabijos darbo vadovas buvo Vilniaus dailės akademijos docentas, metalo dirbinių kvalifikacinės kategorijos restauratorius ekspertas Rimvydas Derkintis, o aiškinamojo rašto – docentė dr. Liepa Griciūtė, konsultantė – aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorė Jūratė Derkintienė. Technologinius tyrimus atliko pirmos kategorijos restauravimo technologas Tomas Ručys. R. ir J. Derkinčiai bei T. Ručys dirba Lietuvos nacionalinio muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. Tekstą iš hebrajų kalbos išvertė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempert.
Buvęs sužalotas, nebilus, bet unikalus Žemaičių muziejaus „Alkos“ eksponatas, dabar ne tik džiugins lankytojus savo pirmine išvaizda, bet ir primins mūsų krašto sudėtingą praeitį. Rašytojas, poetas, eseistas Marcelijus Martinaitis, kilęs iš Raseinių rajono, apie mūsų santykių su daiktais svarbą yra rašęs: „Daiktai gyvena kažkokį savo nepriklausomą gyvenimą. Jie primena, kaltina, tyčiojasi, gundo, kalba seniai mirusiųjų žodžiais. Išmetus, sudeginus, rodos, jau nereikalingą daiktą, su juo iš atminties dingsta ir pažįstamų, artimųjų veidai, prisiminimai apie juos. Ar ne dėl to daugybė mūsų žmonių, išvarytų iš senų, užgyventų vietų, lyg ir prarado atmintį, ryšius su praeitimi, protėviais, pradėjo nieko nemylėti, net savo namų, kuriuose užaugo jų vaikai, savo gyvenimo?“
Simboliška, kad G. Ramanauskaitei, kuri naujam gyvenimui prikėlė unikalų Žemaičių muziejaus „Alka“ eksponatą, diplomas ir vardinė A. Butrimo premija buvo įteikti šioje atmintį saugančios institucijos patalpose, o Gabija užbaigė vieną savo gyvenimo etapų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
