Augti tiek, kiek gali tą augimą panešti

„Kalvotoji Žemaitija“ pradeda publikacijų ciklą apie Telšiuose puoselėjamas verslo tradicijas – apie verslo kūrėjus, jų nueitą kelią ir atžalas, kurios šiandien perima ne tik šeimos sukauptą patirtį, bet ir atsakomybę ją tęsti. Šis ciklas – ne vien apie šeimų verslus. Jis apie Telšių rajono potencialą. Apie žmones, kurie jau įrodė, kad čia galima sukurti sėkmingą verslą, ir apie jaunąją kartą, kuri turi galimybę tą sėkmę perkelti į kitą lygį.

Algirdas Dačkevičius

– Jeigu atsigręžtume į 2005-uosius, kai įsigijote UAB „Telšių keliai“, kas buvo svarbiausia: išsaugoti tai, kas jau sukurta, ar iš esmės pakeisti įmonės veikimo modelį?
– Atsakysime vienareikšmiškai – pakeisti, kaip jūs įvardijote, modelį. Iš esmės 2005 metais UAB „Telšių keliai“ buvo komunalinių paslaugų įmonė, tačiau dar prieš ją įsigyjant, buvo brandinama vizija, kad bendrovė taptų pažangia kelių tiesimo kompanija. Tam prireikė daug pastangų, nes praktiškai viską teko pradėti nuo nulio. Tuo metu įmonė turėjo mažai nuosavos technikos, trūko specialistų. Taigi per dešimtmetį, žingsnis po žingsnio, reikėjo suburti profesionalią komandą, nuolat investuoti į techniką ir gamybines bazes, kurti gerą atmosferą bendrovėje. Kryptis buvo aiški – būti stipriems savo srityje ir nuolat siekti kuo aukštesnės galutinio rezultato kokybės.
– Kiek svarbi buvo mintis turėti kuo daugiau savo gamybos ir technologinės grandinės?
– Labai svarbi. Ne todėl, kad norėtume viską daryti patys bet kokia kaina, o todėl, kad kuo geriau supranti ir valdai procesą, tuo daugiau gali atsakyti už rezultatą.
Jeigu pats projektuoji, dalį medžiagų gamini, jas tikrini laboratorijoje ir pats įrengi objektą, matai visą grandinę. Atsiradus problemai, pirmas klausimas tada nėra „kas kaltas?“, o „ką turime padaryti, kad rezultatas būtų geras?“.
– Kaip atsirado „Vygantiškių statybos“ vieta bendrame verslo paveiksle?
– „Vygantiškių statyba“ natūraliai papildė tą pačią logiką. Kelių rangovui medžiaga nėra kažkas atskiro nuo galutinio objekto – jos savybės tampa būsimo kelio savybėmis.
Gamybinė bazė leidžia ne tik pagaminti produktą, bet ir jį geriau suprasti, tobulinti, tikrinti laboratorijoje bei matyti, kaip jis atrodo objekte. Paprastai tariant, norime suprasti visą kelią – nuo projekto ir medžiagos iki galutinio rezultato.
– Kodėl pasirinkote asfaltbetonio, betono, emulsijų ir modifikuoto bitumo technologinę kryptį?
– Gamyba reikalauja didelių investicijų, o kelių rinka yra cikliška, todėl rizikos visada yra.
Tačiau jeigu konkuruoji vien kaina, anksčiau ar vėliau atsiremi į ribą. Technologijos, žinios ir gebėjimas pačiam gaminti sudėtingesnius produktus suteikia kitą konkurencinį pranašumą. Be to, reikalavimai medžiagoms ir infrastruktūros ilgaamžiškumui nuolat didėja, todėl technologinis tobulėjimas nėra vienkartinė investicija.
– Kiek modifikuoto bitumo gamyba buvo investicija į ateitį?
– Vien tikėjimo, kad ateityje atsiras rinka, neužtenka. Investicija turi turėti vietą jau turimoje kompetencijų grandinėje.
Jeigu produktą pats naudoji, supranti jo technologiją, turi laboratoriją ir gamybines kompetencijas, tokia investicija pirmiausia sustiprina tavo pagrindinę veiklą. Aišku, versle visada lieka ir tikėjimo ateitimi – be jo investuoti apskritai būtų sunku.
– Kokią vieną rizikingą investiciją šiandien pavadintumėte teisinga?
– Man sunku išskirti vieną. Beveik kiekviena didelė investicija tuo metu turi rizikos.
Mes investicijos nelaikome loterijos bilietu. Mes norime patys suprasti technologiją, rinką, finansus, pajėgumus ir žmones, kurie su ja dirbs.
Tačiau tam tikru momentu analizę vis tiek reikia baigti ir priimti sprendimą. Visos informacijos niekada neturėsi. Todėl protinga rizika yra ne rizikos nebuvimas, o drąsa po analizės, ne vietoj analizės.
– Kokios rizikos sąmoningai atsisakote?
– Riba atsiranda tada, kai nebegalime pagrįstai suprasti ar suvaldyti galimo blogo scenarijaus. Rizikų valdymas yra esminė investicijų ir augimo sąlyga.
Kartais versle labai svarbu pasakyti „ne“. Ne kiekvieną konkursą reikia laimėti ir ne kiekviena patraukli galimybė turi tapti investicija. Ypač jei dėl vieno sprendimo pradedi rizikuoti visos organizacijos stabilumu.
– Kokia Jūsų verslo filosofija – augti kuo greičiau ar tiek, kiek leidžia išlaikyti kokybę, žmones, techninę bazę ir finansinį atsparumą?
– Augti tiek, kiek gali tą augimą panešti.
Per pastaruosius penkerius metus grupės pajamos išaugo daugiau kaip tris kartus, beveik iki 30 mln. eurų. Tačiau kartu augo komanda, techninė bazė ir įmonės kapitalas.
Vien apyvartos padidėjimas nėra tikslas. Reikia turėti žmonių, žinių ir finansinių pajėgumų tam augimui suvaldyti. Kita vertus, tvarumas nereiškia stovėjimo vietoje – versle reikia ambicijos ir veržlumo.
– Ar svarbus principas „geriau uždirbti šiek tiek mažiau, bet kontroliuoti visą procesą“?
– Svarbu gerai suprasti procesą, už kurio rezultatą prisiimi atsakomybę.
Verslas turi uždirbti – be pelno negali investuoti į žmones, techniką, saugumą ir technologijas. Bet trumpalaikis didesnis pelnas nėra vienintelis kriterijus. Kartais verta šiandien daugiau investuoti į kompetenciją, kuri rytoj padarys įmonę stipresnę ir savarankiškesnę.
– Ar buvo sąmoningai galvojama apie patirties perdavimą kitai kartai? Kas sunkiausiai perduodama?
– Manau, gerai veikiančio verslo požymis yra tai, kad ilgainiui jis tampa nepriklausomas nuo vieno žmogaus. Tam reikia, kad augtų žmonės, būtų perduodamos žinios ir atsakomybė.
Technines žinias perduoti galima – jas galima išmokti ir paaiškinti. Daug sunkiau perduoti sprendimo jausmą: iš daugybės neaiškių signalų suprasti, kada veikti, kada palaukti ir kada geriau pasakyti „ne“. Tai ateina tik kartu su patirtimi ir atsakomybe. Labai svarbu, kad vadovavimas perduodamas su pasitikėjimu.
– Kiek technologijos keičia patį kelininko profesijos supratimą?
– Labai stipriai. Technikos operatorius šiandien gali dirbti su 3D skaitmeniniu modeliu nepriklausomai. Mechanizmų sistema parodo, kiek reikia kasti, volai gali fiksuoti tankinimo procesą, gamyba automatizuojama dirbtiniu intelektu, laboratoriniai tyrimai tampa automatizuoti ir t. t.
Kartu kelias yra daugybės skirtingų profesijų rezultatas – nuo projektuotojo ir laboratorijos specialisto iki mechaniko ar darbų vadovo. Nė vienas žmogus kelio nepastato vienas.
Technologija žmogaus nepanaikina. Ji išplečia jo galimybes, bet kartu reikalauja vis daugiau žinių ir supratimo.
– Ar šiandien didžiausia kelių verslo rizika yra finansinė ir vadybinė?
– Techninę problemą dažnai galima gana aiškiai išskaidyti: yra standartai, skaičiavimai, bandymai, technologijos ir specialistų patirtis.
Verslo sprendime vieno teisingo atsakymo dažnai nėra. Šiandien skaičiuoji kainą darbams, kurie bus vykdomi po metų ar dvejų, o per tą laiką gali pasikeisti kainos, terminai, projektiniai sprendiniai ir daugybė kitų aplinkybių.
Svarbiausia – žmonių gebėjimai, žinios ir patirtis – gebėjimas pamatyti ne tik vieną sąmatos eilutę, bet visą būsimo projekto paveikslą. Tikslas nėra laimėti kuo daugiau konkursų. Tikslas – kad laimėti projektai stiprintų įmonę.
– Kiek rangovas turi galvoti apie tai, kaip objektas tarnaus miestui po dešimties ar dvidešimties metų?
– Infrastruktūra gyvena gerokai ilgiau negu viena statybos sutartis. Tai, ką šiandien pastatome, daug metų formuos žmonių kasdienę aplinką, todėl atsakomybė yra ne tik prieš užsakovą, bet ir prieš žmones, kurie tuo rezultatu naudosis.
– Kaip pasikeitė požiūris į kokybę?
– Techninių reikalavimų daugėja, bet pats principas nesikeičia – padaryti taip, kaip darytum sau.
Standartai ir techninės specifikacijos yra būtini, bet jie yra sutarta minimali riba. Tikroji kokybė atsiranda tada, kai pats gali pasižiūrėti į savo darbą ir juo didžiuotis.
Šiandien tiesiog plačiau suprantame kokybę – vertiname ne tik pastatymo momentą, bet ir saugumą, ilgaamžiškumą, priežiūrą, poveikį aplinkai bei visą infrastruktūros gyvavimo ciklą.
– Ar šeimos versle sunkiau priimti rizikingus sprendimus?
– Bet koks priimamas sprendimas yra projektuojamas kaip sprendimas su tinkamu rezultatu, todėl negali vadovautis jausmais.
– Kokia turėtų būti nauja investicija, kad ją pavadintumėte „protinga rizika“?
– Reikia rinkos, stiprios komandos, technologinio ar kitokio konkurencinio pranašumo, finansinio pagrindo ir gebėjimo pačiam suprasti bei valdyti kuo didesnę vertės grandinės dalį. Labai svarbu ir tai, kad nauja veikla papildytų tai, ką jau moki.
Net viską gerai apskaičiavęs, nepašalinsi nesėkmės elemento. Tačiau sėkmei galima pasiruošti. Jeigu nuolat auga personalo kompetencija, žinios, taip pat auga techniniai ir finansiniai pajėgumai, atsiradus gerai galimybei turi daug daugiau šansų ja pasinaudoti.
– Kokį verslą norėtumėte perduoti kitai kartai po dar dvidešimties metų?
– Perduoti sukauptą patirtį, santykius, reputaciją ir atsakomybę. Norėtume, kad įmonės stiprybės išliktų nekintamos ilgus metus.
– Ačiū už pokalbį.