1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 69)
Varnių, Viržuvėnų, Luokės dvarai
Pateikiame pagal Liudo Truskos sudarytą lentelę duomenis apie dūmų skaičių vyskupo dvarų kaimuose 1638 ir 1662 metais. Dūmais buvo vadinamos valstiečių šeimų sodybos su joms priskirta žeme.
Varnių dvaras: Varniai (91 ir 80), Dikvietis (3 ir 2), Dreniai (3 ir 3), Kūjainiai (10 ir 9), Lembas (15 ir 17), Lileikiai (4 ir 4), Palūkstis (11 ir 4), Veiviržiai (9 ir 8).
Varnių bažnytiniame dvare 1638 metais buvo 146, o 1662 metais liko 127 dūmai.
Viržuvėnų (Janapolės) dvaras: Dilbai (5 ir 6), Eidžiotai (15 ir 10), Gudeliai (10 ir 6), Liepavas (11 ir 4), Maivėnai (3 ir 0), Pabiržulis (7 ir 6), Pupiniai (8 ir 4), Sėbai (13 ir 11), Sydeklis (9 ir 6), Žylaičiai (2 ir 3). Iš viso Viržuvėnų dvare 1638 metais 89, o 1662 metais – 61 dūmas.
Luokės dvaras: Luokė (106 ir 73), Buišai (1 ir 3), Mantvydai (10 ir 5), Paškuvėnai (22 ir 8), Pateklėnai (14 ir 5), Pervainiai (5 ir 4), Sydeikiai (3 ir 2), Sviraičiai (15 ir 8), Tauragėnai (13 ir 6), Žinduliai (7 ir 4).
Luokės bažnytiniame dvare (kartu su miesteliu) 1638 metais buvo 196 dūmai, dirbę 62 valakus ariamos žemės. Mažiausius jos sklypus turėjo Luokės miestelėnai: 106 dūmams priklausė tik 21,5 valako žemės. 1662 metais Luokės dvare liko tik 84 dūmai su 25 valakais ariamos žemės.
Luokės bažnytiniam dvarui priklausė ir Luokės miestelis. Algimanto Miškinio duomenimis, 1582 metais miestelėnai mokėjo mokesčius už 35 namus. Pagal 1638 metų inventorių, miestelyje įrašyti 106 sklypus valdę miestelėnai. Luokėje galėjo gyventi apie 800 žmonių. 1655 metais miestelyje buvo 141 dūmas, tačiau apgyvendinti tik 67. Taigi Luokė nuo 1638 metų stipriai išaugo sodybų skaičiumi, bet jau karo su švedais metais daugiau nei pusė dūmų liko tušti. 1662 metais inventoriuje įrašyti 74 dūmai, tai prilyginama 370 gyventojų. Akivaizdu, kad nuo 1638 metų daugiau nei per pusę sumažėjo gyventojų.
1690 metais Luokėje įrašyta 120 dūmų. Algimantas Miškinis abejojo, ar tiek galėjo būti, kaip ir 141 dūmas 1655 metais.
Papildydami Liudo Truskos duomenis, pastebėsime, kad, lyginant abu inventorius, matomas toks reiškinys – labai pasikeitė kaimuose gyventojų pavardės. Vadinasi, po XVII amžiaus vidurio atvyko daug naujakurių. Pavyzdžiui, 1662 metų inventoriuje Pateklėnuose nelikę nė vienos tokios pavardės, kokia buvo įrašyta 1638 metų inventoriuje.
Inventoriuose neaprašinėjamos tokio reiškinio priežastys. Vien 1662 metais aprašant Luokės bažnytinio dvaro Sviraičių kaimo Balskio užusienį užsimenama, kad jame mirė visi šeimos žmonės, išskyrus vieną.
1662 metų inventoriuje dažnai pažymima, kad Luokės bažnytinio dvaro kaimų žemėmis naudojosi aplinkinių kaimų bajorai ir valstiečiai. Be to, gausu įrašų, kad ir dvarui priklausančių kaimų valstiečiai dirbo valakus, kuriuos anksčiau valdė kiti valstiečiai, kitomis pavardėmis. Didelė pavardžių kaita inventoriuose rodo, kad tikriausiai nemaža dalis senbuvių mirė, o jų sodybas užėmė naujakuriai. Valstiečių, neturėjusių sodybų, anuomet, kaip ir vėliau, buvo gana daug ir jie galėjo įsikurti ištuštėjusiuose ūkiuose.
Statistiniai dūmų skaičiai tiksliai neatspindi kaimuose gyvenusių 1638 ir 1662 metais žmonių skaičiaus. Po karo ir maro jų liko mažiau. Iki negandų galbūt dūme gyveno ne viena valstiečio šeima. Bet žmonių turėjo būti tiek, kad įstengtų apdirbti vieną valaką ariamos žemės. Sumažėjus dūmų, 1662 metais vyskupo dvaruose liko ir mažiau dirbamos žemės valakų bei pagausėjo tuščių plotų.
Visuose Žemaičių vyskupo bažnytiniuose dvaruose 1638 metais buvo 1933, o 1662 metais liko 1072 dūmai.
Iškalbingi apie patirtas Varnių bažnytiniame dvare negandas duomenys yra Elmanto Meilaus straipsnyje „XVII-XVIII a. Varnių gyventojai pagal inventorių duomenis“ (Knyga „Varniai. Žemaičių praeitis, IV tomas“). Pagal 1638 metų inventorių, Varniuose buvo 88 dūmai, kuriuose galėjo gyventi 580-677 gyventojai. 1654 metais jau buvo 131 dūmas su 864-1009 gyventojais. Po karo ir maro dūmų 1662 metais liko 95 apgyvendinti ir 35 išmirę. Žmonių sumažėjo iki 380-475.
Siaubė ne tik svetimi
Dvarus ir kaimus siaubė ne tik švedų, bet ir sava kariuomenė. 1658 metais vaznis (teismo pareigūnas) aprašė Kotrynai Trembickaitei-Vainienei priklausiusių Žarėnų ir Biržuvėnų dvarų patirtus nuostolius dėl švedų ir savos kariuomenių. Biržuvėnų dvaro Rapalių kaime buvo tuščios 4, Palėpių – 6, Stygarių ir Smilgių – 3 sodybos. Neaišku, ar sodybų gyventojai buvo nužudyti, ar juos pagrobė ir išsivarė švedai, ką jie itin plačiu mastu darė.
Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis De la Gardžio kelis kartus prašė iš Pavandenės atšaukti švedų pulkininką Jokūbą Skotą. Jam švedai buvo atidavę vyskupui priklausiusį Pavandenės dvarą.
Vincentas Juzumas veikale „Žemaičių vyskupijos aprašymas“, rašydamas apie Lieplaukę, mini, kad jos bažnyčia kartu su miesteliu buvo sudeginta Vincento Gosevskio vadovaujamos lietuvių kariuomenės mūšyje su švedais 1658 metais. Pagal padavimą, žmonės užsidarė bažnyčioje, bet, matydami, kad ji nebus išsaugota, brangiausius liturginius daiktus sudėjo į skrynią kurią čia pat, bažnyčioje, užkasė.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas pranešimas apie švedų padarytą žalą kai kurioms Žemaitijos, daugiausia iš dabartinio Mažeikių rajono, bajorų valdoms. Reikia manyti, pranešimas atspindi platesnę padėtį Žemaitijoje. Šiame Žemaitijos pilies teismui skirtame pranešime pažymima, kad bajorai nukentėjo ne tik dėl švedų, bet ir savos kariuomenės veiksmų. Pažymima, kad bajorų valdų žemės neapdirbtos, neapsėtos, kadangi ištuštėjo kaimai. Giniočiuose švedai nužudė septynis žmones, Dapšiuose nemažai valstiečių išžudyta, kiti pagrobti į nelaisvę. Mitkaičiuose sodybos ištuštėjo dėl nuo švedų ir savos kariuomenės plėšikavimo. Panašios negandos ištiko ir kitus pranešime minimus bajorkaimius.
Nors ir netiesiogiai, negandas atspindi Telšių seniūnijos (karališkojo dvaro) 1665 ir 1677 metų inventoriai. Valstiečių, valdžiusių ūkius, kaimuose įrašyta nemažai, tačiau negalime palyginti, kiek jų buvo iki švedų okupacijos, maro ir badmečio, nes bent kol kas nepavyko aptikti Telšių seniūnijos XVII amžiaus pirmosios pusės inventorių ir sulyginti duomenų. Minėtų metų inventoriuose ryšku tai, kad valstiečiai naudojosi tik menkomis valakų dalimis: viena šeštąja, viena aštuntąja. Keliolikos šeimų kaimas dirbo vos vieną-du valakus žemės. Didžioji kaimų valakų dalis buvo tušti net 1677 metais, po negandų praslinkus beveik dvidešimtmečiui.
Didysis Šiaurės karas, maras ir badas
XVII amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo vidaus karas tarp didikų Sapiegos ir vadinamųjų respublikonų grupuočių. O 1700-1721 metais liepsnojo Didysis Šiaurės karas, vėlgi tarp Švedijos, Rusijos, Abiejų Tautų Respublikos ir kitų valstybių. Tačiau karą 1700 metais pradėjo Saksonijos kurfiurstas ir Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas II, siekęs iš švedų atimti jų anksčiau užimtą Livonijos dalį. Joje 1701 metais švedai, sumušę rusus ir Augusto II saksus, įsiveržė į Lietuvą, Lenkiją. Kartojosi XVII amžiaus vidurio padėtis. 1704 metais Švedijos šalininkai pašalino iš sosto Augustą II ir karaliumi bei didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Stanislovą Leščinskį. Jis 1705 metais sudarė karinę sąjungą su Švedijos karaliumi Karoliu XII. Švedus rėmė Sapiegų grupuotė.
Netrukus į Lietuvą įsiveržė Rusijos kariuomenė, ją rėmė ir dalis Lietuvos didikų, kurių lyderis buvo Grigalius Oginskis. Jie siekė į sostą sugrąžinti Augustą II. Rusai užgrobė Vilnių, pasiekė net Kauną. 1706 metais švedai sumušė Grigaliaus Oginskio ir rusų kariuomenę Valkininkų mūšyje, o 1708 metais užėmė Vilnių. Nuo 1709 metų, pralaimėjus Poltavos mūšyje, švedus lydėjo nesėkmės.
Karo metu po Poltavos mūšio pralaimėjimo švedai ir rusai apiplėšė dvarus, miestelius, kaimus. Žmonės nebeturėjo javų sėklos pasėliams, stokojo ir gyvulių. O dar 1709 metų žiema buvo neįprastai šalta, iššalo pasėliai, medžiai, gyvuliai. O tų metų vasara – priešingai, pasitaikė neįprastai karšta ir sausa. Dėl švedų ir rusų bei savos kariuomenės plėšikavimo ir nepalankių gamtinių sąlygų kilo tokio masto badas, kokio anksčiau Lietuvoje nebuvo. Be to, vis labiau pradėjo įsisiautėti 1708 metais į Lietuvą atslinkęs maras. Ir ši maro epidemija, tebesiautėjusi ir 1711 metais, buvo pati baisiausia ir didžiausia Lietuvos istorijoje.
Deja, kol kas trūksta informacijos apie šios epidemijos bei bado eigą Žemaitijoje. Vis dėlto kai ką galima nuspręsti iš inventorių. Vėlgi prisiminkime Žemaičių vyskupo stalo valdų inventorius ir Liudo Truskos straipsnį.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply