Kultūros vertybių likimai ginkluotų konfliktų fone
Pranešimas skaitytas Varniuose Kultūros dienos proga 2015 m. balandžio 15 d.
Antanas Ivinskis
1914 m. karo pradžia Varniuose
(Ištraukos iš kun. Antano Juozapavičiaus rašinio)
Varniai ištuštėjo
„Patrankos aidėjo vis dažniau ir garsiau. Jau matėme dūmus. Degė Tauragė, vėliau — Kvėdarna. Žmonės bėgo. Nuo pat vokiečių sienos keliai perpildyti žmonių, vežimų, gyvulių, valdininkų ir, kiek juokinga, kunigų. Jei galima įsivaizduoti Didįjį tvaną, manau, kad balandžio 15-ąją Varniuose jis pasikartojo.
Tądien pas mane užsuko Šviesios atminties klebonas Janeliūnas su savo vikaru kunigu Stoniu ir paklausė, ar aš nebėgu? Pasakiau trumpai — ne. O jie atsakė bėgą ir net Švenčiausiąjį Sakramentą vežasi. Pasakiau, jog be reikalo jie taip daro, nes ką žmonės be kunigų darys. Vis dėlto sulaikyti nebuvo galima (…).
Užėjau pas altaristą kunigą Karvelį, papasakojau, kad abu „mediniai“ kunigai (gyveno prie medinės Varnių bažnyčios) pabėgo. Liepiau nieko nelaukiant kraustytis ten gyventi, užimti klebono vietą, o vokiečiai nieko tuomet jam nedarysią. Nepaklausė jis manęs ir išėjo su šeimininke pėsčias pasiramsčiuodamas lazda.
Nuėjau į Smulkaus kredito draugiją, skatinau valdybą kiek galima greičiau baigti operacijas ir grąžinti žmonėms pinigus, o pats, kaip geras finansininkas, išsikeičiau 800 auksinių rublių į „bumažkas“. Aštuoni šimtai popierinių laukia geresnių laikų.
Pasikviečiau pas save gydytoją draugą Bucevičių, kuris gyveno vadinamajame vyskupo palociuje. Einu namo ir apie tvenkinį, kur dabar Valančiaus darželis, pamačiau išsirikiavusį Dragūnų eskadroną. O čia žmonės bėga, gyvuliai bliauna! Eskadrono vadas mane sustabdė ir pasiteiravo, kodėl aš nebėgu. Pasakiau, kad laukiu, kada ateis paskutinis mano parapijietis. Supyko karininkas ir išdūmė su savo kariauna valsčiaus link.
Varniai liko tušti, be žmonių. Visos durys atdaros — nė gyvos dūšios. Iš viso miestely likau aš, mano zakristijonas, kažkokia drąsuolė Balskienė, kurios sūnus vėliau buvo bolševikų vadas Varniuose, ir pora senukų, kurie kojų nebepavilko. Visi varniškiai susispietė aplink Biržulio ežerą, prie vadinamosios sąsmaukos (…).
Bene 90 proc. visų gyventojų buvo išbėgę iš namų: kas į mišką, kas į kitą kaimą, kas su gyvuliais, kas be, tačiau vieną sekmadienį atsipeikėjo ir atėjo išpažinties. Suprato, kad vokiečiai netokie jau blogi ir atsiprašę sugrįžo į savo paliktus namelius.“
Iš šio kunigo A. Juozapavičiaus aprašyto epizodo galima numanyti, kas būtų nutikę Varnių miestelyje likusiam turtui, bažnyčių brangiajam inventoriui, jei Pirmasis Pasaulinis karas būtų prasidėjęs dramatiškiau ir varniškius nuplakęs mirtina rykšte. Bet Pasaulis dar nebuvo tiek įsiutęs ir bolševikų revoliucija dar neįvykusi, dar Lietuva turėjo laiko save kurti ir gyventi.
Šv. Aleksandro bažnyčios atėmimas 1949 m.
Bene didžiausi XX a. Varnių kultūros paveldo praradimai, kaip ir visur, susiję su 1940 m. okupacija, 1941 m. birželio 22 d. gaisru, vietinių žydų bendruomenės likvidavimu, kilmingųjų, išsilavinusiųjų ar tiesiog tvirtai iš žemės gyvenančių mūsų bendruomenės narių ištrėmimu, Šv. Aleksandro bažnyčios uždarymu. Prieš visa tai nei atskiros bendruomenės, nei Lietuva, kaip valstybė, organizuotai pasipriešinti galimybės nebeturėjo. Per 1941 m. birželio 22 d. bombardavimą Varniuose buvo pasikartojusi 1914 m. situaciją, kai savo namus paliko bemaž visi gyventojai, išsislapstė apylinkių miškuose ir paežerėse. Miestelis, kurį dauguma dabar pažįstame tik iš prieškariu darytų fotografijų, sudegė. Po antskrydžių ir gaisro sugrįžusi nemaža dalis gyventojų, ypač centre gyvenę žydai, savo namų neberado. Tragiškiausia lemtis laukė žydų bendruomenės. Po dienos juos jau surinko į vežimus ir išvežė į Geruliuose organizuojamą getą. Per stebuklą nesudegė medinė mūsų bažnyčia, kurią nei pabūgęs, nei pabėgęs liko gelbėti čia prieglobstį radęs svetimšalis — lenkų kunigas J.Lemančikas.
Nėra abejonių, kad visų bažnyčių, ne vien mūsiškės, uždarymą inspiravo okupacinė sovietų Lietuvos valdžia. Šiam klastingam planui įvykdyti pasinaudota naujomis sovietinėmis kolektyvinėmis struktūromis, kuriose okupacijos pradžioje dirbo dar net ne vietiniai kadrai. Paprasti mūsų žmoneliai, tikintieji, Antrojo Pasaulinio karo ir keletą metų besitęsiančių trėmimų įbauginti, negalėjo, kaip kažkada Kražiuose, bažnyčios apginti.
Varnių klebonas Leonas Veselis iš Telšių vyskupijos generalvikaro Justino Juodaičio gavo 1949 m. rugpjūčio 2 d. datuotą šio turinio raštelį:
„D. Gerb. Kn. Klebone!
Įteikėja šio laiško yra Telšių Apskrities Paruošų Įgaliotinė. Visa Apskritis ir Įgaliotinė manęs labai prašo duoti sutikimą laikinai užleisti Varnių medinę bažnyčią grūdams. Nors man tai labai nepatogu ir nemalonu, bet pasitaręs su draugais nutariau duoti sutikimą, nes kitos išeities nėra. Malonėkite sušaukti Komitetą bažnyčios ir padaryti su Įgaliotine sutartį, kad perduodate laikinai bažnyčią ir ji bus grąžinta visoje tvarkoje. Vistiek reikia sutikti, nors niekas mus prievarta neverčia. Malonėkite apiforminti ir išnešti Švenčiausią su kita kas vertinga. Paaiškinkite žmonėms, kad kitos išeities nėra, reikia atsižvelgti į bendrą visuomenės reikalą. Nėra kur pilti javai.
Reiškiu pagarbos ir nuoširdžios padėkos.
K. J. Juodaitis
Telšiai, 1949-VIII-2“
Įkandin šio rašto sekė aktas, surašytas pieštuku ant mokyklinio liniuoto sąsiuvinio lapo, kurio turinį irgi pateikiu:
„Aktas
Mes žemiau pasirašę S.Varnių Katalikų bažnyčios vykdomojo komiteto pirmininkas Veselis Leonas iš vienos pusės ir Telšių grūdų paruošos kontoros direktorius Turlukova A.M. iš antros pusės, sudarėme šią sutartį dėl laikino bažnyčios patalpų panaudojimo grūdų paruošoms.
1. Patalpos išnuomojamos iki pirmo galimumo susidarius sąlygoms jas patuštinti, maždaug 3-jų mėnesių laikotarpiui.
2. Nuo š.m. rugpjūčio mėn. 10 dienos bažnyčios patalpos turi būti patuštintos iškraustant visus vertingesnius daiktus, talkininkaujant grūdų paruošos kontoros darbininkams.
3. Grūdų paruošų kontoros direktorius įsipareigojo patalpas grąžinti pilnoje tvarkoje nurodytam laikui praėjus, o taip pat atsako už turto sugadinimą.“
Apačioje parašai, grūdų kontoros antspaudas, datos nėra.
Skaitant nuogą tekstą, kas nors galėtų šventvagiškai pašiepti, kad ir bažnyčią, ir visą Lietuvą savo noru mandagiai prašantiems patys atidavėme. Tačiau nepamiršime, kad tuomet, bemaž prieš trejus metus, nužudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Tariamas sovietinis „kilnumas“ ir „mandagus tonas“ ėjo ginklo paskui. Todėl suprantame J.Juodaitį rašant, kad „kitos išeities nėra“. Tolesni tų dienų žinomi faktai paminėtini šie: Švenčiausiasis sakramentas išneštas iš bažnyčios tamsoje ir neštas į Mūrinę padaržiais, kad žmonės nesukliudytų; dalis religinio meno vertybių perkelta į neprižiūrimą kapų koplyčią, dalis liturginio inventoriaus perduota saugoti parapijiečiams (dėl to vėliau, kai jau klebonu nebebuvo L.Veselis, iš vienų rankų dalis bažnyčiai priklausiusių skulptūrų atsidūrė Lietuvos nacionaliniame, Žemaičių „Alkos“ muziejuose, o turtas iš kapų koplyčios — Lietuvos dailės muziejuje). Šio turto atsiėmimo istorija, atgavus nepriklausomybę, truko ilgai ir nebuvo paprasta. Pozityvioji dalyko pusė, kad didžiausia dalis šio kilnojamojo kultūrinio turto išliko.
Šiose istorijose esama dalykų, kurie neatrodo nei sklandžiai suvokiami, nei pateisinami. Tai dalies mūsų vietinių žmonių elgesys, visa brutalybe pasireiškęs grobiant į getą išvežtų žydų turtą, pasislėpus girtuokliaujant ir paleistuvaujant nusavintoje bažnyčioje, deginant joje laužus, o laužuose — vargonų švilpynes, siaubiant visur ir viską, kas ne jų, kas neuždirbta, kas kilniau už kai kurių iš jų primatišką suvokimą. Kai kas iš šio mūsų miestelio kontingento buvo išėję į stribus, kiti dar buvo ir ant grindinio išguldytų Lietuvos partizanų niekintojai ar vėpsotojai.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: Šitaip nuniokota bažnyčia tikintiesiems buvo grąžinta 1991 metais. Stanislovo Vozbuto nuotr.