Per gyvenimą — su darbu ir malda
Vakar 70-ąjį gimtadienį atšventusi Nijolė Dacienė (nuotraukoje) prisipažįsta, kad jos turiningame gyvenime svarbiausia — darbas ir malda.
Algirdas Dačkevičius
„Be darbo negalėčiau gyventi. Net ir trumpos atostogos greitai pabosta“,— šypsodamasi sako N.Dacienė, vadovaujanti UAB „Rubeta“.
Jos darbo stažas — apie 50 metų. Dar besimokydama Vilniaus universitete, kur baigė prekybos ekonomiką, pradėjo dirbti. Sostinėje žavi aukštaitė nuo Molėtų krašto ir savo išrinktąjį žemaitį Antaną sutiko. Jis tuomet pagal skaičiavimo mašinų elementų gamyklos siuntimą kursuose kėlė kvalifikaciją „Sigmoje“. Sumainius aukso žiedus, Vilniuje ilgiau įsikurti nepavyko, ir Nijolė, vyro įkalbėta, atsirado jo tėviškėje — Žemaitijos sostinėje.
„Ilgėdavausi savojo gimtojo Alantos miestelio, kur sodyba vasaromis skendėjo bijūnų, o Molėtų krašto tarme — pivonijų — žieduose. Dar ir šiandien jau nelikusios tėviškės aidas į sapnus atkeliauja“,— nuklydo į prisiminimus sukaktuvininkė.
Telšiuose ji be didelio vargo įsidarbino tarprajoninėje didmeninės prekybos bazėje vyr. ekonomiste. Tuomet vienintelė iš bendradarbių buvo specialistė, turinti aukštąjį išsilavinimą. Po 15 metų sėkmingo darbo pasuko į Telšiuose didžiausią įmonę — trikotažo gamybos ir siuvimo fabriką „Mastis“.
Iš pradžių darbščiai specialistei patikėtas vienas iš svarbiausių — tiekimo viršininkės baras, o vėliau tapo direktoriaus pavaduotoja tiekimo reikalams.
Tuomet reikėjo didelio sumanumo ir dalykiškumo užmezgant verslo ryšius su plačiosios Rusijos miestais: ne tik Maskva, bet ir Uljanovsku, Krasnodaru, Krasnojarsku, Ivanovu ir kitais. Juk būtent iš ten tarsi gyvosiomis verslo arterijomis į „Mastį“ „atitekėdavo“ žaliava.
N.Dacienė niekuomet nestokojo komunikabilumo: draugiškai ir dalykiškai sutarė su rusais. Ypač sėkmingai žaliavos pirkimo reiklaus pavykdavo sutvarkyti kasmetėse mugėse Maskvoje. Jos gerą širdį liudija ir toks nutikimas. Sykį mugėje Maskvoje rusė iš Ivanovo pradėjo girti dailiai pasiūtą ir įspūdingos spalvos lietuvės pavasarinį paltą. Gyrė tol, kol Nijolė jį nusivilko ir padovanojo svetimšalei.
Puikiai sekėsi sutarti su visais „Masčio“ direktoriais, ypač Boleslovu Rudžiu. „Jeigu jis nebūtų išvykęs į Vilnių, gal ir šiandien „Mastį“ turėtume“,— vylėsi pašnekovė. Kartu su privatizacijos banga fabrikas papuolė ne į kuriančias, o griaunančias rankas. N.Dacienė nutarė nepasiduoti. Įkūrė siuvimo įmonę „NIRima“, kur darbavosi keli šimtai telšiškių. Iš pradžių sekėsi visiškai neblogai. „NIRima“ gyvavo devynerius metus, o po to įkurta „Rubeta“, kuri irgi jau skaičiuoja netoli dešimties veiklos metų.
Pasak įmonės vadovės, svarbiausia su žmonėmis elgtis nuoširdžiai, bet kartu ir reikliai. Ji geru žodžiu mini siuvėjas Virginiją Bucevičienę, Valę Kalvaitienę, Adelę Servaitę, Dianą Skurdauskienę, Palmyrą Ramančiauskienę, Albiną Stonkienę, Laimutę Einikienę, Rasą Saudargienę, Bronę Šilinskienę, Danguolę Baliutavičiūtę, Romą Sušinskienę, lygintoją Rasą Rostokienę. Visas puikiai dirbančias tiesiog sunku ir suminėti. Kaip juokauja direktorė, ir vietos laikraštyje pritrūktų.
Žvelgiant į gražiai pasiūtus rūbus, negali pamiršti sukirpėjų Adelės Raibužienės ir Marytės Sandravičienės nuopelno. Gamybai vadovauja labai stropi ir kompetentinga Jovita Slaninienė. Drauge su ja ranka rankon dirba cechų viršininkės Rita Juškevičienė ir Valė Klemanskienė. O pasiūtų gaminių išvežimą be priekaištų organizuoja Diana Daukantienė. Ypač maloniai — „aukso kamuoliuku“ — direktorė vadina elektriką Gintą Baužą. Jis visur suspėja ir nuveikia bendrovės labui daug naudingų darbų.
Pasak N.Dacienės, jos vadovaujamoje siuvimo bendrovėje Telšiuose dirba pačios geriausios siuvėjos. Jos siuva sukneles, sijonus, palaidines, vyriškas ir moteriškas kelnes, vyriškus džemperius,— visus viršutinius lengvuosius rūbus. Nepamiršti ir vaikiški drabužėliai. Produkcija tiekiama užsienio rinkai. Užsieniečiai labai patenkinti aukštos kokybės gaminiais.
Bendrovės direktorė, turėdama galimybių, rėmė Bažnyčią ir kultūrinius renginius. Ji šiandien su pagarba kalba apie prelatą Juozą Šiurį, dvasininkus Tadą Šeputį, Vytautą Gentvainį, Romualdą Vėlavičių, ir kitus.
„Nėra to sekmadienio, kad nedalyvaučiau šv.Mišiose“,— sako N.Dacienė. Ji meldžiasi ne tik už savo žuvusį vyriausiąjį sūnų Sigitą, bet ir kitus artimuosius bei bendradarbius.
O gyvenimas susiklostė taip, kad, žuvus sūnui, nenutrūko motiniški jausmai marčiai Vaivai, jos dukrelei Gerdai, šiuo metu sėkmingai studijuojančiai Vilniaus universitete.
„Netekau sūnaus, bet atradau dukrą“,— taip šiltai N.Dacienė kalba apie Vaivą, kuri dabar gyvena naujai sukurtoje šeimoje.
Mamos dešinioji ranka — sūnus Romanas, kuris ateityje turėtų vadovauti susikurtam siuvimo įmonės verslui. Su sutuoktine Dinara jis augina dukrelę Kotryną, pamėgusią žirginį sportą. O jaunėlis anūkėlis Jokūbas, labai mylintis močiutę, tik pravers mokyklos duris į pirmą klasę.
Sukaktuvininkė susijaudinusi kalbėjo apie pašlijusią sutuoktinio Antano sveikatą. O juk kitąmet gruodžio 31-ąją artėja „auksinių vestuvių“ jubiliejus. Jų bendro gyvenimo 40-metis pažymėtas nuostabia dovana iš Romos. Ta proga Jo Šventenybė popiežius Benediktas XVI Daciams suteikė apaštalinį palaiminimą.
Žemaičiuose pats pinavijų, o Aukštaitijoje — pivonijų — žydėjimas. Aukštaitę, Žemaičių krašte švenčiančią savo garbingą Gimtadienį, šios gėlės ant savo žiedlapių nuneš į vaikystės ir jaunystės svajų miestelį — Alantą.