Vis dėlto geras užsiėmimas išsyk regėti ir įvertinti, mąstyti ir subręsti ant Septynių kalvų, kai pasirodo saulė ir vėl slepiasi, o pačius Telšius beveik visai užgula Masčio ežero rūkas.
Ieva Sigita Naglienė
Atsiduri tarsi istorijos laikmenoje, kurioje krebždenasi mintis, primindama, jog visada buvo žmonių, kurie garsino dabar stebimas apylinkes, aiškino gyvenimo problemas, atsivėrė, išsisakė ir išėjo. Mokėjimas skaityti yra daug galintis dalykas: neapsiriboji, nepabėgi, neįsidrausmini — esi stebintis ir nusistebėjęs, pasiaiškini, kas tikra. Iš visos tikrybės aruodo išsikapstai, kas paslaptingai nutolo. Tada imi brautis gilyn — šįsyk mane sudomino XIX amžiaus poetai visuomenininkai, kurie rašė apie Telšius ir, žinoma, patys išgyveno to laikmečio įvykius. Jų poetinėse istorijose — ir srovių įvairovė, ir žanrų gausa, ir meninės paieškos, ir visuomeninė, kultūrinė kasdienybė. Kai stabteli, regis, kitaip ir gatvių vėjas įsisuka, lyg primintų, kad čia jau stovėta, svajota, lūkesčiai subrandinti ir tiki, kad geras kūrinys, geras eilėraštis yra stebuklas. Kartais jis pavojingas ar malonus, pasileidęs eilutėmis, surimtėjęs ties vartais, instinktyvus ar aistringas, ironiškas ar smalsus, miglotas ar pavojingas, bet visada gyvas, nes jame ir savivertė, ir valdžia, ir atgaila, ir tikėjimas — gyvenimas, kurį mes dabar gyvename. Kiekvienas kūrinys — dovana.
Noriu šįsyk priminti tik du autorius — Klementą ir Valiūną, tegul tai bus Telšių literatūrinė proskyna, kurioje matomi poetiniai ženklai. Apie tai plačiau galima pasiskaityti knygoje „Lietuvių literatūros istorija“. XIX amžius. 2001, p, 294-314. Taigi — tik norėk ir rasi, kas stebuklinga — atmintis gyva.
Antanas Klementas (1756-1823), tikroji pavardė Jackus, teisėjas, poetas, visuomenininkas, gimė Skuodo rajone, o mirė Telšiuose 1823 metais. Autorių domino visa, kas gamtoje ir žmoguje, kas aplink, kas sunkina, kas taisytina — proginiai eiliuoti laiškai, idilės, epigramos, eilėraščiai. Rašyta lenkų ir lietuvių kalbomis. Eiliuoti laiškai skirti vienuoliams, kunigams, kaimyniniams bajorams. Ir ne tik švenčių progomis, bet ir dalykiniais klausimais ar iškilusioms problemoms išspręsti, pavyzdžiui, prašoma grąžinti skolą, kviečiama apsilankyti, skundžiamasi negalavimais ir pan. Antanas Klementas orientuojasi į XIX a. pradžios žemaičių kultūrinį ir literatūrinį judėjimą, svarsto bendrinės lietuvių literatūrinės kalbos klausimus. Jis siūlo bendrinės kalbos pagrindu imti vidurio žemaičių — telšiškių ir varniškių — tarmę. Autorius, save laikęs lenku, prisipažino, kad jaučiasi esąs žemaitis. Visa tai gyva ir jo eilėse. Visa tai vėl čia pat — Telšiuose ir tarsi nebelieka tik anie laikai, tik tolimi žingsniai: skamba, primena ir negali pamiršti.
Va, taip, besigilindama į to laikmečio pasaulietinę poeziją, supratau, kad Septynios kalvos ir anuomet lygiai taip pat turėjo savo kultūrą ir „kultūrininkus“, kurie brūžino visa, kas padengta paslaptimi. Prie ano laikotarpio ryškus yra ir poetas Silvestras Valiūnas (1789-1831), gimęs Raseinių apskrity, mokslus krimtęs ir Varnių kunigų seminarijoje. Be jokios abejonės,— ir Telšiai aplankyti, ir pamatyti, ir aprašyti, ir ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba bylota. Žymiausias jo kūrinys — „Birutė“, pasirodęs apie 1823 metus, pagal legendos siužetą. Pagrindiniai veikėjai yra Kęstutis, Birutė ir Vytautas.
Norisi paminėti Silvestro Valiūno eilėraštį „Telšių miestas yr ant kalno“ — ryškiausias eiliuotas lietuviškos satyros pavyzdys. Gyvas sąmojis, kandus žodis, sklandus, skambus eiliavimas. Jame minimi Telšiai su savo palestrantais — teisėjais, teisininkais, advokatais ir jų mokiniais — ir išguldytos visos ydos: lėbonės, girtuokliavimas, atmestinis darbas ir pan. Be to, S.Valiūnas yra lenkų kalba parašęs satyrinę poemą „Plungės-Telšių kontubernija“, 1817 metais, kurioje giedamos giesmės vyno dievaičiui, išjuokiamos gėrinėjimo pasekmės. Ir Bachas nupieštas taip spalvingai, kad ne vienas tuo laiku atpažino tikrai Telšiuose gyvenusius pavieto žmones: ir aristokratus, ir dvasininkus, ir teisėjus, ir raštininkus. Vadinasi, poetas liudijo tai, kas neramino, kas kartino šviesesnį gyvenimą. Išėjo — užsimiršo, išdilo iš atminties žmonės, tik ar bėdos tikrai nebe tokios pat, ar džiugesiai kitokie? Nemanau, poetai turi atliepti tai, kas svarbu. Sutinku su dabarties poetės Saros Poisson mintimi, jog „pasaulis gali būti užrašytas bei perskaitytas“ — reikia tokių užrašymų.
Ir šiandien, stebėdama Masčio ūkanas ant miesto kalvų, atvirai sakau, kad poezijos menas — skverbimasis iki pat geluonies. Reikia Telšių kasdienybei jos gyvasties: nūdienos ir anų, kad ir labai tolimų laikų, reikia. Kaip vėjas pašiaušia ežero paviršių, taip eilėraščiai tegul krutina visus, kurie eina, dirba, veržiasi į priekį ir mato, girdi, tegul visi kūrėjai kalbasi. Tuomet randi ir save, ir kitą — patikėkite, tikrai eilėraštis kužda, kad ir labai labai tykiai.