Norint tai sužinoti, reikėjo atvykti į Telšių miškų urėdijos Žvėrinčių, kur neseniai vyko jo 20-ųjų įkurtuvių metinės ir atidarytas stumbrynas.
Algirdas Dačkevičius
Dulkėtu keliuku, vedančiu į Žvėrinčių, atskubėjo aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis, Miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius, rajono vadovai, gamtosaugininkai ir kiti miško bičiuliai.
„Dideli darbai prasideda nuo mažų. Iš pradžių nė nesitikėjome taip išplėsti Žvėrinčiaus, bet kasmet ateina naujų minčių, kurias drauge įgyvendiname. Ypač džiugu, kad Žvėrinčius turi tikrą šeimininką medinčių Petrą Dabrišių, sąžiningai dirbantį Žemaičių krašte“,— įžanginėje kalboje pastebėjo Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys.
Jo nuomone, labai svarbu, kad pernai įgyvendintas didžiulis projektas — įrengtas 50 ha stumbrynas. Tiesa, iš pradžių jame karaliavo dvejetas patinų stumbrų. Šiemet rugpjūtį jų gretas papildė patinas ir patelė, atgabenti iš Pašilių stumbryno, įsikūrusio Panevėžio rajone.
„Stumbro tarpuragėj net trys vyrai gali susėsti, o ant nudirto jo kailio telpa 15“,— išraiškingai citavo Mikalojaus Husoviano hiperbolizuoto kūrinio „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, parašyto 16 amžiaus pradžioje, ištrauką charizmatiškasis gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Stumbras — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žvėris. Jis buvo beveik išnaikintas — belikę tik 54. Susigriebta šį girių galiūną gelbėti 19 amžiaus pabaigoje. Dabar Lietuvoje gyvena laisvėje apie 180 stumbrų, o apie 20 įkurdinti aptvaruose. Pasak S.Paltanavičiaus, per šimtmečius smarkiai pasikeitė girios, todėl stumbrai, gyvendami laisvėje, nesunkiai atsiduria palaukėse, kur plyti ūkininkų valdos. Nesunku įsivaizduoti, kas belieka iš pasėlių, kai ten plūsteli per 100 laukinių stumbrų. Todėl neatsitiktinai mokslininkai ir specialistai suka galvas, kaip reguliuoti laisvai gyvenančių stumbrų populiaciją vidurio Lietuvoje.
Neseniai į Žvėrinčių buvo atvykę ir tarptautinio seminaro dalyviai, kurie trejetą dienų viešėjo Lietuvoje, dalindamiesi stumbrų paėmimo iš laisvės ir jų pergabenimo į aptvarus patirtimi.
Atėjo laikas ir jauniesiems miško bičiuliams prabilti savo kalba. O ji buvo labai originali — vaikai inscenizuotai pristatė visus Žvėrinčiaus gyventojus.
„Net malonu žiūrėti, kaip jaunimas apsimeta išdykaujančiomis lūšimis, riestaragiais muflonais ar grakščiomis stirnomis. Jie tikri geriečiai — mūsų jaunieji miško bičiuliai“,— gyrė Tryškių, Viešvėnų ir Plungės moksleivių pasirodymą urėdijos miško želdinimo inžinierė Lina Servienė.
Žvėrinčiaus 20-mečio ir stumbryno atidarymo proga netrūko sveikinimų šeimininkams ir atminimo suvenyrų svečiams. Visi, kas norėjo, galėjo pasigėrėti užtvarose įkurdintais stumbrais, aplankyti kitus Žvėrinčiaus gyventojus, pasidžiaugti šį pavasarį pastatyta edukacine lauko klase su stendais, kuriuose — Lietuvoje gyvenantys paukščiai. Akį traukė ir Žarėnų girininko Vido Bagdono sumeistrauti inkilai, įkelti į „Paukščių medį“.
„Šiuose inkiluose gali perėti visi uoksiniai Lietuvos paukščiai, netgi bukutis, kuris bet kokią landą „pakoreguoja“ pagal savo „stotą“. Pats mačiau, ką šis paukštis padarė su juodosios meletos paliktu uoksu — meistriškai užlipdė jo kraštus, pritaikydamas landą tik pačiam įlįsti“,— šypsodamasis pasakojo V.Bagdonas.
Po Žvėrinčių dairydamasis vaikštinėjo ir tautodailininkas Steponas Kaminas. Dabar urėdijoje jis nedirba, bet apie „Aukso vainiko“ laureato talentą geriausiai kalba palikti įspūdingi medžio darbai, prie kurių su malonumu nusipaveikslavo šventės dalyviai.
O medinčiaus Petro Dabrišiaus nepaleido žingeidūs svečiai. Jiems ypač knietėjo sužinoti apie drąsuolius lankytojus, kurie išbando ypatingą Žvėrinčiaus paslaugą — nakvynę miške, vilkų apsuptyje. „Namelis vilkų aptvare skirtas visiems, kam gyvenimas pasidaro nemielas. Praleidę naktį vieni miške, kur net telefono ryšys prastai veikia ir girdėdami kaukiančius vilkus, žmonės iš ryto grįžta šviesesnėmis akimis ir užmiršę kankinusias problemas“,— pasakojo P.Dabrišius.
Daug visokių nutikimų galėtų papasakoti medinčius. Kartais žmones čia atveda sapnai, nuojauta ar ilgesys regėtai vietai. Akivaizdžiausias pavyzdys — šventėje netikėtai pasirodžiusi Aleksandra iš Talino, septynetą valandų į Laukstėnus skriejusi motociklu. Ji čia lankėsi gal prieš penketą ar šešetą metų, o atvyko net nežinodama, jog Žvėrinčius švenčia 20-metį. Apgaubta šeimininko kailiniu apdaru, ji jaukiai jautėsi ir šypsojosi.
Urėdijos darbų saugos inžinierius ir jaunųjų miško bičiulių telkėjas Justinas Norvilas pastebėjo, kad šiemet Žvėrinčiuje atsirado nemažai patrauklių objektų, ypač vaikams, kurie per šventę smagiai dūko naujoje žaidimų aikštelėje.
Urėdo B.Banio galvoje vėl sukasi nauji sumanymai. Jis svajoja Žvėrinčiuje įkurdinti voveryną, reikėtų ir jaunesnių meškiukų atgabenti, nes legendinis Žvėrinčiaus gyventojas meškinas Timas gerokai suseno — medinčiui reikia nuolatos masinti jį medumi, kad šis vangiai išlįstų iš savo trobelės. Urėdo svajonėse — lankytojams pažintiniame take vaizdžiai atskleisti visus miške atliekamus darbus, kurių yra per šimtinę, tada žmonės labiau suvoktų, kad miškininkai ne vien medžius kerta.