„Palaimins ir minės — Motulė Lietuva“
Apie Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą
„Vydūnas, vienas didžiausių mūsų mąstytojų, yra pasakęs: „Žmogaus pareigos savo tautai niekada nesibaigia. Jis niekada negali grąžinti jai visos paskolos. Pilietis valstybei turi grąžinti tiek, kiek reikalauja visuomenės teisingumas. Bet savo tautai jis turi dirbti visą gyvenimą, nereikalaudamas už tai jokio užmokesčio, kaip geras sūnus nereikalauja iš savo motinos atlyginimo už jo sūnišką meilę ir pasitikėjimą“. Kaip turėtų įsiklausyti į šiuos žodžius mūsų laikų lietuvis! Juk dauguma mūsų už menkiausią pagalbą ar net gerą elgesį tikimės kažką gauti mainais, o neretai drįstame to netgi pareikalauti. Kur ta jaunystė, kuriai būdinga aukotis, nesavanaudiškai mylėti?“
Taip savo rašinį apie Lietuvos šaulius, Nepriklausomos Lietuvos valstybės saugotojus, ir vieną iš jų — šaulių kuopos prieškario Varniuose kūrėją, vėliau — Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą-Žemaitį (NUOTRAUKOJE)— 2009 m. pradėjo Varnių gimnazijos 2ga klasės mokinė JURGITA KVIATKAUSKYTĖ. Pati Jurgita buvo LŠS 8-os rinktinės 12-os kuopos narė, dalyvaudavo jaunųjų šaulių varžybose, žygiuose, kasmečiuose mokymuose. Veikli mergaitė visur suspėdavo: aktyviai dalyvavo ir gimnazijos maironiečių veikloje, kūrė eiles, buvo gera skaitovė ir dainininkė. Ji — Motiejaus Valančiaus gimnazijos himno kūrėja, „Pavasario balsų“ poezijos konkurso diplomantė. Savo rašinyje Jurgita dalijasi mintimis apie jaunųjų šaulių veiklą, baiminasi, kad šūkis „Budėk, lietuvi!“ šiandien gali sulaukti ir ironiškų šypsenėlių. Pasakoja, kur ieško dvasinės atramos, kai būna sunku. Apie Lietuvos partizanus, taip pat ir Vladą Montvydą jau daug rašyta, bet, manau, verta įsiklausyti, koks šių dienų jauno žmogaus požiūris į tą sunkų ir herojišką laikotarpį, į žmones, šventai tikėjusius savo teisumu ir Tėvynės idėja. Gal ir mums, žilagalviams skeptikams, verta iš jaunimo kai ko pasimokyti? Taigi žodis Jurgitai.
Vlada Vengrienė
„Žinoma, pasitaiko ir mano gyvenime liūdnų minučių — kam jų nebūna… Kai labai pavargsti, kai pasijunti nusivylęs savimi ar draugais, visada pravartu prisiminti tuos, kuriems buvo daug sunkiau, bet jie neištižo, nenuleido nosies. Pirmiausia tai tie senų laikų šauliai, kuriuos minėjau savo rašinio pradžioje. Nelengva dabar berasti, kas papasakotų apie juos. Būta šaulių organizacijos ir mūsų Varniuose bei aplinkiniuose kaimuose. Be abejo, daugelio iš jų likimas buvo dramatiškas. Taip knietėjo ką nors daugiau sužinoti! O kai ieškai, tai ir randi. Pastudijavau „Laisvės kovų archyvą“, perskaičiau prisiminimų rinkinį „Erškėčių keliu“ ir radau daug įdomių faktų apie Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą. Daug apie Montvydų šeimą yra papasakojęs dabartinis Varnių šaulys Antanas Genys (prisiminimai gimnazijos muziejuje). Jo tėvų šeima, kai V.Montvydas jau slapstėsi, buvo priglaudusi vyriausiąjį jų sūnelį Vytuką. V.Montvydas labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jais, slapta lankydavo, o iškilus pavojui, vesdavo nakčia į kitą vietą — pas kitus gerus žmones. Kai tėvas ilgokai nepasirodė, Vytukas, matyt, ilgėdamasis jo, ėmė kaimynams kalbėti: „Tėvelis, matyt, bijo iš miško išlįsti“. Išsigandę, kad vaiko kalbų neišgirstų, kam nereikia, globėjai pranešė V.Montvydui. Tėvas išgabeno sūnų į saugesnę vietą, o pas Genius netrukus atsirado vidurinysis Montvydukas — Algiukas. A.Genio tėvas netrukus buvo suimtas, šeima ištremta į Sibirą, ryšiai su Montvydu nutrūko. Dabar A.Genys, buvęs ilgametis Varnių kelininkas, jau pensininkas. Likęs ištikimas patriotiniams idealams, labai brangina šaulio vardą ir garbę. Per kiekvieną tautinę šventę galima matyti, kaip orus žilaplaukis vyras šaulio uniforma neskubėdamas žingsniuoja miestelio gatvėmis Katedros link.
Niekas nežino, kurioje vietoje Varnių žemė priglaudė energingojo šaulių, o vėliau — visų Žemaičių partizanų vado V.Montvydo neramią širdį, bet legendos apie jį ir dabar čia tebesklando. Drąsusis partizanas mėgdavęs pavedžioti savo priešus už nosies. Važiuoja kartą sovietinių valdininkų prisėdęs „viliukas“ Laukuvos link. Pakeliui juos stabdo vyras rusų karininko uniforma. Žinoma, reikia pavežti. Už Didžiojo Palūksčio kaimo, ties Gatautiške (čia buvusi V.Montvydo gimtinė), karininkas prašo sustoti, o išlipęs pareiškia: „Ačiū, kad pavėžėjot. Aš — Vladas Montvydas!“ Kitas atsitikimas, liudijantis apie beatodairišką V.Montvydo drąsą. Nakvojęs jis su kitu partizanu pas kažkurį iš rėmėjų. Rytą, jiems besiprausiant, šeimininkai per vėlai pastebėjo: „Namai apsupti enkavedistų!“ V.Montvydas, daug nesvarstęs, čiumpa ginklą ir puola pro duris jiems priešais. Nesitikėję tokio staigaus jo pasirodymo, apstulbinti priešai nesusizgribo ir partizanui pavyko pabėgti. Jo draugas, deja, nebuvo toks ryžtingas ir žuvo. T.Rubšytė-Ūksienė pasakoja apie V.Montvydą: „…man niekada neteko matyti jo nusiminusio. Visada pasitempęs, optimistas. Sunkios gyvenimo sąlygos ir beviltiška kova jo nepalaužė“.
Jis buvo Gatautiškės dvaro darbininkų sūnus. Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, grįžo į tėviškę. Apsistojo Varniuose, vėliau — pas seserį Nevardėnuose. Aktyvus, gabus vaikinas imasi visuomeninės veiklos. Būdamas Šaulių sąjungos narys, organizuoja Varniuose kuopą, agituoja jaunimą dirbti Tėvynės labui. 1938 m. vedė ūkininkaitę iš Nevardėnų Bronislavą Ralytę. Darbštus, energingas žentas greit išvadavo uošvės ūkį iš skolų. „Tėtis mažai juokaudavo, buvo rimtas, mažakalbis, kažką vis galvodavo, nerūkė, negėrė. Džiaugėsi močiutė ne girtuoklį žentą gavusi“,— pasakoja dukra Irena. 1944 m., artėjant sovietinei armijai, Platelių-Alsėdžių miškuose Lietuvos Laisvės Armija skubotai apmokė vyrus partizaninės kovos pradmenų. Ten pogrindinei veiklai ruošėsi ir V.Montvydas. Subūrė drąsiausius vyrus, su jais savo žemėje įrengė tris slėptuves. Bet okupantai slėptuves greit susekė, išsprogdino. V.Montvydui su draugu pavyko pabėgti.
„Vyresnieji, apkabinę mane, klykė, kad tėvelį rusai šaudo. Mažiukai dar nesuprato. Žiūrim, kad iš krūmų išbėgo abu. Taip pamatėm, kad jie dar gyvi“,— tai iš B.Montvydienės prisiminimų. Tą rudenį Montvydams gimė penktas vaikas — Rimantas. O Kūčių vakarą, kai mažajam buvo vos 20 dienų, kareiviai sudegino sodybą, šeimai prasidėjo klajūnų gyvenimas. Iš kalėjimo su kūdikiu paleista motina slapstėsi, vaikais rūpinosi giminės, pažįstami. Vėl suimta B.Montvydienė iš Klaipėdos kalėjimo išvežama į Kazachstano lagerius 25 metams kaip didžiausia nusikaltėlė.
„Paskutinis Žemaičių apygardos istorijos puslapis buvo atverstas 1953 metais, rugpjūčio 23 dieną, kai Požerės kaimo gyventojas Juozas Naujokas-Žvejys pranešė Varnių NKVD, kad tarp Lūksto ir Paršežerio dažnai praeina du partizanai. Iš aplinkinių rajonų surinkti stribų ir enkavedistų būriai suruošė pasalą“ („Kalvotoji Žemaitija“, 2003-08-21). Tą tylų vakarą apie porą valandų aidėjo šūviai. Žuvo vadas V.Montvydas ir jo adjutantas B.Alūza, kuriam dar nebuvo ir dvidešimties (sukluskit, jaunieji, kurie taip dažnai jaunumu bandote pateisinti savo klaidas!). Jų kūnai su panieka buvo pamesti prie Varnių stribyno tvarto. Pasakojama, kad girti stribai džiūgavo, nušovę nesugaunamą „banditą“. Bet ant lietuviškų uniformų nebuvo nė vienos kulkos skylės — tik didelės šautinės žaizdos abiejų smilkiniuose. Jie nepasidavė gyvi — iššaudę visus šovinius, paskutinį pasiliko sau… Liko ištikimi partizano priesaikai.
V.Montvydas redagavo ne vieną pogrindinį leidinį, ieškojo jaunų žmonių, kurie būtų gabūs literatūrai. Jo rūpesčiu ėjo leidiniai „Kovojantis Lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“. Kaip rašo antologijos „Kovos keliu žengiant“ sudarytojas L.Gudaitis, „Šiandien lieka tik stebėtis, kad, tragiškai retėjant partizanų gretoms, jų poezija skambėjo su vis galingesne pilietine aistra ir stiprėjančia menine įtaiga“. Matyt, kai žmonės šventai tiki savo teisumu, kai jų tikslai nesavanaudiški ir tyri, nežinoma jėga suteikia jiems ir nepaprastos dvasios viską atlaikyti, viską iškęsti. Kažin, ar dabar beatsirastų tokių žmonių — tokių ryžtingų, pasiaukojančių? Bet partizanų leidinėlyje „Malda girioje“ yra tokie nuostabūs žodžiai: „Išauš Tėvynės laisvės valanda, ir tada mes pagerbsime didvyrių dabar apaugusius piktžolėmis kapus. Pamatysime jų nuveiktus darbus Tėvynei ir didžiuosimės jų drąsa ir pasiaukojimu. Jų vardai iš lūpų į lūpas bus kartojami anūkams, ir visi su pagarba ir meile lenks galvas, atėję prie jų kapo. Kiekvienam lietuviui tenebūna baisu mirti dėl laisvės, tenebūna baisu paaukoti savo mylimai Tėvynei paskutinį atodūsį“.
Argi galima apvilti Jų, kalbančių mums iš Anapus, pasitikėjimą?“