Bilionių piliakalnis

Važiuojant nuo Laukuvos link Kaltinėnų, kairėje Žemaičių plento pusėje, matosi staigi, medžiais apaugusi pakiluma — Bilionių piliakalnis.

Pranas Vasiliauskas
1907-1984

Ant jo užkopę, kaip ant delno pamatysime gerą lopą žemaičių žemės. Netoliese, pietvakarių pusėj, stūkso Padievyčio kalno kupra, šiauriau — dunkso Medvėgalis, o nuo jo į vakarus, už Paršežerio, — glūdi Paršpilis. Tai priešakinė grandis tvirtovių, padėjusių gintis nuo Žemaitijos gilumon besiveržiančių kryžiuočių.
Kiek akys užmato — tyvuliuoja pelkės, tarp kurių vinguriuoja Rangio (Rungio) ir Sartės (Sartalės) upeliukai, o pietuose telkšo baigianti užakti Burkalės ežerėlio akis. Dalis šitų balų buvo vadinamos Šventpelke.
Senovėje šie liūnai buvo kliūtis priešams prasigauti iki piliakalnio. Tačiau kronikos kovų ties šiuo piliakalniu nemini, ir XIII–XIV amžių šaltiniuose jo vardo nerandame. Gal tuo metu pilies jau nebuvo, o gal ji tada kitu vardu vadinta. Manoma, kad XVII ar XVIII amžiuje karų su švedais metu ši kalva buvo patogi stebėjimo, o gal ir šaudymo iš anų dienų pabūklų vieta. Vietos gyventojai dar ir dabar vakarinį kalvagūbrį vadina Švedkalniu, kai rytinį — Bilioniais.
Ši aukštuma, pakilusi virš jūros lygio 203 metrus, susidaro iš dviejų kalvagūbrių, kuriuos jungia šiaurės pusėn įlinkusi siaura juosta. Todėl stovėdami iš pietų pusės kalno centre, matome tarsi taisyklingos formos didžiulius milžino akinius. Viršūnėje stiebiasi į viršų jaunos liepaitės, o šiauriniai ir rytiniai šlaitai apaugę pavieniais svyruokliais beržais bei kitais medžiais. Jie neužstoja reginio ir drauge puošia piliakalnį.
Švedkalnio šlaitus žmonės nuarė, dėl to jie prarado pirmykštę išvaizdą ir prasmę. Rytinė viršūnė išlaikė dalį senojo piliakalnio bruožų. Viršuje dar dabar matyti taisyklinga, beveik keturkampė aikštė su pylimo žymėmis rytiniame gale, o žemiau eina statūs penkių–šešių metrų aukščio šlaitai ir dalis išlikusių dešimties–dvidešimties metrų pločio terasų.
XX amžiaus pradžioje dvi žemėliau išsidėsčiusios terasos buvo nevisai nuartos ir tebeturėjo gana ryškius kontūrus. Todėl piliakalnis priminė tarsi laiptuotą piramidę su lygia viršūne. Čionai pasitaikė rasti gintarinių karolių, senų molinių puodų šukių, anglių. Tai rodo, kad pietinėje pašlaitėje jau žiloje senovėje yra buvusių sodybų.
Šį piliakalnį amžiaus pradžioje lenkų ir rusų kalbomis yra plačiai išgarsinęs archeologas Liudvikas Kšivickis (1859–1941), kurio knyga „Žemaičių senovė“ 1928 metais buvo išleista lietuvių kalba. Tik, deja, menku tiražu, todėl šiandien yra tapusi retenybe. Kauno valstybiniame istorijos muziejuje yra išlikusi ir dalis šio archeologo užrašų, iš kurių matyti, kad piliakalnyje jis buvo iškasęs kelias nedideles duobes. L.Kšivickis pažymi, kad Bilionai yra be galo originalus dalykas ir neabejotinai priklauso įdomiausiems piliakalniams ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje — kaip priešistorinis paminklas. Žemaitijoje iš visų piliakalnių būtent Bilioniai autentiškiausiai į mūsų dienas atkelia istorinę praeitį.
Tų tyrinėjimų metu net viršutinė aikštė jau buvo ariama. Status šlaitas neleisdavo žemariui ant jo užvažiuoti. Taigi, žagrę valstiečiai užsinešdavę, mėšlą užkeldavę kibirais, o nupjautų javų pėdus žemyn leisdavę virve…
Žmonės tuo metu žinojo dar daug įvairių pasakojimų. Daugelis buvo įsitikinę, kad kalne tebėra požemiai, kuriuose kadaise švedai gyveno… Netgi iškastas duobes užpildami, žmonės kalbėję, kad reikia jas užversti, kad švedams vanduo į vidų netekėtų…
Daug buvo pasakojama apie kažkur seniau šlaite buvusias geležines duris į kalno požemius, apie buvusią skylę, į kurią vaikai įkrisdavę ir pražūdavę. Todėl skylę į požemius užvertę akmenimis ir taip užlyginę, kad ir vieta dabar jau nežinoma.
O kiek čia seniau vaidendavosi! Pasirodydavo įvairūs ponai, kažkokios baidyklės, kurios kartais ožius pasikinkiusios atbulos važiuodavo… Plačiai buvo žinomas pasakojimas, kad Burkalės ežerėlyje švedai nuskandinę auksinį stalelį ir dvi aukso kėdes, o gal ir kitus turtus. Kiekvienam, atsilankiusiam prie Bilionių, gali susidaryti įspūdis, jog stovi prieš senovėje sukurtą piramidės išvaizdos tvirtovę. Vaizdas būtų dar pilnesnis, įdomesnis, paveikesnis, jei žemariai nebūtų apniokoję senovės žemaičių rankomis aplink visą kalną supiltų ir suformuotų šlaitų bei terasų, ypatingai pietinės ir vakarinės jų dalies.
Tad reikėtų, kad ši įdomi Žemaitijos gamtovaizdžio puošmena būtų bent kiek prižiūrima. Pirmiausia būtina sustabdyti jos ardymą — saugoti nuo bet kokiais būdais pasipelnyti siekiančių žemarių. Piliakalnio papėdėje augąs medžių gojus ir tolėliau išsidėstęs to paties vardo kaimas su boluojančiais stogais sudaro vientisą šių apylinkių vaizdą. Todėl nebereikalo dabar Bilioniai paskelbti landšaftiniu istoriniu draustiniu. Juos dera ne tik labiau išpopuliarinti, geriau prižiūrėti, bet ir širdingiau vertinti bei gerbti.
Tekstas ruoštas, remiantis Prano Vasiliausko straipsniu „Bilionių piliakalnis“ („Mūsų gamta“, 1966 m., Nr. 9, p. 27), papildytu kai kuriomis detalėmis iš autoriaus archyve esančio to paties pavadinimo mašinraštinio fragmento.
Po straipsnio parašymo jau praėjo per 50 metų. Kas naujo įvyko Bilionių piliakalnio tyrimuose? Štai paskutinės žinios iš naujausių archeologinių atradimų. „Draugo“ laikraščio 2017 metų spalio 19 dienos numeryje paskelbta informacija „Archeologai tikisi suradę Pilėnus“. Jos tekstas toks: „Radiniai Bilionių piliakalnyje, Šilalės rajone, pranoko archeologų lūkesčius. Juos dar turės ištirti specialistai, tačiau Klaipėdos universiteto mokslininkai įsitikinę, kad gali pasitvirtinti hipotezė, jog senieji Pilėnai buvo įsikūrę būtent Bilionių piliakalnyje (…).
Pilies liekanos aptiktos metro gylyje. Viršutiniame pilies sluoksnyje rasta to laikotarpio metalinė sagtis, lipdytosios keramikos šukių, yla.
Rasti sudegę kaulai, grūdai, nemažas sluoksnis sienų degėsių tik patvirtina, kad šioje vietoje stovėjusi pilis buvo sudeginta.
Pagal istorinius šaltinius, šaltą 1336-ųjų žiemą, kryžiuočiams užpuolus kunigaikščio Margirio vadovaujamą Pilėnų pilį, jos gynėjai sudegino pilį ir patys žuvo liepsnose.
Archeologinius radinius dar tirs specialistai. Tačiau, pasak daktaro G.Zabielos, jie surinkę tiek duomenų, jog atmesti, kad čia ne Pilėnų vieta, bus sunku“.