Dar tebegyvenant šalies nepriklausomybės šimtmečio nuotaikomis, Lietuvos teisininkų draugijos (LTD) Telšių skyriaus iniciatyva Žemaitijos sostinės teisininkai ir miesto visuomenė buvo pakviesti į Telšių Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką — į renginį „Lietuvos šimtmečio asmenybės: Antanas ir Sofija Smetonos“.
Lina Dijokienė
Pažinti istoriją ir asmenybes
Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtame renginyje apie pirmąjį ir paskutinįjį 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną ir jo žmoną Sofiją kalbėjo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, teisininkas, parlamentaras dr. Stasys Šedbaras ir Smetonų gyvenimo bei veiklos tyrinėtoja, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Mokslininkė yra parašiusi ir išleidusi knygas „Seserys: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“, „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ ir „Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“. Dviejų mokslininkų — S.Šedbaro ir I.Jakubavičienės — mintis apie tuos klausimus iš A. ir S.Smetonų gyvenimo, apie kuriuos iki šiol visuomenėje netyla diskusijos, moderavo rašytoja Loreta Jastramskienė. Šis renginys — tai puiki galimybė Telšių visuomenei pažinti iki šiol aktualius šalies istorijos dalykus, dalyvauti gyvoje istorijos pamokoje.
Nelengvas kelias
I.Jakubavičienės knyga „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ — autentiški dokumentai, kūryba, nuotaika, kvietimas palyginimui, išvadoms, sumanymams.
Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Jono Smetonos (1840–1885) ir Julijonos Kartanaitės (1838 m. spalio 24 d. – 1905 m. rugpjūčio 16 d.) šeimoje, Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Vilkmergės (Ukmergės) apskrityje, tipiškame ano meto Lietuvos kaime. Prezidento vaikystė nebuvusi lengva. Jo senelis Kazimieras turėjo vieną valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų: tris dukteris ir keturis sūnus. Prezidento tėvas Jonas buvo vyriausias. Smetonų šeimoje žydėjo sandermė ir susiklausymas. Julijona Smetonienė, prezidento motina, buvo labai paslanki ir širdinga moteriškė. Sako, kad per 25 bendro gyvenimo metus vyras su žmona nebuvę nei karto stipriai susibarę. Pasak knygos autorės, šioj ano meto vargingoj, bet šviesioj širdingoj ir dievobaimingoj šeimoj laimė lėmė gimti ir augti pirmajam atgimusios Lietuvos vadui Antanui Smetonai. Ji teigė: „Prezidento tėvelis niekad vaikų rykšte nebausdavęs, bet kuo nusikaltus, sušaukdavęs visus ir imdavęs rūstų pamokymą kalbėti. Sako, tie pamokymai kartais būdavę skaudesni už rykštę. Vienam kalba, o visi verkia. Motina daugiau širdimi stengdavosi vaikus paveikti, o tėvelis — protu“.
Antanas Smetona savo tėvo pavyzdžiu mokėjo ne tik pasiryžti, bet ir ištverti. Jis, mažai kieno bepadedamas, savo paties darbu ir uolumu baigė Palangos progimnaziją. Baigė pirmuoju su pagyrimu ir dovanomis. „Taip, aš turiu parodyti, kad biednas kartais gali daugiau pasiekti už bagotuosius“,— sakęs tuomet būsimasis prezidentas.
Smetonos laikai
Neatsitiktinai 1918-1940 m. Lietuva yra vadinama „Smetonine Lietuva“. Taip ir dabar ne vienoje šeimoje įvardijamas laikotarpis, kai Lietuvą valdė prezidentas A.Smetona. Pirmasis prezidentavimo laikotarpis buvo trumpas. 1918 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos Prezidentą. 1919 m. rugsėjo 1 d. vokiečių administracija pagaliau apleido rezidenciją. Į naujuosius rūmus pirmiausia įsikėlė A.Smetona su prezidento kanceliarija. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, A.Smetona perdavė Prezidento įgaliojimus Seimo pirmininku išrinktam Aleksandrui Stulginskiui, kuris iki 1922 m. gruodžio 21 d. laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.
Antroji A.Smetonos valanda atėjo 1926 m., kai po antidemokratinio perversmo, jis „maloniai sutiko“ vėl tapti prezidentu ir ilgainiui prisiėmė net Tautos Vado titulą. Būtent šie metai (1926-1940 m.) Lietuvą įtvirtino kaip „smetoninę“ — kiek komišką, „aksominį“ autoritarizmą, užspaudusį opoziciją, bet valstybė sugebėjo neblogai atsilaikyti prieš Didžiąją Depresiją, sutverti stiprią agrarinę ekonomiką, išsiversti net be pagrindinės sostinės — Vilniaus, užtat su suklestėjusia laikinąja — Kaunu.
A.Smetonos ir J.Tūbelio (ilgametis ministras pirmininkas) valdymo laikas buvo Lietuvai labai naudingas, tačiau neretai ir pašiepiamas, mat ministras pirmininkas buvo vedęs prezidento žmonos seserį. Pikti liežuviai plakė, kad nežinia, kas Lietuvą valdo — A.Smetona, ar jo žmona — Sofija Chodakauskaitė.
Sofijai Smetonienei, jos charakteriui, jos įtakai šalies prezidentui daug dėmesio buvo skirta ir šiame susitikime. Istorikė I.Jakubavičienė atskleidė intriguojančias pirmosios šalies šeimos gyvenimo detales. Sofija užaugo tokioje aplinkoje, kur motinos skatino mergaites mokytis skambinti pianinu, dainuoti, šokti, užsienio kalbų bei užsiimti įvairiais rankdarbiais. Jos tėvai Chodakauskai save laikė „litvinais“. Iš pradžių šeima, kaip ir didelė dalis bajorų, kalbėjo lenkiškai ir turėjo dvilypę savimonę: buvo šiek tiek lenkai, šiek tiek lietuviai. Tuo metu Smetonų šeimoje buvo puoselėjama lietuvybė. Svarbus Sofijos apsisprendimas save laikyti lietuve ir visą sąmoningą gyvenimą pašvęsti lietuvybei puoselėti.
Abu Smetonos, kaip teigia knygos autorė, labai kūrybingos ir meniškos asmenybės. Turėdami neblogus balsus, jie dainavo Vilniaus lietuvių draugijose ir choruose, vaidino mėgėjų teatruose ir aktyviai reiškėsi šalpos darbe. Tapusi prezidentiene, teigiama, kad S.Smetonienė niekada nesivaikė naujausios mados vėjų. Ji buvo labai praktiška moteris. Pirmenybę teikė patogiems ir praktiškiems drabužiams, o elegantiškai ir prabangiai apsirengdavo tik per svarbesnius renginius.
Tragiška lemtis
Prezidento likimas atspindi ir Lietuvos likimą: išsimokslinęs teisininku Petrapilyje, didžiąją jaunystės dalį dirbo lietuvybės labui iš pradžių pogrindyje. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo audras, aktyviai įsiliejo į politinį besikuriančios jaunos valstybės gyvenimą. Ambicingas, eruditas ir intelektualas, organizatorius ir įkvėpėjas, kelių partijų steigėjas, spaudos leidėjas ir redaktorius, ir, matyt, neprastas diplomatas tapo ne tik Lietuvos Tarybos ir ją pakeitusios Valstybės tarybos pirmininku, bet ir pirmuoju prezidentu.
1940 m. buvo negailestingi — ir Lietuvai, ir A.Smetonai. Vienintelis iš Baltijos valstybių prezidentų traukęsis nuo sovietų okupacijos į Vakarus, jis ilgam liko pašaipų objektu (nors pasilikę Latvijos ar Estijos prezidentai vis tiek savo valstybių neišgelbėjo), ir paslaptingomis aplinkybėmis mirė jau JAV.
Paskutiniams prezidento metams nemažai dėmesio skirta ir susitikime: diskutuodami svečiai teigė, jog prezidento mirties aplinkybės tokios keistos, kad suteikia peno įvairioms sąmokslo teorijoms. Išvykęs iš Lietuvos ir nusprendęs apsistoti JAV, A.Smetona turėjo pasižadėti šalyje gyvensiąs kaip privatus asmuo. Amerikoje buvo jis įvardytas kaip „įžymus svečias, Lietuvos Respublikos prezidentas tremtyje, esąs JAV privačioje padėtyje“.
Peržiemoję Čikagoje, 1942 m. pavasarį Antanas ir Sofija nutarė taupumo sumetimais kraustytis į Klivlandą ir gyventi kartu su sūnaus Juliaus šeima. 1944 m. įvykęs gaisras jų name buvo tragiškas. Per šį gaisrą žuvo tik A.Smetona, daugiau niekas iš namo gyventojų nenukentėjo. Tragedija sukrėtė ne tik Prezidento šeimą ir artimuosius, bet ir visą lietuvių išeiviją. Antanas Smetona, pasak istorikų, neabejotinai pati svarbiausia ir prieštaringiausia 1918-1940 m. asmenybė.