Šiemet pirmąkart birželio 5-ąją — poeto Vytauto Mačernio gimimo dieną — prie jo paminklo Žemaitės gimnazijos skverelyje surengti poezijos skaitymai. Jų iniciatorius — telšiškis Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas Vytautas Stulpinas.
Algirdas Dačkevičius
Pasirodo, gerai iniciatyvai nereikia nei išankstinių „strategijų“, nei lėšų. Iš Žemaitės gimnazijos atsinešta keletas suolelių, čia pat ant žolyno jie ir surikiuoti. Medžių paunksmėje susėdo būrelis telšiškių, kuriems V.Mačernio eilėraščiai tapę artimi. Atvyko ir kelmiškių poetų delegacija.
Pradėjęs renginį, V.Stulpinas glaustai priminė, jog poetas V.Mačernis gimė 1921 metais birželio 5 dieną Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. 1944 metų spalio 7-ąją, frontui artėjant, jis nusprendė trauktis į Vakarus, bet prie Žemaičių Kalvarijos poetą pakirto atsitiktinio sprogmens skeveldra.
Pagerbiant genialų Žemaičių žemės poetą, būtent jo gimtąją dieną — birželio 5-ąją — V.Stulpinas pakvietė kasmet rinktis prie paminklo ir skaityti V.Mačernio eilėraščius.
V.Stulpinas glaustai prisiminė paminklo V.Mačerniui atsiradimo istoriją. Dar 2000-aisiais, vykstant Žemaitės gimnazijoje „Poezijos pavasarėliui“, buvo atvykusios dvi Vytauto Mačernio klasės draugės — Zofija Jankauskaitė ir Elena Daumantaitė-Baltrušaitienė. Besišnekučiuojant su jomis, akys pro gimnazijos langą nukrypo į žolynėlį. Tuomet V.Stulpinas ir prasitaręs, kad čia turėtų stovėti paminklas V.Mačerniui. Moterys tokiai minčiai entuziastingai pritarė ir sakė prisidėsiančios pinigine parama, ką vėliau ir padarė.
Tačiau idėjai įgyvendinti prireikė apie 20 metų. V.Stulpinas kaip piligrimas keliavo valdžios koridoriais, įtikinėdamas valdininkus apie V.Mačernio paminklo svarbą Telšių kultūrinei savasčiai, ypač jaunuomenei. Šių eilučių autoriui jis yra prisipažinęs, jog dažnai iš tokių „žygių“ grįždavo papilkėjusiu veidu.
Tuomet šviesaus atminimo Vytauto žmona Ramutė sakydavo, jog geriau mestų tuos vargus, o eitų atsikvėpti į sodą, iš kur grįžtąs puikios nuotaikos ir pailsėjęs.
Vargiai kas iš tų vietinių valdininkų žinojo, kad poeto kūryba, dar jam gyvam būnant, rankraščiais ir nuorašais plačiai sklido jaunosios inteligentijos sloksniuose, ypač tarp moksleivių ir studentų. Jau tuomet V.Mačernio kūryba literatų ir poezijos mėgėjų sąmonėje buvo tapusi literatūrinio gyvenimo faktu, nors jis dar nebuvo išleidęs nė vienos savo eilėraščių knygos. Vienintelis baigtas kūrinys „Vizijos“ pirmą kartą išleistas Romoje 1947 metais.
Pasak V.Stulpino, paminklo statybos vizija įgavo realų postūmį, pradėjus bendrauti su šviesaus atminimo meru Vytautu Kleiva. Vėliau į pagalbą atėjo tuometis Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas, išsprendęs paminklo finansavimo reikalus.
Pakviesta prie paminklo Kelmės rjono „Bičiulio“ laikraščio redaktorė ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė poetė Ona Jautakė pastebėjo, kad jos studijų metais apie V.Mačernį per paskaitas nebuvo kalbama, tad ji su poeto kūrybiniu palikimu, kaip ir daugelis to meto studentų, susipažino vėliau. Tikriausiai apie poetą vengta kalbėti ir dėl to, kad jo brolis Vladas buvo partizanas, o artimieji patyrę Sibiro tremtį. Be to, ir V.Mačernio kūryba buvo svetima „socialistinio realizmo principams“. Per daug aukštas dvasinis švyturys, kad įtilptų anuometėse mokymo programose.
Eilėrašių paskaitė poetai Viktoras Gulbinas, Vytautas Šimkūnas, taip pat drauge panašiuose renginiuose dažnai dalyvaujanti jo žmona Irena Šimkūnienė.
Vytautas Stulpinas, prisiminęs savo moksleiviškas dienas, nuklydo į 1971-uosius, kai buvo švenčiamas Telšiuose Vytauto Mačernio 50-metis. Tuomet delegacijai vadovavo literatūros kritikas Vytautas Kubilius, pats savo automobiliu atvežęs keletą poetų, nes Rašytojų sąjunga nedavė autobusiuko, kuriuo turėjo atvykti grupė tuomečių garsių rašytojų. Matyt, paskutiniu metu visagalė partinė ranka jiems „užblokavo“ kelionę į valdžiai nepriimtiną renginį.
Puikiai tą metą prisimena legendinė telšiškė Žemaitės dramos teatro aktorė Liuda Lėverienė. Buvo gera klausytis jos skaitomų V.Mačernio eilėraščių. Neatsisakė jų paskaityti ir Žemaitės gimnazijos mokytoja Lina Mušinskienė. Apie V.Mačernio kūrybinį palikimą kalbėjo muziejininkė Zita Dargaitė, literatūrinius renginius bibliotekoje prisiminė buvusi ilgametė Karolinos Praniauskaitės bibliotekos direktorė Virginija Černiauskienė. Prie paminklo atvykę menininkai Asta ir Mindaugas Šimkevičiai sakė tarsi vakar keliavę į Šarnelę ir padovanojo V.Stulpinui piešinį. Priminsime, kad Astos ir Mindaugo dėka Telšių autobusų stotyje ant kolonų atsirado unikalios metalinės plaketės su jose įrašytais telšiškių poetų eilėraščiais.
Renginyje dalyvavusi Žemaitės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Astra Ladukaitė įsitikinusi, kad tradicija — skaityti V.Mačernio eilėraščius jo gimtąją dieną prie paminklo — bus tęsiama. Į ją įsitrauks ir gimnazistai.
Vėliau mokytoja Dalia Pabrėžienė pakvietė visus į Žemaitės gimnazijos klasę, kurioje mokėsi poetas. Žinoma, klasė jau ne ta, o išlikęs tik senutėlis parketas. Skaidrėse prabėgo svarbiausi V.Mačernio gyvenimo momentai Telšiuose. 1935 metais Iš Sedos progimnazijos atvykusį vaikiną pasitiko nelengvi išbandymai Žemaitės gimnazijoje. Ypač reiklus buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, būsimam jauniausiam lietuvių literatūros klasikui už pirmąjį ketvirtį įraitęs… dvejetą. Už antrąjį ir trečiąjį ketvirčius — jau trejetai. Bet V.Mačernis to labai nesureikšmino. Apie pirmuosius gimnazijoje metus jis rašė: „Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik ketvertas. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, kad penketus rinkčiau“.
Dėl įspūdingo akių švytėjimo draugai jį vadindavo Švyčiu. O savo kūryboje V.Mačernis — labiausiai klausiantis poetas. Jo kūryba — didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Joje įrašytas žmogiškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui — aukščiausiai ir vienintelei vertybei.
V.Mačernis — sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje — tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Visas jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu: kai neatsitraukiama nuo problemos, o norima ją iki galo suvokti.