Ieva Sigita Naglienė
Smagu turėti galimybę rinktis. Jokiu vardu nesinori pavadinti eilėraščių maršrutų iki skaitytojo — jie tiesiog yra. Natūraliai suvoki, kad esama darnios kompozicijos, išbaigtumo, kur susirikiuoja rašančiojo ir skaitančiojo patirtys, aiškėja ryšiai su bendrąja tautos kūryba.
Literatūrinį žodį galima įvairiai prisikviesti: dirstelėjus į eilėraščių pasaulį, užklydus tautosakon, persiritus per žemaičių istorines, filosofines kalvas arba įsiprašius į gamtinį tykesį su stebuklingaisiais skaičiais: 3,9, 12 ir taip toliau. Įvairiai rašo ir Telšių kūrėjai, eilėraščių rašytojai, santykio su senuoju pasauliu ir dabartimi autoriai. Jų daug, leidinių taip pat daug — pasirenkame pagal poreikį. Matyt, kiekvienas savaip randame tą požeminę gyslą, srūvančią iš atsinaujinimo šaltinio, kad atgimtume. Žodį ūginti, žodžiu atsiliepti ir žodį pasiųsti kaip ženklą padeda šviesa, vanduo, žvilgsnis, skaičiai — skirtingi dalykai, individualūs laikotarpiai. Skaičiai — kasdienės šnekos visuma, atmintis, lyg stabtelėjimas į kažką įsižiūrėjus. Aišku, kad tai nėra naujiena, bet kiekvieno poeto kūryboje skaičius — tai unikali tam tikro apmąstymo dalis. Skaičiai — ženklai. Jais ne tik „perkame“, „mokame“, buriame ar nulemiame. Tiesiog esame jau seniai paženklinti: visi „pradėti“, „suskaičiuoti“, „nupirkti“ ir „pasisavinti“. Be skaičių niekaip.
Pasirodo, ir telšiškių poetų eilėse skaičius turi ne tik savo programą, sietiną su platesniu kontekstu, savo tesėjimus iš arhaikos, bet ir darniai spraudžiasi į modernųjį mūsų laikmečio būvį, kiekvieno kūrėjo individualias pajautas. Suprantama, jog išryškinti kiekvieno telšiškio eilėraščių visumose esantį skaičių, kaip savito sprendimo ženklą, būtų neįmanoma, todėl pateiksiu tik keletą pavyzdžių iš liepos mėnesio pasiskaitymų.
Sudomino Prano Genio, Algirdo Dačkevičiaus, Vytauto Stulpino, Stasio Kurmanskio, Teklės Kryževičiutės, Adolfinos Varnelienės, Audronės Varpiotienės eilėraščiai ir jų „pasigauti“ skaičiai. Skaitmenų daug ir įvairių. Intensyviai judinama skaičių „vaizduotė“ per žemaičių gamtinę savastį, žmogaus būsenas, informaciją „iš kažkur“. Išlaikoma senoji skaičių, pasakinė žymė, priartėjama prie individualios išgyventos akimirkos — tarsi visa vertinimo ir įsivertinimo skalė. Mane sudomino skaičių „atsigręžimas“ į slaptąją sielų kalbėseną, į sistemų kūrimą, į vis dar gyvą mitų erdvę, į unikalią kuriančiojo asmenybę — didelis skaičių kalnas, kuris prasideda vienetu ir baigiasi dešimtimi. Tik nuo vieno iki dešimties pasekiau skaičius, kaip jie „eina“ eilėraščių takais. Įdomus kūrėjų prigimties ir išgyvenų, pastebėjimų ir egzistencinių problemų maršrutas!
Vienetas ir kiti skaičiai — tai lyg tarpinės stotelės, kuriose ir gilus tautosakos žvilgsnis, tarsi pulsuotų gamtinis ritmas, išryškėtų gvildenamos ribinės situacijos, aiškėtų kūrėjo susitapatinimas su dabartimi, jo žiūra į laiko perspektyvą — atminties audimas per tai, kas amžina, panašu, keičiama.
Į rankas paėmiau poeto Prano Genio(1902-1952) lyrikos knygą „Rūpintojėliai“(1941, Telšiai). Tai dienos istorijos, Rūpintojėlio, Tėviškės dialogas su kūrėju. Jautrus kreipinys į žemaičius: „Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį/ir gilę vagą išvaryk par sava šalį.“ Tokia knygos pradžia. Čia nėra tiesiogiai pavartotų skaičių, bet poetas kuria vieneto, vienio sampratą, vertę per Žmogų, Tėviškę, Žemaičių žemę, Lietuvą, Dievą, Aprūpintojėlį, Rymotinėlį–Rūpintojėlį, Sargelį. Tiesa, P.Genio rinkinėlyje „Džiugo varpai“(1929) jau ir teisiogiai įpinami skaičiai, kaip vardijimo ar kitos tautosakinės prasmės ženklai, pavyzdžiui, eilėraštyje „Žemaitė“: „Tavo krūtinėj devynios saulės,/devynios aušros ir ryto žaros“. Devyni — tobulumo skaičius, suteikiantis drąsos. Vienetas — pirmas arba dvejetas — antras paminimas, kaip ryšio su kitu išlaikymas, kartais ir kaip priešprieša. Netgi kuriamas pasakos burtų, tam tikro kodo įspūdis, arba liaudies dainos motyvas(eil. „Dausų keliautojėlis“: „Viena dainelė apie saulelę,/kur teka rytmetėlį“, „antra dainelė“ (…), „trečioji mano dainelė“ — skaudi našlaitystės patirtis. Taigi, šiam kartui būtų tik tokie pastebėjimai iš poeto P.Genio eilėraščių skaičių, tik nujautimai, kurie veda į reginių augumus.
O Algirdo Dačkevičiaus „Staktų“ (2004) skaičiai yra išsibarstę eilėraščiuose net trylika kartų. Įdomios ir jų prasmės: nuo ramaus vieneto iki „triukšmingo“ bildesio, ridenant akmenis per „Viliaus Orvido Litaniją“… Akmenys – Žemė: „Vieną po kito ridenai kartodamas:/„Tu esi tylinti, amžina išmintis,/O aš — triukšmingas nežinojimas“. Vienetas — vienybės pradžia, individualumas. Čia ir išlikimas-palikimas. Poeto A.Dačkevičiaus eilėraščiuose jis įgauna pirmumo, sąlyčio būtinumą, reikšmę per pasiėmimą ir savo turėjimą, kuris atsiranda per „pirmąją eilutę“, „vienąryt“ nutikusį stebuklą, išgirstą Mamos vėlę (prašo, „nors vienąkart metuose paklausyti“), atliekamą amatą ar įtikėjimą. Skaičiai sulaiko skubesį, atviri apmąstymo, pasvarstymo deriniai.
„Tolymių“ (2013) autorius Vytautas Stulpinas taip pat dosniai „skaičiuoja“ ežerus, keliones, būsenas, kai liko „Metras lig durų“, kai „Vienas į kitą/panašūs žingsniai į vienkiemį“, kai „Iš šešto dešimtmečio“ į Turgaus aikštę prašosi Senamiesčio skveras, kai prakalba „vienas rašytojas auksakalys“ apie Mačernio rimtis ir rymastis, nueina iki amžinatvės, kai matai „Vienatvės, budėjimo narvą“. Ir ne tik, juk „Vienuma šoka dengti stalo“… Tuokart belieka pasisvečiuoti… Poeto eilėraščiuose kiekvienas skaičius — išgyvenimas, mintis su savo skoniais ir ėjimais. Juk „Nuo seno naktis/globodavo dešimt dievų“…
O pažvelgus į Stasio Kurmanskio skaičius — eilėraščių knygoje „Nusileido naktis“ (2003) — taip pat galima įregėti kuriančiojo vieneto, vienumos erdves, kur „gilios versmės pradžia“ (eil. „Upelis“). Poetas tarsi sąmoningai kuria pirmojo — vienintelio įspūdžio amžinumą. Vadinasi, skaičių magija veikia ir estį, ir atmintį, ir ateitį. Vadinasi, pirmapradis, tautosakoje įprasmintas vieneto ženklas, išlieka kūrėjų saviraiškos simboliu iki mūsų dienų.
Teklės Kryževičiūtės „Prieš namų ugnį“ (1991) eilėraščiuose vyrauja ir susimąstymas, ir vienos šalies pajėgos, ir namų ugnelės rimtis. Dominuoja vienetas, kaip buvimo ženklas, savęs ieškojimo būtinybė („Ieškok savęs vienos“, eil. „Susimąstymas“), tikėjimo, savo šalies pajautų stebuklai.
O mūsų kraštietė Adolfina Varnelienė vienetą ne tik „įkurdina“ erdvėje, kurioje yra „Vienintelio lango kvadratas“ (knyga „Įlgesį nupūsk“, 1996), bet ir suriša „Į vieną mazgą/ Praeitį ir dabartį!“. Jos eilėraščių trejetas simbolizuoja motinos gyvenimą, jos sugrįžtančius sapnus, laikosi net jai išėjus anapus… Sykiu atsiranda ir pirmojo įspūdžio atmintis, vieno karto istorija. Tiesa, jos pavartotas trejetas vis dar darniai jungiasi su šia diena, kimbasi į gamtos svarbiausius elementus. Kaip sako pati autorė, „Medis, akmuo ir ugnis/ — Trys geriausi tavo draugai“, kurie atviri rimties prieigose, siekia pokyčių paslaptis. Trejetas, kaip tobulumo skaičius, magiškos galios žymuo, atsikartoja tradicinėmis reikšmėmis: siektino pasaulio, šventumo, išsipildymo.
Per Audronės Varpiotienės eilėraščius (knyga „Vėjyje, ramybėj ir tyloj“, 2007) skaičių galybė „virpina“ gamtinę tikrovę. Eilėraščių žmogus — pirmųjų džiugesių saugotojas. Jis pasikartoja praeities iliuzijas, kur „pirmasis ledas“, „ Gyvenimas lyg daigas kalas“, kur aiški viltis, tikėjimas artimu („Vieną žodį, tik vieną ištarki“). Skaičiai „riša“ ir praeities akimirkas, stiprina nuojautas: „Čia kas valandą vienus išlydi,/ Pasitinka vėl žvilgsniai kitus“. Vienas, kiti — dažnas raiškus duetas, kuris sustiprina ir tykų vienišumą. Regis, tik tokie trumpučiai stabtelėjimai, bet koks gilus atodūsis šalia pažįstamos tikrovės: „Sustojau prie vienišo klevo/Jo kalbos paklausyt“ — sielų bendrystė? Taip. Ji išauga iki „Vienatonės sutemos“, kurioje vis dėlto nugalės viltis — meilės jėga. Eilėraščių autorė A.Varpiotienė — gebanti ištrūkti iš kasdienybės, einanti pirmyn, veikia ir skaitytoją. Arba, kaip sako pati kūrėja, eina „Tikėdama tavo stebuklais kaip vaikas“, kur „Buvo saulė, džiaugsmas ir šventė“…
Vieno, vieneto, pirmo, pirmojo ir kitų skaičių maršrutas baigiasi — pasiekta pasirinktų telšiškių poetų eilėraščių galinė stotelė — savaip „įvažiuota“ į artimą erdvę. Paklaidžiota — ir vėl susitikta. Įdomus tas poetinis skaičių pasaulis — toks vienatinis, neišsemiamas, regimas vis kitaip, iššaukiantis giedrą. Ką nori, tą ir įmatai. Juk tokia dosni žemaičių žemė, tokie vešlūs kūrybos laukai, juk dar turime ir „Penkias pailgas pelkes — visos su vardais“, kaip sako A. Dačkevičius… Išauginome ir vis dar auginame, brandiname eilėraščių derlių — tik būkime arčiausiai, tik būkime saviausiai, prie pat.