Velykų šventė simbolizuoja Prisikėlimo stebuklą, kuris nesibaigia tuo, ką mes regime. Ji atskleidžia nematomos, anapusinės tikrovės, gyvybės atgimimo paslaptį. Įvairūs žmonės skirtingai įprasmina šią šventę. Daliai žmonių tai — po žiemos atgyjančios gamtos šventė. Kitiems — tradicinė krikščioniška šventė, kuomet su didžiausiu džiaugsmu minimas Jėzaus Kristaus Prisikėlimas. Pasaulio katalikams — tai ypatinga diena, kuomet reikia nueiti į pamaldas.
O kaip šiais metais minėsime Velykų šventę? Ar malda vyks tuščiuose Dievo namuose? O gal šeimose vyraus apokaliptinės nuotaikos, artimuosius sveikinsime laikydamiesi dviejų metrų atstumo, paslėpę savo veidą po medicininėmis kaukėmis? Kaip atliksime Velykų išpažintį?
Dana Lukauskienė
Paskatinimas — atidžiau žiūrėti į pasaulį
Visų mūsų gyvenimas nėra toks paprastas. Dievas sukūrė pasaulį be galo gražų, tačiau mes neišvengiame skausmo, vargo ir rūpesčių,— visa tai yra mūsų gyvenimo kelionė, palaiminta Dievo artumo. Velykų šventė parodo mums tai, kad gyvenime yra kažkas daugiau nei galima paliesti, išgirsti, pamatyti. Ji atskleidžia daug gilesnę paslaptį.
Artėjant gražiai Velykų šventei, savo mintimis dalinasi Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytojas Andriejus Sabaliauskas.
„Velykos — tai Dievo artumo patyrimas. Patikėkite, Dievas yra arti žmogaus visose situacijose. Pandemijos akivaizdoje mes nesame išimtis. Visas pasaulis šiuo metu gyvena panašiai. Rekomenduočiau visiems gerbti tą laiką, kuris yra mums duotas, priimti visus išbandymus, susimąstyti, ar nesame per daug nutolę nuo tikrųjų krikščioniškų tiesų, permąstyti savo veiksmus, gal mes patys iki šiol kažką neteisingai darėme?.. O gal tai paskatinimas atidžiau žiūrėti į pasaulį — tikėjimo, vilties, meilės akimis, nepasiduoti pasaulio dvasiai, materialinių gėrybių troškimui, kurios atitolina žmogų nuo tikrosios tiesos?..“,— apie šią visų mūsų pasaulį pakeitusią ligą — pandemiją, kuri iš esmės pakeitė ir tikinčiųjų kasdienybę, pasakojo kunigas A.Sabaliauskas.
Esame lyg nuomininkai
Apmąstymai, baimės, vidinis nerimas yra labai natūralus tokioje situacijoje, tačiau mes žinome, kad žmonijos istorijoje pandemija, ligų protrūkiai nutinka nebe pirmą kartą, patirtis pažįstama, tik primiršta.
Anot pašnekovo, būtent dabar žmoniją triuškina nematomas priešas, niekam nesuprantama jėga — paslaptinga liga. Jai nėra ribų, sienų ar valstybių. Visa tai verčia susimąstyti, jog mūsų kūnas, o tuo pačiu ir visas pasaulis yra tik laikinoji buveinė, mūsų norams nepavaldi, nuo žmogaus valios nepriklausoma.
„Žmogus nėra nei pasaulio, nei savo kūno valdovas, šeimininkas. Mes esame lyg nuomininkai. O su nuomojamais daiktais reikia elgtis pagarbiai, juk Amžinybės akivaizdoje viską reikės grąžinti Dievui. Atmindami laikinumo faktą, mokykimės pagarbos, bendradarbiavimo su Dievu, kas veda į Amžinybę, teikia nuolatinį palaiminimą“,— kalbėjo dvasininkas.
Išbandymai — raktas į vidinę ramybę
Pašnekovas akcentavo, jog galima ieškoti Dievo artumo toje aplinkoje, kurioje esame, neišeinant iš namų. Jis skatino įžvelgti ir teigiamus duotybės aspektus, atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis užsienyje gyvenančių ar dirbančių lietuvių tik dabar, ligos akivaizdoje, surado kelią namo.
„Tikintis žmogus yra vidinių paieškų žmogus, jis nepanikuoja“,— akcentavo pašnekovas, kviesdamas į gyvenimą žiūrėti tikėjimo, maldos akimis. Jo nuomone, bejėgiškumo jausmas verčia naujai pažvelgti į pasaulį, mokytis naujų dalykų. „Išbandymai duoda galimybę augti žmonėms, tvirtėti bendruomenei. Jie yra raktas į mūsų vidinę ramybę“,— akcentavo A.Sabaliauskas.
Jis ragino pajausti jungiančią pasaulį maldos galią, kuri taip pat neturi nei sienų, nei ribų. Dievo žodžio sklaida įvairiai pasiekiama. Dabar gausu leidinių, interneto portalų, žmonės komunikuoja socialiniais tinklais, pamaldos Velykų dieną bus transliuojamos per LRT. Didžiulė pagalba priartinti Dievo žodį į atokiausius mūsų krašto kampelius yra „Marijos radijas“.
„Kiekvieną vakarą 20 val. skamba bažnyčių varpai, kviesdami bendrai maldai, prašant Dievą per Šv. Juozapą užtarimą atitraukti nuo mūsų tą vadinamąją „koronę“. Bendra malda galime būti kartu, kreiptis į visus Šventuosius, Šv. Juozapą, Šv. Antaną bei Šv. Roką. Didįjį penktadienį Vyskupai kviečia visuomenę prisidėti prie maldų, kurių metu bus meldžiamasi intencijomis už sergančiuosius ir COVID-19 viruso aukas. Svarbu maldose paminėti ir gydytojus. Ligos protrūkis baigsis, ji bus nugalėta, pasitrauks. Bet dabar mums reikia išorinės ir vidinės ramybės, darnos ir meilės artimiems“,— sakė A.Sabaliauskas.
Meilės aktas — per atstumą
Šių metų Šventųjų Velykų esmė — meilė per atstumą, kurią turime parodyti, linkėdami vieni kitiems sveikatos“,— kalbėjo A.Sabaliauskas. Dvasininkas akcentavo, jog dabartinis meilės aktas — nebelankyti tėvų, senelių, artimųjų, nerengti gausių Velykų pusryčių didelei šeimai, nesibūriuoti bendrose šv. Mišiose bažnyčioje. Svarbu — palaikyti atstumą, pagarbiai padėti vieni kitiems išbūti ramiai, nesiblaškant, nekontaktuojant vieniems su kitais, kad būtumėm sveiki ateityje.
Jis kvietė visus maldoje prašyti Dievo vidinės ramybės, gebėjimo nesijaudinti dėl to, ko patys negalime pakeisti, prašyti Dievo išminties, suvokimo ir jėgų keisti tai, ką esame pajėgūs keisti ir išminties atskirti vieną nuo kito. „Savo kasdienybėje, netgi būdami užsidarę namuose, galime daug gražių dalykų padaryti. Tai puikus metas apmąstyti savo laikinąjį žemiškąjį gyvenimą, išmokti daug naujų dalykų, sukurti papildomai tai, ko iki šiol nekūrėme, prisiminti seniai pamirštus pomėgius. Bet svarbiausia, kad išmoktumėm vertinti dalykus, kuriuos turime.
Akcentuodamas pasaulio laikinumą, kunigas mokė palaimos ieškoti maldoje. Jis pasakojo apie stebuklingą Telšių katedros paveikslą, tapytą ant skardos, garsėjantį stebuklais, gydomąja galia ir votų gausa. Žmonės būtent Telšių katedroje dažnai melsdavosi prie stebuklingo paveikslo. Tai XVIII a. vidurio nežinomo autoriaus kūrinys, vaizduojantis Šv. Antaną.
Šv. Antanas Paduvietis (1195-1231) yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų šventųjų Žemaitijoje. Paveikslas puoštas auksuoto sidabro aptaisais. Aptaisų profilis rupus, gana aukštas. Paveikslo šone netoli rėmo, prie baldakimo, matyti fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas, pagamintas iš paauksuoto sidabro plokštelės.
Palaiko ryšį
„Bendradarbiaudami su Dievu, visą laiką esame palaiminti. Dangaus bendruomenė — visi Šventieji — nuolat palaiko ryšį su mumis. Bažnyčia Krikšto sakramento teikimo metu suteikia mums vardus, Šventieji, nešiojantys panašų vardą, tampa mūsų globėjais, kurie regi mūsų žemišką, laikinąjį gyvenimą iš dangaus, mus saugo angelai sargai. Malda — kreipimasis į juos gali mus užtarti prieš Dievą“,— kalbėjo apie susitikimą su Viešpačiu, kuris galimas kiekvienoje situacijoje, įvairiose gyvenimo tikrovėse, kanauninkas.
Pasiteiravome, ar pats pašnekovas, būdamas tarpininku tarp Žemės ir Dangaus, buvo kada pajutęs mistiškus stebuklingus ženklus, dvasių, anapusinio pasaulio apraiškas.
„Danguje ir Žemėje gausu dalykų, kurių žmogaus protas suvokti negali, tačiau vadinamoji dvasinė nuojauta yra. Esu daugybę kartų patyręs supratimą, kad žmogus — tai dvasinė būtybė. Kartais mus paliečia tam tikri protu nesuvokiami vidiniai virpesiai, jautrumas, noras palinkėti gėrio visiems pažįstamiems. Mes dažnai mąstome apie anapusinę tikrovę, priartėjame prie jos, susidūrę su liga, sunkumais, išgyvendami savo ateities viziją. Ji tampa realia tuomet, kai žmogaus kūnas yra pasirengęs palikti dalį savo egzistencijos, o siela ruošiasi iškeliauti. Nuolat galvoju, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Lygiai, kaip ir žmogaus gyvenimas, kuris baigiasi perėjimu iš vienos tikrovės, į kitą“,— akcentavo kunigas, kartu užduodamas retorinį klausimą: o kuris iš mūsų puikiai pamena, kaip gyvenome iki ketverių metų, kaip kūdikiai jaučiasi motinos įsčiose, ką mato, ką išgyvena?..“
Anot jo, dauguma žmonių visus šiuos laikotarpius pamiršta, tačiau neabejoja, jog jie buvo. Visa tai iliustruoja, kad pasaulio negalima iki galo pažinti, perprasti, apibūdinti.
Ramiai išbūti pakitusioje gyvenimiškoje situacijoje
Kunigas kvietė suvokti esminę tiesą — gyvenimo laikinumą, prisimenant tai, kad žmonės nėra pasaulio valdovai, tad privalo elgtis pagarbiai su viskuo, kas jiems Dievo valia yra duodama kaip dovana. Jis linkėjo visiems suprasti gyvenimo džiaugsmą, vertinti dalykus, kuriuos turime, kasdien išmokti kažko nauja. Prašyti Dievo ištvermės, gebėjimo nesijaudinti dėl to, ko negalime pakeisti ir keisti tai, ką keisti esame pajėgūs. Gyventi Prisikėlimo viltimi, nepasiduoti pasaulio dvasiai, kuri mus atitraukia nuo vertybių.
Būtina susiburti geriems darbams, padėti, pagelbėti savo artimiesiems geru žodžiu, palaikymu, pagalba, ar kitais galimais būdais. Jis skatino prisitaikyti prie kasdienybės ir ramiai išbūti pakitusioje gyvenimiškoje situacijoje.
Dievas yra visagalis, todėl svarbiausia, kad žmonės neišsigąstų pakitusios tikrovės, laikytųsi vidinio sutelktumo, nes be Dievo valios niekas nevyksta.