„Daug ir nereikia — tik leisti“,— Gvidas Latakas
Ieva Sigita Naglienė
Iš toli — bet tokia aiški dabarties pastanga būti
Yra — ir staiga lyg nebebūtų. Turbūt ne vienas esame tokių akimirkų pajutę? Dabartis turi galią, bet ne visada pavyksta apie ją gražiai kalbėti, ne visada joje išbūname iki galo — sykiais pernelyg tuštumos daug, klastingo bejėgiškumo, kalbėjimo, arba pojūčio, kad tik tesikalbėta — dabarties senumas perkeičia esatį. Bet nėra ko itin gąsčiotis — „Jeigu saulės dabar nėra,/ Argi ryt nepakils vėl ji“,— tai įstebėta dar poeto filosofo Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640). Nesunku susirasti jo „Likimo žaidimus“, pasiskaityti apie žmogaus gyvenimo laikinumą, lemties ratą, atspindžius ir apie amžinąjį lėkimą, kuris „pralekia viesulu“. „Ir akimirka ši, lyg užburta dainos,/ Tuoj žaibų vežimu nuskries“.
Dabartis — tik mirksnis. Todėl reikia atspindžių, sekimo, dėmesio, laukimo ir patirties — dvasinio įkvėpimo, kad kasdien save turėtume. Dabartis verčia suklusti — ji nebesikartos. Dabartis verčia mus būti. Mūsų siela, pasak Sarbievijaus, „kaip kareivis gina nuo priešų tėvynę, taip siela gina savo vidinę nepriklausomybę ir savivaldą“: „Valdovas — kvailą baimę kas įveikė,/ Kas likęs vienas, ima stovyklą rengt,/ Kas nuolat dvikovon garbingon/ Negandas ir savo lemtį kviečia.“ Pasak Eugenijos Ulčinaitės, „Nesunku pastebėti, jog Sarbievijus kartoja daugelį principinių Horacijaus nuostatų: vengti minios, valdyti save, siekti vidinės ramybės, puoselėti dorybę, nes „žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria“. Šiapusinė ir anapusinė būtis — „ten, kur pagonis Horacijus mato mirtį, keliančią jam baimę, krikščioniui Sarbievijui prasideda amžinasis gyvenimas, kurio jis trokšta ir ilgisi“ (1995). Ir turime apie ką pagalvoti: iš Baroko epochos — dabartis ir jos matymai, samprata, regima tiesa, kas užrašyta — į atmintį. Galų gale turime ir suvokimą, kokie mes dabar esame, ką jaučiame ir kaip pasikeitėme. Būtą — ir esamą, žmogaus, žmogiškumo matmenų paieškas galime palyginti. „Lemtis skries“,— sako poetas Sarbievijus,— „Sūkury nesuvaldomam./ Kol diena po dienos bėga gyvenimas,/ tol mums, Telefai, lemta klyst.“ Kokias gyvenimo vertybes saugoti nuo besisukančio? „Pats save valdyk“, „Jei tavus namus aplankys nelaimės,/ Jas sutik linksmai: pasitraukus skausmui,/ Tuos pačiuos namuos apsilanko laimė,/ Seka ramybė.“ „Tuo sėkmė bloga, kad ne vieną žmogų/ Silpną daro ji, o nelaimės skaudžios/ Geros tuo, kad jos ištvermės suteikia,/ Grūdina narsą.“ „Liūdesys, kuris kamuoja,/ Gęsta pamažėl. Bus lemtis lengvesnė/ Nešant ją tvirtai: vis mažiau kas dieną/ Jausi jos naštą“,— taip Sarbievijus skelbia odėje „Esant nepastoviam likimui, reikia išsaugoti dvasios ramybę ir stiprumą“. O ramybės ir stiprumo — kada jų nereikėjo?
Taigi — dabartis irgi to paties geidauja. Daug matome ir girdime — supratimas gali būti visoks, bet esti apie ką pagalvoti. Be abejonės, žemiškame pasaulyje nuolat kilo ir kils ilgesys kažin ko, bus gyvenimo lūžių, esminių, svarbiausia, kaip visa tai dabar vertiname. Juk mes dabartyje gyvename, kad turėtume ateitį. Sarbievijaus kūryboje yra barokinės ornamentikos, poetiškų Žemaitijos gamtos vaizdų, Kražių realybės — dvasinių liudijimų ir jutimo žemės po kojomis — stiprumo. Yra skirtumų — mes kitokie, bent jau tuo įsitikinę, iš dvidešimt pirmojo — trokštą, raiškesni, žymintys, svarbūs. Ir vis tik — kiekvienas, žemėje gyvenantis, vis tik dar jos laikosi, yra laikinas…
Skaitai tai, kas Sarbievijaus parašyta, ir apmąstai — dabartis verčia tai daryti, dabartis pilna priešpriešos. Iš dabartinės epochos negalime nusišalinti. Joje negalime būti neatmindami. Atsiminimų laikas — tai iš dabar, iš praėjusio laiko. Tai mūsų — iš to, prie ko priglundame veikdami, mąstydami, turėdami, jusdami — iš viso to, kiek gebame gauti ir išsaugoti.
Su rudeniu — iš dabarties
Kiekvienas rašantis vienaip ar kitaip skelbia, kas itin atvira esamu laiku. Dabar — šiuomet, šiuotarp, iš nūdienos, šiandien sulaikytas, kas be jokios abejonės yra. Talpūs šie žodžiai — dabartinės realybės patikrinami, gyvi ir skelbiantys. Norėjosi tą buvimo akimirksnį tiesiog iškelti iš poetų reginio, prikviečiant, pastebint, kaip subtiliai privesta iki mūsų, kad kalbėtų, kad būtų galima tuo pasidalinti. Tikrai įdomi esamo laiko akistata — nepamainoma: „kaip kvepia rudens žolė, lyg/ mirtų, o dar gyventų, kaip tyliai/ sruvena vanduo, lyg jau nesruventų“. Tokia pradžia iš Viktorijos Daujotytės susimąstymų — su rudeniu. Ruduo margėja — būtina žvilgtelti ir į poetinio žodžio margumyną.
Akimirksnis yra pilnas nuostabos — daug jos patirties išspausdinta. Daug gelmės, žvilgsnio laisvės, paviršiumi vos išsilaikančio vėjo, ištrūkusio jausmo, likusio ar primiršto plazdenimo. Visko esama. Taip ir turi būti. Tikra tiesa: „yra ir nėra, tik akys, įstrigusios tarp/ šakų mėnesienoje, Niekas, Kažkas,/ jau už žodžių tasai kuždesys“ — į taikliai skelbiamą pajautą be jokių žodžių atsiliepi, esi šiandien sykiu su poetės Viktorijos Daujotytės mintimi-išgyvenimu. Kiekvienoje jos užrašytoje eilutėje žvelgiama į gyvenimą: pernelyg teisingai, lyg nutolus, bet turint. Taip iš visų pusių besidairant — pasigendant ir nuščiuvus, vienam mirksniui baigiantis — kitam jau įšokus, ir pats dalyvauji. Iš čia — ir praeitis, iš dabar — jau ir kitokia nūdiena: „gražu man akims,/ miežių akuotams švytint/ rudens ražienoje“; „rugsėjo šėkas sunkus, jau ne šienas,/ vienkinkis vežimas ienom pakeltom,/ vaiko veidas blyškus mėnesienoj“; „esi, kol yra visa,/ kas išgali tavo buvimą,/ kas dar žydi, nors jau ir vysta“. Svarbiausia būti — juk „Vienas, vienišas — apie sakinį kaip apie žmogų,— be artimųjų, be tekstų, be kontekstų.“ „Vienas kitame; akimirka, kai jau ne vienišas.“ Deja, „Vienišieji — ir iš baimės prisirišti“, o „Vienišojo žmogaus eros pradžia: irsta šeima, giminė, gentis, tauta.“ Būtina susimąstyti — ir jau dabar, ir tai realiai suvokiant. „Savo vietą, jei ją turi, ir išeidamas pasiimi.“ (2014).
Įdomi dabarties laiko samprata yra skelbiama Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladėse“ (1986) — iki to, kas šiuo metu — ir nebe. Bet vis tik vedant, grąžinant, pristabdant, įsiklausant, matant, mąstant ir įvertinant, suteikiama išlikimo-praradimo prasmė: „Sakyk man, Kukuti,/ kur dėjai tu savo kukutį?/ Jį atėmė tau?/ Tavo kukučio/ tavo veide nematau./ Nežiba jis akyse,/ neskamba jis ausyse,/ negirgžda net duryse./ Be kukučio — kaip tu pasensi,/ kaip numiręs — ir vėl gyvensi?/ Koks tu Kukutis dabar?“ Labai daug visokių minčių pareina skaitant Kukučio kasdienybę: tokių žodžio atspindimų reiškinių, priešybės detalių. Žymiai geriau už bet kokį būtojo-likusio išgyvenimo aiškinimą. „Akis — ir tas išbarstė,/ akis su tėvynės vaizdu./ Tai ir stovi dabar,/ išlipęs iš traukinio —/ kaip parašas/ ant pasenusių pinigų.“ Marcelijaus Martinaičio liudijanti dabartis — atmintis. Tik, ar ji dabar tik tokia, tik iki pamiršimo? Ar tik buvusių? O gal tas jausenos margumynas stipriai ir mūsų išjaustas-juntamas?
Būtų nei šis, nei tas apie dabartį kalbėti, pasitelkus tik gerai žinomus tekstus. Maga regėti, kokie dabarties galvojimai sutilpę 2021 metų „Poezijos pavasario“ almanache — itin svarbu juos ir įsidėmėti. Juk tai nūdiena — per metus parašyta poezija. Kaip sako sudarytojas, poetas Rimvydas Stankevičius, „žinoma, stengiausi „kaulyti“ visiškai naujų, dar niekur neskelbtų eilėraščių, bet kategoriškas nebuvau“. Taigi — viena kita mintis patenka į apmąstytą dabartį ir iš „Poezijos pavasario“, ir iš eilėraščių, visai neseniai užaugintų, ir iš rudenės nuotaikos. Poetė Meilė Kudarauskaitė primena: „Lyg nieko iš tikro nevyksta —/ Gyvenimas skuodžia.“ „Brendu į medžių miegą“, „Į pramočių ir motinų/ Ilguosius vakarojimus,/ Stuksenant staklių skietais/ Ir bilsčiojant pakojais“. O poeto Algimanto Mikutos susimąstyta: „Kiek grota stygom/ savo, svetimom,/ kiek lūkesčių/ patamsiais išbarstyta,/ tačiau vis viena būna neramu,/ po siautulio nubudus/ ankstų rytą./ Lyg neregiui išnyksta reginiai,/ iš lėto rimdamos/ per kūną teka srovės,/ įkimba tarsi rakštys sakiniai“. Kornelijus Platelis taip pat primena esatį — veikiausiai vieną iš kažin kurios kasdienybės akimirkų: „Veidrodis gali apsaugoti, priminti, jog dar esi/ nepaisant susitapatinimo su geidžiamais dalykais.“ Poeto Vytauto Stulpino atvirai skelbiama: „Kol tampa tylu“ — „Gyvenimas baigia ne viską,/ ne viską su vėju lauke“, o „Kruopščiai tariant pailgus žodžius“, galima suvokti, jog ir metams praėjus „tebestovit, kur stovėjęs“. Poetės Nijolės Daujotytės posmai-raginimas, viltys, ateitis: „nepasitrauk jaunyste“, „jaunystės kelias/ te visad vingiuoja/ į priekį/ iriasi, per klaidžius miškus/ nešdamas tėvynės sėklą, nepasitrauk jaunyste/ nesusigerk į samanas“. Gvido Latako pasaulyje supinta ir kas čia pat — ir priklauso dangui: „Kas žemei priklauso/ atiduokime žemei o kas Dangaus —/ tebus sugrąžinta dangui/ rudenio lapai be abejo/ laiškai tarp — žemės ir dangesio“ (…), „kai iš žaislo išeina vaiko siela/ galima tuomet žaislą išmesti?“
Tai tik mažoji dalis „Poezijos pavasario“ įstebėjimų — rudens žingsniu, dabarties įspaudu. Yra Vytauto Stulpino „Vienuolių klauptas“ — su Vytauto Mačernio šimtmečiu, jo vaizduotės nūdiena ir slaptimis, su jo kasdienybe. Kaip sako Vytautas Stulpinas, tokia, kurioje „Siekiai buvo maksimalūs, euforiški, su įspūdingu užmoju.“ „V.Mačernis daugiau negu poetas, jis — regintysis. Neprilygstamas regėtojas, senas nuo jauno: „Einu, sustoju ir klausaus:/ Vidurnakčio metu laukuos/ Tylu tarp žemės ir dangaus,/ O aš su savimi kalbuos.“ Reikia nūdienai kalbų, reikia mūsų dėmesio — iki prieinamo ir su kitu. Neišjausta, neįprasminta dabartis, neatmintina taip ir liks be nieko — lyg nebuvusi.
O juk esame! Vis tik gera apie šiandieną ką nors gražaus sakyti — taip visai iš pašalio, visai tykiai, nors tik dėl savęs ką nors ir iki galo pasakius susimąstyti. Po to — turbūt ir kitam kažin ko daugiau tektų, ir kitaip išsyk būtų? Juk daug kas „pakimba vis platėjančiam voratinkly“,— sako poetas Steponas Algirdas Dačkevičius, — ir „žiūri, žiūri ir bandai/ sulipdyti“.