Moteris, kurios pilna visur: ji matoma šokanti renginiuose, dainuojanti chore, besimokanti piešti, lipdyti, triūsianti daržuose ir dar daug kur spėjanti… Ji — tarsi gyvsidabris — nepailstanti, nesustojanti ir visada besišypsanti. Taip pat ji — Telšių „Gintarinės vaistinės“ filialo vaistininkė-vedėja. Kaip tapo vaistininke, kas pastūmėjo rinktis šią specialybę ir kaip sekėsi studijuoti, pasakoja Jūratė Beržinienė.
Pasirinkimas
Buvo 1989-ųjų metų vasara. Atvažiavau į Kauną — žemaitė Jūratė iš Telšių — su dideliu noru mokytis ir tapti vaistininke (už paakinimą rinktis šią specialybę ačiū mamai, už pagalbą ir rūpestį — padėka visai šeimai). Tiesa, atvykau su abejone, ar pavyks įstoti į Kauno medicinos instituto (taip aukštoji mokykla tuo metu vadinosi) Farmacijos fakultetą, o kartu ir su nusiteikimu, jog po pirmojo nesėkmingo egzamino dokumentus atsiimsiu ir nešiu į P.Mažylio medicinos mokyklą — nes vis vien mokysiuosi farmacijos. Bet likimas lėmė, jog tapau KMI studente.
Susipažinimas, pirmasis įspūdis apie grupę
Rugsėjo pirmosiomis dienomis į Kelmės rajono kolūkį atvykome pirmakursių būrys — padirbėti ir, be abejo, susipažinti. Juk kas gerai „susicementuoja“, tas tampa tvirtas ilgam… Taigi ten mano grupė ir tapo tvirta, šaunia, draugiška ir linksma „šeima“. Ir man joje buvo lengva būti savimi, juokauti, kalbėti žemaitiškai. Tiesa, kai kuriems studijų draugams buvo keista, kartu ir įdomu klausytis mano žemaitiškos šnektos, perklausdavo, jei ko nesuprasdavo, o kai kuriems kildavo klausimų, ar aš ir rusiškai kalbu su žemaitišku akcentu… Buvo grupės draugų, kurie įdėmiai klausydavosi, kai atsakinėdavau dėstytojams, ir stebėdavosi, kad telšiškė moka ir lietuviškai! Po daugelio metų iš kurso draugės išgirdau, jog buvau žinoma kaip išskirtinė žemaitė.
Gyvenimo bendrabutyje ypatumai
Pamenu, įstojusi į KMI, apsigyvenau trečiajame bendrabutyje V.Kudirkos gatvėje kartu su pirmakurse būsimąja gydytoja Alma ir penktakurse farmacijos studente Ilona. Po metų gražiai ir jaukiai sutvarkytame kambaryje apsigyvenome Alma, aš ir mano grupės draugė Vilma. Mūsų trijulės draugystė tęsiasi jau trisdešimt metų! Vien dėl gyvenimo bendrabutyje grįžčiau į studijas! Neatbaidytų nei „priglermiję“ dušai rūsyje, nei tarakonų atakos, nei po kojomis sproginėjančios amonio perjodato granulės, kurias koridoriuje išbarstydavo juokauti mėgę bendrabučio vaikinukai…
Ar kiekvienas galėtų pasigirti, jog virtuvėje, kur veikė tik kelios dujinės viryklės „skylės“ ir orkaitė, galima išsikepti plikytų pyragaičių, medaus tortą, išsivirti uogienės?! Neliko neatšvęstas nė vienas gimtadienis! Ir dar su kokiomis vaišėmis!
Įsimintina ir „fuksų“ krikštynų diena bendrabutyje. Visi pirmakursiai, vieni su kitais surišti, vorele vedžiojami po bendrabutį, supažindinami su visais aukštais, rūsiu; fojė užrištomis akimis visi girdomi iš arbatinuko, iš kurio vėliau ištraukiama vyriška kojinė… Beje, ilgokai dėvėta…
Studijos
Studentiškas gyvenimas pilnas pagundų: ilgiau pamiegoti, mažiau mokytis, greičiau išmokti, kuo įdomiau praleisti laisvalaikį… Paskaitose konspektai būdavo rašomi iškart per kalkinį popierių keliais egzemplioriais (čia tiems, kurie pramiegojo) arba greitai persirašomi po paskaitos. Sunku ir įsivaizduoti, jog, norint šventėms grįžti namo pas tėvelius, reikėdavo iš anksto nusipirkti autobuso bilietus. Tai ir vėl į pagalbą ateidavo kurso draugai: parašydavome miestą, išvykimo laiką ir datą, įduodavome pinigus ir patį kantriausią išleisdavome iš paskaitos į išankstinę bilietų kasą ilgai ir nuobodžiai stovėti eilėje ir visiems, kurie užsisakė, nupirkti bilietus. O pasitaikydavo, kad bilietų nelikdavo. Tik šiam sugrįžus sužinodavome, kaip sekėsi, nes anuomet mobiliųjų telefonų nebuvo.
Dabar jau keista, o tada, norėdami paskambinti tėvams, turėdavome eiti į paštą ar bandydavome skambinti iš bendrabučio telefono-automato, kuris dažnai „užsispirdavo“ ir neveikdavo. Todėl skambutis ar ranka rašytas laiškas namiškių būdavo labai laukiamas ir labai brangus. Keistas laikmetis, kai makaronai, kruopos, skalbimo milteliai, muilas, cukrus buvo pardavinėjami tik pagal talonus, kai parduotuvėse — prekių trūkumas, o užsukę į „Merkurijų“ (didelę universalinę parduotuvę Laisvės alėjoje — V.G.), stodavome į eilę, nežinodami, kokio „deficito“ laukiame ir ar užteks laiko iki kitos paskaitos tą „deficitą“ įsigyti. Dar ir dabar turiu taip nupirktą molinį puodelį… Nieko nepadarysi, tokia buvo 1990 metų blokados realybė.
Įvairiausių patirčių dovanojo studijų metai — 1991 metų sausio įvykiai, naktiniai budėjimai prie Kauno radijo ir televizijos retransliacijos stoties, nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, pirmieji lietuviški pasai, mokslai vienoje grupėje, rotacija į kitą… Nors, teisybė, glaudesnis ryšys liko su pirmosios grupės draugais. Malonu prisiminti ir manosios Alma Mater chorą „Neris“, kuriam vadovavo Antanas Kelmelis. Gera buvo dainuoti kartu su jaunais, energingais ir muzikaliais studentais.
Grupė ir dėstytojai
Be šauniųjų grupės ir kurso draugų Vilmos, Reginos, Vaivos, Linos, Ramunės, Rasos, Renaldos, Palmos, Dalios, Ingos, Daivos, Aidos, Elenos, Donvinos, Jolantos, Ovidijaus, Edmundo, Kęstučio, Žilvino ir kitų nepaminėtųjų, atmintyje liko ir patys geriausi Kauno medicinos akademijos dėstytojai, kurie tada turėjo tokius pedagoginius laipsnius: dr. Rūta Bernatonienė, dr. Vanda Grigaliūnienė, dr. Zita Barsteigienė, dr. Eduardas Tarasevičius, dr. Valdimaras Janulis, doc. Vytautas Mildažis, Kęstutis Tiknevičius, dr. Irena Pivoriūnaitė, habil. dr. Vytautas Budnikas, prof. Algis Mickis, dr. Liudas Ivanauskas, prof. Jonas Sapagovas, prof. Dainius Pauža, Bonifacas Rūta, dr. Marija Sapragonienė.
Dar tebeskamba ausyse profesoriaus Vytauto Brasiūno žodžiai: „Mokykitės, studiozai, o tai važiuosite pas mamytę blynų valgyti.“ Stebino matematiką dėsčiusio K.Tiknevičiaus gebėjimas kalbėti daugybe kalbų, ant lentos iškart rašyti abiem rankomis. Loginį mąstymą ugdė doc. V.Mildažis, kuris leisdavo naudotis visa turima fizikos literatūra, bet ir tai kartais nepadėdavo rasti atsakymų į pateiktą klausimą. Medicininio mąstymo mokė farmakologijos katedros vyrai — V.Budnikas, A.Mickis, Bacevičius, Volbekas. Net nesublizgėjusi egzamino metu, bet pagainiota po visą farmakologijos kursą, galėjai gauti gerą įvertinimą. O jei po neteisingo atsakymo išgirdai A.Mickio falcetu ištartą frazę: „Ligonis mirė“, turėjai suprasti, jog egzaminą teks perlaikyti… Neorganinės chemijos dėstytoja Karnišauskaitė labai vertino kuklumą ir domėjimąsi, o matematikos dėstytojas J.Sapagovas — taisyklingą lietuvių kalbą ir kirčiavimą. D.Pauža — didysis šikšnosparnių asas, anatomijos dėstytojas, mums, raukantiems nosis uodžiant formalino kvapą ir čiupinėjantiems užkonservuotus žmogaus organus, su užsidegimu sakydavo, jog nieko nėra švaresnio už žmogaus vidinę terpę…
Pamenu, su kokiu nekantrumu bėgdavome nusitvėrę laboratorinio X „pročkelę“ pas vyresnių kursų studentus, nes tarp jų būdavo ir tokių, kurie net liežuvio galiuku galėdavo nustatyti, kokios medžiagos paslėptos mėginyje. Buvo ir tokių, kurie ir votis, ir gripo simptomus gydė vaistažolių užpiltinėmis. Kolega Edvardas, aluje išviręs šermukšnių žiedus, gelbėjo nuo peršalimo. Buvo lengva studijuoti, kai nejautėme konkurencijos, kai mokslas buvo nemokamas. Stengėmės mokytis, nes norėjome ir išmokti, ir stipendiją gauti.
Kad ir kiek dėstytojai mus mokė, kad per laboratorinius darbus turime atsargiai elgtis su reagentais, saugoti kitus ir save, bet kažkokiu nesuvokiamu būdu sugebėdavome „apdovanoti“ vienas kitą skylėmis chalatuose ar pėdkelnėse.
Dabar į fiziologijos laboratoriją turbūt nebereikia atnešti penketo varlių, kurias vėlyvą rudenį būdavo taip sunku surasti — teko išbraidžioti ne vieną pievą ir pakilnoti ne vieną akmenį, ieškant jų, jau pasislėpusių žiemai… Viską galėjome padaryti, kai gaudavome rimtą užduotį: ir reikiamus herbariumus paruošti, ir vaistinės žaliavos po keletą kilogramų pririnkti. Elgdavomės kaip tikri studentai: viskas — paskutinę dieną, paskutinę naktį. Ir prieš egzaminą tekdavo pasimokyti per naktį, o, kad neimtų miegas, kojas sumerkdavome į šaltą vandenį. Tik vėliau suvokiau, kad tie naktinėjimai jokios naudos neduodavo, kad neprivalgęs — neprilaižysi…
Neįkainojama dovana
Studijos padovanojo ne tik daug profesinių žinių, gerą išsilavinimą, daug kolegų ir draugų, bet ir… gyvenimo palydovą Kęstutį (kas nežinote, primename, kad Kęstutis Beržinis — žurnalo „Farmacija ir laikas“ bei LSMU Farmacijos fakulteto organizuojamų rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas“ vienas iš 2019 metų finalinio etapo dalyvių ir nugalėtojų — V.G.). Keistai įdomi buvo mudviejų pirmoji pažintis. Man, pirmakursei, prireikė kambaryje pasikabinti lentyną, tad nupėdinau į vaikinų aukštą, pas antrakursius Aidą, Petrą ir Kęstutį į 112 kambarį pasiskolinti grąžto. Beldžiuosi į duris, jas atidaro Kęstutis ir rankose laiko didžiulę keptuvę — taip tas grąžtas mums ir padėjo susipažinti, o vėliau toje keptuvėje jo iškeptų labai skanių bulvių suvalgėme ne vieną dešimtį kilogramų…
Malonu prisiminti ir pasivaikščiojimus su Kęstučiu, ir augalų pažinimo pamokas Ąžuolyno parke. Lengva ir paprasta buvo mokytis, kai šalia buvo toks mokytojas, kuriam jau tada kiekvienas augalėlis buvo pažįstamas, kurio pavadinimą jis jau žinojo ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai…
O žinote, koks paštas yra pats greičiausias? Ne, ne elektroninis (tais laikais apie tokį net nenutuokėme). Ogi ant siūlo pririštas tušinuko futliaras, jame į ritinėlį susuktas laiškelis ir per pravertą langą nuleistas aukštu žemiau! Ir kai laišką perskaitai, atrašai, įdedi atsakymą į tą patį „voką“, timpteli už siūlo ir jis keliauja atgal į ketvirtąjį aukštą! Tuo pačiu paštu atkeliaudavo ir gėlės žiedas ar saldainis… Tokia romantiška ir graži bendrabutyje užgimusi draugystė peraugo į meilę, vedybas, o šiandien su Kęstučiu jau skaičiuojame 27 bendro gyvenimo metus!
Darbas
Kęstutis, baigęs studijas ir trumpai padirbėjęs farmakognozijos katedroje asistentu, išvyko į Suvalkijos pakraštį. Po metų atšokus vestuves ir man baigus studijas, atvažiavau į Sangrūdą ir aš, jau Beržinienė… Jauną vaistininkų šeimą mylėjo ir palaikė miestelio gyventojai, tuo pačiu atsilyginome ir mes. Įsikūrėme, apsigyvenome, dirbome Sangrūdos ambulatorijos vaistinėje, „užgyvenome“ pirmagimį Dovydą. Nieko netrūko, bet viliojo Žemaitija, todėl 1996 metų vasarą, A.Klišonio pakviesti, išvažiavome į Telšius ir dirbome vaistinėje „Inesa“. Bet su keletu sangrūdiečių ryšys išlikęs iki šiol…
Taigi persikraustėme į Telšius ir likome. Čia dar pagausėjo šeima — gimė dukra Kotryna ir sūnus Jokūbas. 25-erius metus su meile ir pasišventimu dirbame miesto ir rajono gyventojams. Nors šiais laikais neturime galimybės finansiškai prisidėti prie socialinių ir kultūrinių projektų, kaip tai darė mecenatas, vaistininkas, burmistras Oskaras Geldneris, bet vis viena jaučiame ir mes miestelėnų pagarbą, pasitikėjimą.
Ne tik dirbame, bet ir gražiai įsiliejame į Telšių gyvenimo ritmą. Kęstutis dažnai skaito paskaitas apie vaistažoles ir sveiką gyvenseną įvairiai auditorijai — nuo darželinukų iki Trečiojo amžiaus universiteto studentų.
Be mylimo darbo „Gintarinėje vaistinėje“, energingai sukuosi daugelyje veiklų: esu Telšių LIONS moterų klubo narė, Telšių Žemaitės gimnazijos tėvų klubo „Drauge“ narė, dainuoju mišriame chore „Žemaičiai“, mokausi Telšių meno mokykloje groti fleita, gaminu įvairius papuošalus iš skiautelių, sagų ir užtrauktukų, keletą metų dalyvauju karpinių projekte — akcijoje „Baltos užuolaidėlės mano miestui“.
Šeima
Šeima groja įvairiais muzikos instrumentais. Mūsų namuose lyg pas rimtus muzikantus — ir pianinas stovi, ir akordeonas, ir keletas armonikų su bandonija, ir smuikas su fleita, ir kanklės su būgnu… Mokame ir padainuoti, dalyvavome keliuose liaudies muzikos renginiuose, „Šeimų dūzgėse“, konkurse „Išausta tapatybė“ Dubingiuose, laimėjome Šeimos tautinio kostiumo nominaciją. Mus apdovanojo Žemaitijos etninės kultūros globos taryba už žemaitiškų vertybių puoselėjimą, džiugina ne viena mero, kultūros centro, bibliotekos padėka. O ir skautų dainų konkurse „Gražių dainelių daug girdėjau“ keletą metų laimėjome pirmąsias vietas. Stengiamės šeimoje kuo daugiau laiko praleisti kartu — keliauti, dirbti sode ir darže, grybauti, uogauti, melstis ir ilsėtis.
Susitikimai su grupe
Net ir bėgdama šuoliais per gyvenimą, randu laiko pabendrauti su grupės bei kurso draugais tiek socialiniuose tinkluose, tiek susitikimuose, mokymuose. Su nekantrumu laukiu 1994 metų provizorių laidos studijų baigimo 30-mečio susitikimo, linkėdama visiems kolegoms didelės sėkmės, tvirtos sveikatos, ilgų metų, puikios nuotaikos, drąsių svajonių, harmonijos darbe ir namuose, nepamirštamų akimirkų ir nuoširdžios meilės. (Paruošta pagal žurnalo „Farmacija ir laikas“ korespondentės Virginijos Grigaliūnienės straipsnį)