Visomis prasmėmis vasaris itin permainingas. Rodos, jau ir šaltuko būta, ir sniego su pūgomis, o taip įsilijo, taip įsismarkavo per pačią Vasario 16-ąją! Ir vis tik, kaip sakoma, nėra blogo oro, jeigu žinome susitikimų prasmę. Tradiciškai, kaip ir kiekvienais metais, Vasario 16-oji sukviečia į Brėvikių dvarelį. Juk atmintys — tai unikali proga stabtelti, apžvelgti būtą ir esamą, paminėti, kas itin rūpi mums visiems.
Ieva Sigita Naglienė
Brėvikiai — vieta, kuri sulaiko, išgiedrija žvilgsnį, pakeri natūralia gamtos ir žmogaus būsena. Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo diena taip pat apjungė Žemaičių kultūros draugijos, Gadūnavo seniūnijos žmones, telšiškius, žemaičius iš Klaipėdos, Šiaulių,— visus, kurie čia patiria ypatingą buvimą. Galima sakyti, jog iš įvairių Lietuvos vietų atvyksta tie, kuriuos traukia šis atminties pasaulis. Tos atminties, kuri išlaiko tvirtybę ir turi ateitį, kuri primena dvasiškai stiprių žmonių gyvenimą, darbus vardan kitų, pasiaukojimą ir drąsą.
Šiemet ir signataro Stanislovo Narutavičiaus gimimo jubiliejiniai metai. Brėvikius, kaip užsimena ne vienas apie jį rašęs, visgi gimtine galima laikyti, dvarelis šalia Alsėdžių, su Sruojos vandenimis ir kerinčia erdvės ramybe. Lemtingi gyvenimo momentai, permainingi laikai ir išmanūs, mokyti šalia esantys artimieji, traukte įtraukė Stanislovą Narutavičių į visuomenės gyvenimą, į lietuvybės puoselėjimą, į kultūrą ir švietimą, į veiklą, kuri turėjo ateitį. „Gyvenimas išsirita iš pumpuro/ netoks kaip knygose“,— regis, taikliai kažkada pasakyti poeto Prano Genio žodžiai, ir taip stipriai nuvedantis į apmąstymus.
Tuose susimąstymuose sutelpa ir šios Vasario 16-osios akimirkų rimtis, toks gilus, seniai išsiilgtas buvimo sykiu artumos jausmas. Ir visai nepamaišė ledinis lietaus šuoras, nesutrukdė jokie skersiausi vėjai pajusti visumos šilumą. Užteko ir kalbų, ir įgarsinimo, kuriuo pasirūpino Gadūnavo kultūrininkai, ir palinkėjimų, ir muzikinių intarpų, ir sueities ramumos, ir gerumo, kuris tikrai kažkaip išsyk Brėvikiuose įgauna visai kitą švitesį. Blaškėsi vėjuose vėliavos, sklido himno žodžiai, regis, taip stipriai apglėbė vis dar dangų siekiantys Brėvikių dvaro medžiai ir kažin kas jautriai suspurdėjo pačioje širdyje. Ir patrankų šūviai skelbė už Lietuvą, už Žemaitiją, už Narutavičius — ir už mus visus. Turbūt taip ir pasigaunamas tikrasis laikas, būtas ir esamas, kuris niekur nuo mūsų nesitraukia, jeigu mes juntame jo jėgą.
Nuoširdus tas žvilgsnis, kuris pareina iš čia pat — taip akis į akį, taip kažkaip kitaip nei šiuolaik išsilaikome. O juk tas pojūtis, kad mus sieja bendra idėja, kad štai čia, Brėvikiuose, mus jungia stipresnė kažin kokia galia, yra nepakartojamas.
Tradiciškai visus pasveikino Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Stanislovas Kasparavičius, šventę apjungęs Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacius, Gadūnavo seniūnas Justas Dapkus, Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos direktorius Egidijus Kavaliauskas — ir svečiai iš Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus, visi, kalbėję, ir pasidžiaugę, turėję ką pasakyti. Ir tiek jaunimo, ir smagaus klegesio, ir tiek orių pagyvenusių žvilgsnių! Ir tiek vilties! O juk keliai, kaip ir visur, kur vieškelis, žieminiai — ir vandeny, ir su duobelėmis, o juk tokia lietinga diena — yra dėl ko pasidžiaugti, yra kuo didžiuotis. Vadinasi, esame, vadinasi, tikime tuo, ką darome.
Ir dovanų išdalyta — esame dėkingi Šiaulių Žemaičių draugijai už žemaitiškus kalendorius — jais nudžiuginti patys mažiausi Vasario 16-osios šventės dalyviai. Net du kalendoriai iškeliavo į Vilnių — tikėkime, kad tokie ženklai, atminties simboliai išsilaikys augančio žmogaus širdyje. Atminčiai įteiktos knygos, atminčiai ir visai neseniai išėjusi Stanislovo Kasparavičiaus knyga „Žemaitē īr“.
Gera, kada jauti kito palaikymą. Susitelkta ir kultūros žmonių, ir Žemaičių draugijos, ir šios vietos gyventojų, o Klaipėdos karybos klubas „Baltijos štormas“ net spektaklį dovanojo šventės dalyviams. Jie sykiu su Telšių žemaičiais Vitu, Danieliumi, Antanu ir Adžiu, kaip patys sakė, atkūrė sceną iš anų laikų, iš to meto, kai buvo dedami pamatai Lietuvos Nepriklausomybei. Gamtoje suvaidintas epizodas — akivaizdi buvusios sudėtingos situacijos drama, priešiškų jėgų siautėjimo istorija ir tikėjimas, ryžtas, išeities paieškų svarbumas, proto ir jausmų akivaizdus įrodymas lemtingais momentais. Įsimena, verčia visa tai apmąstyti, ką turime, kodėl būtina išlaikyti esamą. Beje, spektaklis priminė ir paties signataro Stanislovo Narutavičiaus veiklą tuomet, kai jo iniciatyva ir Telšiuose tuo laiku buvo sukurta policija, kovai su priešiškomis Lietuvai jėgomis. Laisvės kaina itin brangi. Visada kolona į Vasario 16-ąją atžygiuoja gražus Alsėdžių gimnazijos jaunimo būrys — šauliai, žinantys istoriją, pažinę savo gimtinę. Ir užkalbinti dalyviai prisipažino, kad kasmet čia švenčia Vasario 16-ąją, kad niekieno neraginami. O prie tokios gamtos jie pripratę — juk iš čia pat. Ir štai — kokia galia viduje, kokie svarbūs šie žodžiai — iš čia pat. Esti svarbu, kai žinai, kai jauti, kas vyksta čia pat, su kuo esi tiesiogiai siejamas.
Įsiminė ir gerbiamos Janinos Zvonkuvienės žodžiai — ji esanti bobutės taip užauginta, iš čia pat — ir visada sugrįžtanti į Brėvikius. Kasmet — su istorija, su patirtimi, su ta ugnele, kuri kurstoma iš mažystės. Tikrai smagu ir tokioje vėsoje, tokioje lietingoje gamtoje sykiu išgerti arbatos puodelį, pasidalinti, pasidžiaugti, apkalbėti tai, kuo šią akimirką gyvenai.
Tokie įspūdžiai tokios mintys sukrito su Vasario 16-ąja — su atmintimi iš Brėvikių, iš buvusio ir esamo laiko. Ir visiems — tikrai visiems palinkėjimai nuo metraštininko, fotografo Marcijono Širvinsko — stiprybės visiems ir tikėjimo savo gyvenimu. Apskritai — patys esame pakylėti tuomet, kada jungiamės, kada švenčiame, kada matome vienas kitą atmindami ir žiūrėdami į ateitį. Kaip sako poetas Vincas Kudirka, „Gražu, jeigu kiekvienas pripažinti gali,/ Kad nuo žodžių jų širdys teip gi neatskirtos/ Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį./ Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos./ Gražiausiai vienok esti akimis matyti,/ Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“.
Iki nepakartojamą akimirkų Brėvikiuose — ir iki susitikimų, iki kasmet vis kitokių patirčių! Iki vienas kito, kurie mums patys brangiausi, iki to supratimo, kad mes tokie esame.