Ieva Sigita Naglienė
Galbūt taip eisime Pavedėtojo keliu?
Pažiūrėkime taip neutraliai — nėra lengva, bet kiek natūralių dalykų išvysime. Ir visai čia pat — lyg erdvesnė aplinka, sukalbamesnis žvilgsnis. Ir apie tylą jau šis tas — toks gyvesnis kažin kieno vaizdinys, ir klausimai pamažu virsta atsakymais. Tikintysis, kaip sakė A.Šliogeris, „siekia išminties, vadinasi, yra filosofas pirmaprade šio žodžio prasme“. Žinoma, tikėjimas, pasitikėjimas — gyvybė, svarbesnis dvasinis pasaulis. Ir tuosyk galbūt, anot poeto M.Martinaičio, „Kaip duona bus paprastos mintys“. Balandis iššviesino dieną — ilgesnė, saulė eina per visą dangų ir gražiai palieka prisiminimus. Ir vis tik reikia tos atminties, savotiško vedlio, pavedėtojo, kuris, regis, su mumis ir dėl mūsų.
Balandžio pradžia — ir poeto Marcelijaus Martinaičio gimtadienis. Ir vėl pasikartosime, kas svarbu. Ir pabūkime su jo Paserbenčiu, Kalnujais, Vanaginės sodu, su jo neišsemiama išmone, su aptikimais, dalyvaukime jo žodžio kelionėse. Juk nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Balandžio sniegas“, pasirodžiusio 1962 metais, tokia tyra poeto sakmė — iš gyvenimo, iš pasiilgimo giesmė. Ir ji telkia, jungia, skatina kalbėti apie džiaugsmą. Prasmingai, giliai, juntant ir pajaučiant — yra ryšys. Suprantama, kiekvienas turime savo Martinaitį, esame radę jo eilėraščių pasaulį, kuriame žmogus, žemė, kalba, kuriame mes kalbamės. Ir tegul bus mums aišku, kas yra vakar, o kas visados… Tegul bus šiai atminties akimirkai jo eilėraščiai iš „Balandžio sniego“, tegul sužadins smalsumą ir viena kita minties akistata iš Viktorijos Daujotytės apmąstymų knygos „Boružė, ropojanti plentu“, tegul kalba į mus, ir mes tai girdėsime, mes turime, iš ko rinktis. Didelis džiaugsmas turėti, kas pavadina, kas skelbia, kas primena ir pasako, ko mums labai labai reikia. Verta pabandyti — daug kam neturime laiko. Beje, apie laiką Martinaitis sako, kad „Laikas yra tik laikas“. Patys jame turime būti. Ir būtina tikėti, kad „laimė lieka —/ Tas gilus, neišgeriamas šulinys“.
„Esame prilenkti — prie savo gyvenimo pirmiausia“,— primena Viktorija Daujotytė. Itin tai arti poeto Martinaičio knygose — pasikartojanti teisybė su nusiteikimais, svarstymais, santykiu ir įpročiais. „Svarbios Martinaičio kūrybos atramos — senoji baltų pasaulėjauta, tautosaka, naivaus (t.y. tikro) matymo tiesa“,— anot Valentino Sventicko. „Žmogaus, tėviškės gamtovaizdžio ir tautos ryšius poetas vertino kaip galimybę atsispirti politikos slėgiui ir unifikuojančiai civilizacijai“ (2017). Iš Martinaičio „Balandžio sniego“ — ir visas pasaulis, ir, rodos, nieko praleidžiamo, nieko, kas ir mums nerūpėtų. Juk tokia tikra tuo patyrimu keliaujančio žmogaus artumo akimirka — su įsitikinimu: „Prisigėrusias kaitros ir vėjo,/ į gyvenimą/ Glėbiais dienas nešu.“ „Skaitau iš akių nepažįstamų/ Širdžiai pažįstamą džiaugsmą“. „Saulė žiemą suvarė į pašalius,/ Į pavėsius./ Laukuose ir pievose — pavasarinė netvarka…/ Vienatvės kevalus jau pumpurai suplėšė,/ lyg vabaliukais/ Apkibo jais obels šaka./ Nors būtum grotas ant langų uždėjęs,—/ Pavasaris įeis,/ Tave suras…“. Viktorija Daujotytė primena, kad pirmoji poeto knyga — ir visas gilusis dvasios pasaulis, ir visas ryšys su buvimu. „Buvimo būdas pasirodė tinkama forma suimti tai, kas Marcelijui Martinaičiui būdinga kaip būnančiam: forma, kuri priminė ir Simoną Daukantą, būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Maironio ritmą — pamatinį būdą — grūdą.“ „Moraliniai pamatai, įsipareigojimai ginti, saugoti laikomi dviejų svarbiausių atramų: darbo ir meilės. Žemės (kraštas) turi kalbą ir būdą.“ „Laša garso lašai,/ Laša ir dūžta,/ Lyg nuo stogo balandyje tirpstantis sniegas…/ Iš skausmo —/ kaip ledas trapus —/ Lūžta./ Neužtvenkt patvinusios laimės niekam!/ Vėlei skausmas ir džiaugsmas girdės.“
Pasak Viktorijos Daujotytės, „Žinojimas, kuris yra perduodamas,— nuo mažens. Tai ritualo galios, įsukančios visus“. Martinaičio „eilėraštis ramina, tildo, lyg užneša viską sniegu“. „Balandžio sniegas“,— gražiai pavadinta pirmoji eilėraščių knyga“. Ir paties poeto, beje, kiek vėliau, ir ne sykį užrašyta, kad „Gyvas žodis, bent mano krašte sakydavo: toks iš prigimimo, iš prigimties, nepakeisi…“ Ir mes — iš to paties krašto, ir turintys žodį. „Nežinau, kodėl taip atsitinka. Nėra plano, išankstinio nusistatymo. Gal tai pati poezija veda į savo valdas? Ar išvaro pro tas pačias duris, pro kurias atėjai į gyvenimą? O gal ji ragina neužmiršti savo pirmųjų gyvenimo dienų kaip verkiančio, gaisrų pašvaistės išgąsdinto vaiko“ (2013). Galbūt ir šįsyk, vedami poeto — savojo Pavedėtojo, Mokytojo, išlaikysime tą gyvenimo susikirtimą iš „Vakar ir visados“? Gal jo žodis — atrama, su visais prigimtiniais klodais, bus tikriausias ir mūsų?
Iš atminimų — ir svarbu, kas tarp jų
Beje, anot vokiečių poeto, dailininko Vilhelmo Bušo, kurio šiais metais minimas 190-asis gyvenimo sukaktis, „Pasaulis didelis, o galva tokia maža“, iš tikrųjų daug ką aprėpti ir skelbti yra itin svarbu. Gryna tiesa, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, jog „prireikė kelių knygų“, kad prie ko nors ir prisikastume. Skaitymas — dovana, atminimas — ir pasikartojimas. Jau minėjome savo Telšių „Alkos“ muziejaus šimtmetį — negalima pamiršti ir poeto Dionizo Poškos Baublių Žemaičiuose. „Poškos Bardžiai XIX a. pradžioje buvo vienas lietuvių kultūros židinių, o Poškos Baublys tapo jo kultūrinės veiklos simboliu“ (J.Girdzijauskas).
Šiemet Dionizo Poškos Baubliui — 210-ieji. „Poškos kultūrinio darbo akivaizdus įprasminimas ir jo pasididžiavimas buvo Baublys — pirmasis senienų muziejus Lietuvoje, įsteigtas 1812 m.“,— priminta Juozo Girdzijausko (2001). Ne viename laiške Poška rašė, jog kiekvienas nuveiktas darbas yra prasmingas, o jo užrašų sąsiuvinyje esanti rankraščių knyga „Bitelė Baublyje“ — visas rašytinis palikimas: straipsniai, laiškai, eilėraščiai ir tekstai, kurie įrodo rašančio asmens darbštumą. Autorius darbavosi trijuose pagrindiniuose lietuvių kultūros baruose: rūpinosi istorija, kalba ir rašė eilėraščius. Jam būdingas kuklumas, savikritiškas žvilgsnis, aiškus požiūris. Jis buvo tautiškai apsisprendęs lietuvis-žemaitis, išprusęs, plačiai apimantis pasaulį. „Pavasarį savo eiles galvoju“,— ištarta poeto Dionizo Poškos, kuriam visi metų laikai buvo ir kaip literatūrinio darbo laikotarpis, kaip savo „pomėgiavimo“, „malonaus užsiėmimo, kurio esama visokių rūšių“, laikas, anot paties autoriaus. Vertintojų sakoma, kad Poškos raštuose yra per 300 įvairaus žanro tekstų.
Tiesą sakant, užuominą į Poškos Baublius rasime ir poeto Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, kurią jis rašė 1832-1834 metais emigracijoje, pavyzdžiui, kad ir tokios eilutės: „Gimtiniai mano medžiai! Jei dievas duotų,/ Kad laimė grįžt tėvynėn man nepavėluotų,/ Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystės dienos?/ Ar gyvas dar Baublys, kuriuo liemens drūtumas/ Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?/ Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo“ (1987). Tiesa, manoma, kad poemoje minimas herojus Tadas, buvo gimęs 1792 metais. Visa, ką Dionizas Poška sukaupė per savo archeologinius tyrinėjimus, kokius radinius aptiko, eksponavo savo Baublyje. Itin įsimena jo paties sukurtos eiliuotos epigramos bei sentencijos apie vargstantį žmogų, apie socialines problemas, rūpesčius, apie gyvenimo vertę ir darbo reikšmę bei Tėvynės pažinimą. Pavyzdžiui: „Vargdienio apdars taip buvo darytas:/ lops ant lopo, ir tas lops lopu užlopytas“, „Užmokėjęs visas skolas,/ Būsi plikas kaip aniolas“, „Įstatymas, jei tamsus, neaiškus, sumestas,/ Tai kaipo tamsioj girioj voratinklis paspęstas:/ Dykūns bimbals parsimuš, savo giesmę dainuos,/ O darbingos bitelės sparnelius supainios“, „Kursai tingi būt darbingu,/ Tas jau nebus išmintingu“, „Rėčiu semsto vandenį — tai yra tolygu,/ Kurs nor būti mokytu, o neskaitant knygų“.
Tai taip paskaitydami, pagalvodami — būsime ir atminę Baublius, ir išsaugoję žvilgsnį į praeitį, kuriame poeto Dionizo Poškos žodis, kuris kalba ir apie tai, kas dabarties neaplenkiama. Yra ryšys — toks užlaikytas ir reikšmingas. Yra atminimas apie dirbantį žmogų, apie tą, anot Poškos, skruzdėlę, kuri „nežinanti, kas tai yra tingėti!/ Penėtoji giminių, tikra nekaltyste,/ Tu mažne viens pažįsti, kas yr viežlyvystė!/ Viso gero tėvystės sarge rūpestingas!“ Tai žodžiai iš Poškos poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ — tai svarbiausias jo kūrinys, kuris išliko sąsiuvinyje „Bitelė Baublių“. Autentiškas tekstas pirmąkart paskelbtas atskiru leidiniu 1947 metais. Be abejo, aukštinamas paprastas žmogus-mužikas, tauriausių bruožų ir išmintingas, vertybių kūrėjas, bet esantis savo šalyje beteisis žmogus. Švietėjiškos idėjos — ir vienas iš ryškiausių klasicizmo krypties kūrinių, paremtas tikroviškais vaizdais. Kaip sakoma, laikai mainosi, daug vandens nutekėjo — tik reikia atminti, reikia kalbėti, kad realiau dabartį matytume, kad taip pasirodydami, ką turime, pasikartotume, kokie pasakojimai liudija buvusį laiką, kas ten žmogui rūpėjo, kaip jis pats gyveno.
Tokie šio balandžio pradžios atminimai. Pasikartokime ir kitus — ir jų esama įsidėmėtinų. Juk balandžio 2 dieną yra gimęs Ignas Šeinius, 7 dieną sukaks 140 metų nuo rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko gimimo, balandžio pabaigoje — ir Marcės Katiliūtės gimtadienis. Ji, grafikė, Ievos Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimo“ iliustracijas sukūrė, 1937 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelnė aukso medalį. Pasikartokime. Ir Vydūną atminkime — jo kaštonai, sodinti Telšiuose sykiu su mokiniais, sulaukė pavasario ir palydi mus skubančius — į Katedrą, į biblioteką, į teatrą, sulaiko besiilsinčius. Balandis. Galbūt „Kaip duona bus paprastos mintys“,— anot poeto Marcelijaus Martinaičio? Galbūt ir mes paprastesni — iki susitikimų? Tikėkime, kas svarbu — lyg ir savaime visa tai išsidėlioja.