Įtūžusios moters išpuolis prieš situaciją dėl verkiančio vaiko aiškintis atvykusią socialinio darbo organizatorę atskleidė tamsiąją šio darbo pusę — dažnai vienos pačios moterys lankosi šeimose, kur girtaujama, per kraštus veržiasi agresija ir šlykštūs žodžiai, o užpultai darbuotojai, patyrusiai smurtą, policijos pareigūnai tegalėjo patarti kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka…
Lina Dijokienė
Gavai kumščiu — pati kalta?
Lyg ant parako statinės — tokia emocija trečiadienio vakarą laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ žurnalistę pasitiko Telšių socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Gustienė. Moteris neslėpė — jai labai pikta, kad jos vadovaujamo centro darbuotojai, tą rytą patyrusiai fizinį ir psichologinį smurtą nuo vienos aplankytos telšiškės, ji tegalėjo pasiūlyti tik savo žmogišką užuojautą ir primygtinį siūlymą kreiptis į medikus. Policijos pareigūnai labai nenoriai priėmė nukentėjusiosios skundą, esą vis tiek ikiteisminis tyrimas būsiąs nutrauktas. „Tokie standartai. Jei ta moteris, pas kurią atvyko socialinio darbo organizatorė su kitomis dviem specialistėmis, būtų užpuolusi policijos pareigūnus ar kitus valstybės tarnautojus, tai būtų traktuojama kaip visiškai kita situacija. Dabar mūsų paslaugų centre pagal darbo sutartis dirbančios moterys tokių garantijų neturi“,— piktinosi R.Gustienė.
Iškvietė kaimynė
Direktorė ir jos kabinete buvusi tą rytą užpultoji socialinio darbo organizatorė tikino, jog trečiadienis prasidėjęs įprastai. Dar prieš aštuntą valandą rytą gautas iš viename Stoties g., Telšiuose, daugiabučiame name gyvenančios moters telefono skambutis. Skambinusioji teigė visą naktį kaimynės bute girdėjusi garsiai verkiant vaiką. Neabejinga moteris kvietė socialinius darbuotojus pasidomėti, kas nutiko į rizikos šeimų sąrašą įtrauktoje šeimoje, gal vaikas vienas paliktas ar kokia kita bėda nutikusi. „Nuvykome trise: aš, Telšių socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorė, mūsų centro socialinė darbuotoja, dirbanti su rizikos šeimomis, ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė. Su ta mama ne kartą buvau bendravusi. Žinojau, kad būna impulsyvi, kartais net agresyvi. Būname įvairioms situacijoms pasiruošusios, tačiau tikrai ne viską mūsų darbe gali numatyti iš anksto. Taigi duris mums atidarė ne iš karto. Moters neįgali mergaitė gulėjo lovoje. Paklausiau, ar turi vaikas temperatūros. Mama ištarė, kad neturi. Ji rankose laikė dubenį, kažką jame maišė. Vieną akimirką pamaniau, kad tą dubenį ji suvers ant mūsų. Tačiau kitą sekundę aš pajutau smūgį, trenkiausi galva į sieną ir susmukau ant žemės“,— pasakojo lankymosi pagal iškvietimą detales socialinio darbo organizatorė.
Vaikai — į globos namus, motina — į medikų rankas
Pasak jos, išpuolis buvęs toks netikėtas ir staigus, kad nei ji, nei kartu su ja buvusios moterys negali tiksliai apsakyti, kaip ir kur smogė staiga įtūžusi motina. Visos specialistės skubiai spruko iš telšiškės namų. Koridoriuje sustojusios, šoko ištiktos moterys skubiai išsikvietė pagalbą bei policijos pareigūnus. Iškart teko priimti sprendimą, kad mergaitės su tokia agresyvia motina palikti negalima. Tuo metu įširdusi telšiškė nesiliovė siautėti: ne kartą buvo pradariusi duris, šaukė, plūdosi.
Sukrėstos įvykio moterys į tą butą negrįžo. Atvykę policijos pareigūnai, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistas, Socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja jau patys ėmėsi veiksmų — įėjo į butą ir paėmę mergaitę nuvežė ją į Telšių vaikų globos namus. Tačiau tuo agresyviosios telšiškės nuotykiai nesibaigė. Mat moters jaunesnioji dukra buvo mokykloje. Kol specialistai keliolika minučių tarėsi, kad ir tą mergaitę reikėtų paimti iš šeimos, įsiutusi moteris skubiai atsidūrė mokykloje, su triukšmu pastvėrusi dukrą išsitempė ją į namus. Telefonu situaciją išsiaiškinusios socialinio darbo, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės bei policijos pareigūnai moters laukti nuvyko prie jos namų. Išvydusi tokį pasitikimą, moteris su vaiku ėmė bėgti, specialistės ir policininkai vytis. Po gaudynių vaikas perduotas į Vaikų globos namus. Telšių rajone kol kas veikianti vienintelė budinti globėjų šeima vos per vieną savaitę jau nebeturi laisvų vietų — ten nuvežti trys vienos šeimos ir dar viena kitos šeimos mergaitė (per aštuonias dienas Telšių rajone iš rizikos šeimų dėl įvairių priežasčių paimti aštuoni vaikai). Sąmyšį sukėlusi moteris perduota į medikų rankas.
Socialinio darbo kasdienybė
Pasak socialinių darbuotojų, ranką prieš kolegę pakėlusi telšiškė šiaip gyvenanti tvarkingai, nėra girtaujanti, viena pati augina dvi mergaites, viena iš jų turi sunkią negalią. Prieš kelerius metus moteris su vaikais buvo laikinai prisiglaudusi savarankiško gyvenimo namuose. Po to, tarpininkaujant socialinėms darbuotojoms, jai buvo parūpintas socialinis būstas. Moteriai trūksta socialinių įgūdžių. Nors verčiasi sunkiai, o ir socialinių darbuotojų ne kartą raginta, tačiau iki šiol nėra prisiteisusi išlaikymo vaikams. Todėl net visų priklausančių išmokų negali gauti.
„Per dešimt mano darbo metų toks išpuolis pirmas. Visko būdavo — ir duris atidarydavo su taburete rankose, ir grasinimų pasitaikydavo, tačiau šitaip… Na, o keiksmažodžiai ar plūdimasis — tai mūsų darbo kasdienybė“,— teigė sukrėsta ir vis sudaužtą galvą paliesdama nukentėjusi socialinio darbo organizatorė. Ji, nors ir turėjo dujų balionėlį savigynai, teigė nė nespėjusi jo išsitraukti. Kita vertus, toje pat patalpoje buvo ir neįgalus vaikas, todėl net minties negalėjo būti apie dujų purškimą.
„Aš esu šokiruota. Turime ant visos Lietuvos šaukti apie tokią situaciją. Mano darbuotojos nesaugios, jos kone kasdien patiria psichologinį smurtą. O juk neturime jokių instrumentų, jokių darbo priemonių. Vien didžiuliai reikalavimai ir kaltų ieškojimai, kai nutinka kokia nors nelaimė. Ar žmonės bent įsivaizduoja, su kokia įtampa susiduria mūsų moterys? Kokiomis sąlygomis joms tenka dirbti? Pavyzdžiui, kai tenka paimti vaikus, atplėšti nuo visiškai girtos motinos. Tų vaikų akys pilnos išgąsčio, jie klykia, verkia, veržiasi prie tėvų. Aišku, vėliau, jie nurimsta, pamato kitas sąlygas“,— emocingai kalbėjo R.Gustienė.
Prakeiktas ratas
Rizikos šeimų statistika Telšių rajono savivaldybėje iškalbinga. Iš daugiau kaip pusantro šimto (skaičius nuolat kinta, nes tokios šeimos linkusios migruoti iš vieno rajono į kitą), daugiau kaip trečdalis suaugusiųjų tokių šeimų narių turi psichikos sutrikimų. Nemaža dalis jų atžalų — vienokią ar kitokią negalią. „Tai tikras užburtas ratas. Karta iš kartos… Kai pradėjau dirbti prieš dvidešimt metų, mačiau nusigėrusius tėvus ir jų vaikus. Dabar tos šeimos pasipildžiusios: šalia nusigėrusių senelių — geriantys jų vaikai, jau patys susilaukę krūvos palikuonių, ne vienam jų nustatyta negalia…“,— savo centro darbuotojų „klientų“ ratą apibūdina R.Gustienė.
„Mane žudo visuomenės požiūris į socialinį darbą, jis nuolat nuvertinamas. Nuolat ieškoma kaltų. Bet kokiai situacijai atsitikus, aiškinamasi, kas nebuvo padaryta. Kodėl niekas nepaklausia, o kiek buvo padaryta?! Galbūt nebūtinai vaikai turi augti biologinėje šeimoje, jei tėvai, nors ne kartą socialinių darbuotojų pamokyti, vis tiek nesupranta, kad sergančiam vaikui būtinai turi paduoti vaistus, kad, žiemai atėjus, vaikui reikia apauti žieminius, o ne vasarinius batus… Juk negali kiekvieną rytą ir vakarą socialinis darbuotojas bėgti į šeimą, kad sugirdytų vaikui vaistus… Gal reikėtų peržiūrėti tą praktiką, kad bet kokiomis sąlygomis stengiamės išlaikyti vaiką jo šeimoje? Juk taip dažnai tam vaikui ten tiesiog nesaugu, net pavojinga likti“,— mintimis apie skaudžią savo patirtį dalijosi socialinio darbo organizatorė.