Ant septynių kalvų

Byvainės Driskiaus legenda. Žiaurios istorijos atšvaitai

Legenda apie Byvainės Driskių galbūt būtų nugarmėjusi nebūtin — ją kraštotyriniame darbe apie savo senelį Tadą Blindą išsaugojo Kinčiuliuose gimęs, Telšiuose gyvenęs, šviesaus atminimo Kazimieras Dauginis bei novelėje panaudojo rašytoja Lazdynų Pelėda.

Alvydas Ivoncius

Legendos variantas K.Dauginio darbe
Jo darbe pateikiama legenda perspausdinta iš 1957 metų „Žvaigždutės“, tekstas stipriai suliteratūrintas, pateikiamas kaip novelė. Visgi šioje literatūrinėmis išraiškos priemonėmis įvilktame baudžiavos ar pobaudžiavinio laikotarpio pasakojime neišsilydė socialiniai ir tautosakiniai motyvai.
Galimas daiktas, ši legenda buvo savo laiku plačiai žinoma XIX-XX amžiaus pirmosios pusės tuometės Luokės ir gretimų parapijų žmonėms, pasakojama kaip vienas tikrų baudžiavos laikų skaudžių nutikimų. Silpnėjant baudžiavos ir pobaudžiaviniams įspūdžiams, istorinėje sąmonėje aktualumą praradusi legenda savaime užsimiršo, kaip ir daugelis kitų valstiečių ir dvarininkų luominės atskirties tikrų ar tariamų liudijimų.
K.Dauginio darbe iš „Žvaigždutės“ perspausdintas pasakojimas, panašu, yra dviejų legendų, artimai susijusių turiniais, junginys.
Taigi kažkuriais baudžiavos laikais kažkur Dūseikių dvaro valdose gyveno baudžiauninkų šeima. Baudžiauninkų šeimoje gimęs vaikelis, kurį tėvai pakrikštijo Joneliu. Jis savo tėvų nespėjo nė pažinti: po savaitės tėvą Budžiarskio (taip pavardė rašoma autentiškame tekste. Iš tikrųjų Dūseikių dvarą valdė Bočiarskis) negyvai rykštėmis užplakė, o motulę į liepą įkeldino ir liepė gegute kukuoti. O kai užkukavusi, ponas nušovęs. Jonelį priglaudė neturtinga senolė, tegalėjusi jį skarmalais aprengti. Kadangi jis augo prie Byvainės girios, tai jį ir praminė Byvainės Driskiumi. Paaugęs Jonelis ganė pono bandas, taip ir augo pievose bei miškuose. Išsidrožęs tošelę ir ja grodavęs. Kartą išvydo užklydusią dvaro tarnaitę Auksonę ir ją įsimylėjo.
Jonelis Budžerskio maldavo leisti jam vesti tą mergelę, kuri ir jį pamilo. Ponas nusikvatojo, paspyrė Jonelį koja ir liepė tarnams jam įkirsti šimtą rykščių. O mergelę liepė nakčiai savo gašlumui tenkinti pas jį atvesti. Krauju pasruvęs Jonelis gulėjo dvaro daržinėje, nevaitojo, tik grojo tošele. Auštant užsiliepsnojo pono rūmas. Budžerskis iššoko laukan pro langą, paskui jį ir išniekinta Auksonė. Jonelis Byvainės girioje po Dervinų pušimi (ta pačia, prie kurios rinkosi T.Blindos „šaika“) nusižudė. Aptikusi negyvą mylimąjį, šalia jo iš sielvarto mirė ir mergelė.
Šitoje dramatiškoje legendoje būdingi baudžiavos sunkumui ir žiaurumui skirti tautosakos kūrinėlių motyvai. Ponas liepia moteriai kukuoti gegute, ją nušauna, draudžia baudžiauninkui vesti, pagrobia ir išprievartauja mergelę — tokius motyvus sutiksime ne vienoje legendoje. Jų struktūra ir motyvai tie patys, keičiasi geografinė erdvė ir personažai. Į šią legendą įterptas Dūseikių dvarininkas — istorinis asmuo. Kiaulakių dvarininko Bočiarskio sūnus XIX amžiuje vedė Dūseikių dvarininko Navickio dukrą ir taip Bočiarskiai tapo šio dvaro savininkais. Knygnešys Dominykas Bubėnas, gimęs ir užaugęs Dūseikiuose, atsiminimuose, paskelbtuose P.Rusecko „Baudžiavoje“, užsiminė Bočiarskį buvus žiauroką, juo labiau palyginti su ankstesniu ponu Navickiu — atlaidžiu baudžiauninkams, net mėgusiu su jais taurelę išlenkti, dėl ko niekintu kitų dvarininkų.

Numaldė neramią sielą
K.Dauginio perkeltame į kraštotyrinį darbą pasakojime rutuliojama kita legenda. Jei nežinia, ar Byvainės Driskius gyveno, tai Kinčiuliuose, tos girios pašonėje, užaugo, gyveno ir mirė liaudies skulptorius Kazimieras Mockus. Jis, be abejo, girdėjo šią legendą apie nelaimingus bernelį ir mergelę. Taigi toliau tekste pasakojama, kad Byvainės Driskius vaidenosi: žmonės girdėdavo jo tošelės liūdną muzikėlę, ypač prieš blogas dienas. Pasakota: jei naktį keliausi pro Dervinų pušį, gali pamatyti Byvainės Driskių. Jis vis groja ir klausinėja, ar kas nematė jo mergelės. Jei ką Byvainės Driskius prakalbina, tas nelaimingu visam amželiui lieka. Prakeiksmą gali panaikinti tik jo iš medžio išdrožtas ir į pušį įkeltas atvaizdas. Kazimieras Mockus bandęs išdrožti skulptūrėlę, bet nepavykdavę. Tik susenęs per vieną naktį, pagautas įkvėpimo, išdrožė skulptūrėlę ir ją įkėlė į Dervinų pušį. Ir nuo tada niekas nebegirdėjo tošele grojant Byvainės Driskiaus šmėklos.
Akivaizdu, kad ši legenda priskirta Kinčiulių kaime gyvenusiam K.Mockui, mirusiam 1944 metais ir palaidotam Ubiškės bažnyčios šventoriuje. Tik neaišku, ar šią legendą sukūrė „Žvaigždutei“ rašęs literatas, ar ji po K.Mockaus mirties gimė pati. Šioje legendoje tikras yra liaudies tikėjimas apie savižudžių vaidenimąsi. Mergelės vardas Auksonė akivaizdžiai literatūrinis pramanas: taip niekas vaikų nekrikštijo.

Lazdynų Pelėdos novelė
Byvainės Driskiaus legendą buvo girdėjusi ir rašytoja Lazdynų Pelėda. 1907 metais ji parašė novelę „Stebuklinga tošelė“. Novelėje veikia ne Jonelis, o Juozelis, o mergelės vardas — Onutė. Rašytoja nemini dvaro ir dvarininko. Ji pasakoja, kad Juozelis buvo rastas miške kaip pamestinukas, žmonės rengė jį drapanomis ir maitino, nors ir šaipėsi. Juozelis pats išsidrožė tošelę ir ja grodavo. Ūgtelėjęs pristojo tarnauti dvare ir įsimylėjo tarnaitę Onutę. Toji vargdienį taipogi pamilusi.
Nusižiūrėjo Onutę jaunas ponaitis ir bandė ją suvedžioti. Mergelei ponaitis labiau patiko nei vargdienis Juozelis. Vis tik ponaitis savo gašlumui patenkinti panaudojęs jėgą, o paskui metė nuskriaustą mergelę. Juozelis iš nevilties pasikorė po ponaičio langu. Ponaitis liepė nelaimėlio kūną išvežti į Byvainę ir užkasti. Atsitokėjusi mylimojo kapo išėjo ieškoti ir Onutė. Juozelio dvasia ją viliojo gilyn į girią. Mergelei vaidenosi, kad užsnūdo mylimojo glėbyje, o iš tikrųjų — mirė. Nuo to laiko pasmerkta savižudžio Juozelio dvasia vaidenosi Byvainės girioje. Štai labai jautraus Lazdynų Pelėdos pasakojimo citata: „Kodėl gi jis nenuėjo su Onyte sykiu prieš Dievo sostą? Jam nevalia ten eiti, jo maištingoji dvasia negali kilti prie Dievo. Jis klaidžios čionai po svietą iki teismo dienos ir savo tošelės balsu budins miegančias širdis… Ir ligi šiolei, labiau mėnesienomis naktimis, dejuoja po Byvainę „Driskio“ tošelė ir žemės gyventojų širdyse budina ilgesį, mintis ir daugelį nesuprantamų troškimų… “

Dviguba dvarininkijos moralė
XIX amžiuje carinės Rusijos įstatymai gynė baudžiauninko teisę į gyvybę, sveikatą, nuosavybę. Kas kita, kiek ši teisė realiai veikė kasdieniame gyvenime. Baudžiauninko gyvybė, nors ir gana formaliai, buvo ginama ir ankstesniais laikais — Lietuvos Statutuose. Įstatymais buvo numatytos ir griežtos bausmės už moterų žaginimą. Vėlgi klausimas: kiek valstiečiai galėjo įgyvendinti atsakomybės už tokius nusikaltimus, jei juos padarė kilmingieji, ypač turtingesni, teisę? Panašu, nelabai.
Byvainės Driskiaus legendoje baudžiauninkų besaikis plakimas nėra išmonė: tokių atvejų būta dažnokai. Ne prasimanymas valstiečių moterų ir merginų prievartavimas, netgi tapęs bjauria lėbaujančių dvarininkaičių pramoga.
Amoralią dalies dvarininkijos gyvenimo pusę atskleidžia istorikas Vytautas Merkys knygoje „Motiejus Valančius“. Autorius konstatuoja: „Netgi žiūrėdami į moralės normas, rasime, kad vienokios jos buvo bendraujant bajorams dvarininkams tarpusavyje, o kitokios — su savo valdiniais baudžiauninkais“. V.Merkys aprašo, kaip vyskupui Motiejui Valančiui teko kovoti su dvarininkų pamėgtu žiauriu paleistuvystės būdu — valstiečių moterų ir merginų prievartavimu. 1853 metais M.Valančiui pranešta, kad Naujamiesčio parapijos Pakiršinio dvarininkas Mečislovas Stanevičius keliolika mergų vieną po kitos išprievartavo, jas dar mušė, kankino ir gyvuliškai elgėsi. Neaplenkdavo šis jaunas dvarininkas ir berniukų. Vyskupas griežtai pagrasino dvarininkui, įpareigojo vietos kleboną stebėti jo elgesį. Išsigandęs dvarininkas pasižadėjo grįžti į doros kelią.
Gindamas valstiečius, M.Valančius neaplenkė ir Darbėnų dvarininko grafo Juozapo Tiškevičiaus. Grafas pagrobtas valstietes prievartaudavo ne tik pats, bet paskui dar liepdavo jomis tenkintis keliolikai dvariškių, o prikankinta auka dar būdavo, jei priešindavosi, išplakama. M.Valančiaus grafas išsigando ir prašė atleisti „paklydusiai avelei“.
Joniškio palivarko, priklausiusio grafui M.Zubovui, ūkvedys Pranciškus Chlebinskis taipogi prievartavo, kankino valstietes merginas, o vieną jų įkišo į krosnį ir uždegė šiaudus, kad toji iš išgąsčio persileistų. Beje, dvarininkai anaiptol ne visi atgailavo — kiti gynėsi jiems įprastu būdu. Kai klebonai viešai dėl paleistuvavimo pasmerkdavo dvarininkus, šie rašė skundus gubernatoriui esą kunigai kursto liaudį. Štai 1858 metais Adakavo klebonas prašė valstiečių netylėti dėl dvaro administratorių, ūkvedžių ir kitų dvariškių paleistuvavimų. Jei žmones teko raginti nenutylėti skriaudos, vadinasi, jie buvo įbauginti. Taigi nežinia, kiek žmonių niekam nesiskundė ir kokio masto buvo toji dvarininkų paleistuvystės savivalė.
Byvainės Driskius, jo mergelė nežinia, ar buvo tikri asmenys, tačiau, kaip matome, šioje legendoje įamžintas dvarininkų žiaurumas turėjo pagrindą, kuris paliudytas dokumentuose. V.Merkys minėtoje knygoje pamini, kaip M.Valančiui tekdavo priešintis 1863 metų sukilimo malšintojams. M.Valančius kreipėsi į Kauno gubernatorių ir Vilniaus generalgubernatorių tėvą ir sūnų Muravjovus dėl piktadarysčių Šiaulėnų parapijos Mantviliškų kaime. Čia Šiaulių policijos IV nuovados pristavas Nikolajus Griovas ne tik vogė tremtinių turtą, savivaliavo rinkliavomis, bet ir prievartavo Matviliškių bei Žinėnų kaimų merginas, iš pradžių jas nugirdydamas. Šios, ir ištekėjusios moterys, bėgo slėptis į miškus.

Gėdinga imperijos epidemija
Lietuvoje, panašu, nėra atskirai tyrinėta, kaip seksualiai buvo engiamos ir išnaudojamos moterys bei merginos carinės baudžiavos ir ankstesniais laikais. Rusijoje prieš keturis metus išleista Boriso Tarasovo knyga „Baudžiavinė Rusija. Liaudies vergovės istorija“. Čia pateikiama citata iš to meto ekonomisto Andrejaus Zablockio-Desiatovskio  ataskaitos ministrui: „Kai kurie žemvaldžiai verčia tenkinti gyvuliškus troškimus tiesiog valdžios jėga, nematydami ribų, pasidavę kvaituliui, prievartauja mažus vaikus. Kiti atvažiuoja į kaimus pasilinksminti su bičiuliais, iš pradžių girdo valstietes, o paskui verčia tenkinti tiek save, tiek savo draugus“.
Deja, tai buvo visuotinis reiškinys. Ponai pasirinkdavo kurį nors kaimą, išprievartaudavo visas „tinkamas“ moteris, o vėliau taip siausdavo paeiliui kituose kaimuose. Jeigu valstiečiai priešindavosi, tai buvo suvokiama kaip maištas, kurį slopindavo kariuomenė ar žandarai. Toks generolas Izmailovas laikė asmeninį viešnamį, į kurį jėga jam pristatydavo 10-12 metų mergaites, po vienų-dviejų metų jas jau prievartaudavo. Generolo viešnamyje, beje, skirtame tik jam ir svečiams, 16-18 metų merginos buvo laikomos pasenusiomis ir atiduodamos į žmonas baudžiauninkams.
Pasak knygos autoriaus, tokie prievartavimai vyko kiekvienoje gubernijoje ir kiekviename valsčiuje. Nėra abejonės, tai sukeldavo savižudybės ir keršto, kaip Byvainės Driskiaus, protrūkius. Privilegijuotą visuomenės mažumą saugojo įstatymai, dvilypė bajoriška moralė, valdžia ir ginkluota jėga.
XVIII amžiaus Lietuvos ponijos gyvenimą tyrinėjusi ir dokumentiškai paliudytus įvykius romane siužetams panaudojusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė viename interviu atskleidė kraupią to meto tikrovę. Seksualiai išnaudoti savo dukras iš nevilties dvarininkams parduodavo ir valstiečiai, ir nusigyvenę bajorai. Netgi vienos parapijos klebonas buvo tokių „prekių“ tiekėjas.

Iliustracija: Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma K.Mockaus sukurta Byvainės Driskiaus skulptūrėlė. Skulptūrėlių grupės lentelėje  užrašyta: „Byvainio Driskis“ ir užsisvajojęs iki miego medžiotojas“. Muziejaus nuotrauka.