Akibrokštas po akibrokšto. Dar ne visi pamiršo, kaip per šiųmetę Vasario 16-ąją vienus prajuokino, kitus papiktino Telšių miesto seniūnas, neatsakingai pro seniūnijos langus per valstybinę šventę transliavęs rusišką popsinę dainelę apie baltas rožes. Kovo 22-ąją — Vydūno gimimo dieną — Telšiai pažymėjo irgi itin „originaliai“ — šimtamečiuose jo sodintuose kaštonuose prie Žemaitės dramos teatro sienų suburzgė pjūklai…
Lina Dijokienė
Antikultūrinės tradicijos?
Vos pernai atsisveikinę su šalies kultūros sostinės titulu, šiemet Telšiai intensyviai kuria antikultūrinį maršrutą.
Be abejonės, tokią ekskursiją derėtų pradėti prie miesto seniūnijos, kur pagal „Švelnios gegužės“ berniuko dainelę (galbūt patriotų ausis žeidžiantį rusų kalba atliekamą tekstą kas nors iš miesto literatų ar šiaip — kalbos meistrų, kalbos tvarkdarių — išverstų į lietuvišką — dar geriau — žemaitišką versiją? Juk visada atsiranda tokių, mielai talkinančių…) ne tik pasiklausytų apie miesto valdymo tradicijas, piliečių popinimą originaliomis pramogomis, bet ir pasimokytų žemaitiškos leksikos, galbūt, padedant čia pat įsikūrusiems visuomenės sveikatos specialistams, galėtų dar ir kojas rankas pamiklinti, gerkles pamankštinti… Kita tokio maršruto stotelė būtų pakilus Respublikos gatve, Katedros link. Ten, kur 1921 metais Vydūnas su savo mokinių grupele sodino kaštonus… Čia saldžiabalsiai gidai susidomėjusiems turistams pasakotų, kaip išmaniai Telšiai 2017 m. kovo 22 d. paminėjo Vydūno (Vilhelmo Storostos, 1868–1953) — didžiojo lietuvių humanisto, rašytojo, žymaus kultūros veikėjo, palikusio savo vertingą pėdsaką ir Telšių istorijoje, gimimo dieną. Stipriai ir inovatyviai sumanyta — per gimimo dieną nurėžti šimtamečius Vydūno sodintus kaštonus!
Idėja šauni, ką ir sakyti, — netgi galėtų nuo šiol tą dieną Žemaitijos sostinė kokią prasmingą tradiciją įvesti, pavyzdžiui, kultūrai nusipelniusiųjų paminėjimą. Ypač pasižymėjusiems miestelėnams ir svečiams valdžios vyrai kovo 22 dieną spaustų rankas ir dovanotų iš tų medžių pagamintus suvenyrus — jei tik turizmo specialistai susivoks greičiau pasirūpinti nupjautos medienos atsargomis nei ši supleškės kokių nors Telšių nakvynės namų krosnyje…
Dar pigiau valdžia išsiverstų, jei dar pernai rudenį bent vienas kultūros kiemsargis būtų prikritusių kaštonų pririnkęs, į vazonus sukišęs. Štai ir dovanoja išdidžiai valdžios vyrai nusipelniusiems kultūrininkams ūgtelėjusius kaštoniukus — po kultūros žmogaus Vydūno pėdsaką!.. Ech… Kita vertus, dar juk ne visi kaštonai Telšiuose išpjauti, kas ten atrinks, kur kada koks rudašonis nuriedėjo… Svarbu gerą legendą sukurti!
Beje, jei Telšių turizmo specialistai nestokotų verslumo, tai imtų pavyzdį iš Karolinos Praniauskaitės bibliotekos moterų. Ne viena, sunkiai slėpdama graudulį, tylomis pasirinko ant grindinio graudžiai nugulusių kaštonų šakų — su jau ryškiais, reljefiškais pumpurais, godžiai gaudančiais dar šykščios pavasario saulės pirmuosius bučinius. Sako — tegu nors trumpam bibliotekos vazose išsiskleis…
Kam „dėkoti“?
Taigi — kam šovė į galvą raudonais kryžiais myriop pasmerktus penkis galiūnus kaštonus imti ir nurėžti per jų sodintojo gimimo dieną? Šios idėjos „genialumas“, matyt, savo gelme pribloškė net pačius autorius, nes niekas taip ir nepanoro tokios „garbės“ prisiimti. O juk — pagal Žemaitijos sostinės tradicijas — būtent jo garbei ant turistų akims prasiveriančių teatro sienų galėtų atsirasti vietos lentelei idėjai įamžinti… Skaitytų jo pavardę turistai ir gėrėtųsi, klausydamiesi iš kitapus pastato sienos sklindančio kariliono tilindžiavimo… Ironija.
Vis dėlto Vydūno — to mąstytojo, kuris aukščiausia vertybe laikė žmoniškumą, kuris savo įvairiapuse viso gyvenimo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, — tokią, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva, kaštonų, virpančių nuo pjūklo ašmenų prisilietimo, ginti stojo vos keliese. Žemaičių kultūros draugijos siela Andrius Dacius, išvydęs krentančias kaštonų šakas, sunkiai tramdė emocijas ir griebėsi telefono. Paskambinęs kaip tik tądien į komandiruotę užsienin išvykusiam merui, rėžė iš peties — jei šis nestabdąs kaštonų žudynių, tai jis metąs visuomeninio mero patarėjo pažymėjimą jam ant stalo. Nežmoniška — juk buvę sutarta, kad dar palauks, dar medžių nieks nelies. Kaip tik šiomis dienomis laukta į Telšius atvykstant Vydūno draugijos pirmininko Tomo Staniko. Šis rengėsi paskaitą skaityti, mąstytojo pėdsakus Lietuvoje ir Telšiuose aptarti…
Drąsiai stojęsis po pjaunamu medžiu, žemaitis pasiekė savo — medkirtys lipo lauk iš medžio.
Sovietmečiu apgynė, šiandien — ne
Kiek atslūgus emocijoms, A.Dacius papasakojo apie savo ankstesnį susitarimą su meru, jog dėl kaštonų nupjovimo reiktų kiek palaukti. Pašnekovas neslėpė, jog jam nepavykę pakeisti Savivaldybės pozicijos — vis tiek buvusi nuomonė, jog tuos kaštonus anksčiau ar vėliau reikėsią nupjauti.
„Tačiau kodėl būtent šiandien? Per Vydūno gimtadienį? Kita vertus, net jei tie medžiai būtų ne Vydūno, o seno žydelio batsiuvio sodinti. Jie yra vietoje, kol kas jie miestą tik puošia. Esmė, kad esam juos neprižiūrėję 27 metus. Nemokšiškai genėta, nesaugota, netausota. Etatai yra, atsakingi yra, tačiau, pasirodo, mes mokam tik pjauti. O pjaunam su skanumu“, — apgailestaudamas kalbėjo A.Dacius.
A.Dacius priminė svarbų Telšių kultūros istorijos faktą — tiems, kas nežino. Mat 1921 m. Telšių „Saulės“ gimnazijoje mokytojavęs Vydūnas išsivedęs būrelį moksleivių sodinti tuo metu Lietuvoje dar gana neįprastų medžių — kaštonų. Nuo pat Respublikos gatvės užsodinę iki pat Kalno gatvės. Yra išlikusi netgi relikvinė nuotrauka, kurioje 1921-1922 m. šalia Katedros užfiksuoti tie, kas kartu su Vydūnu mokėsi mylėti savo kraštą ir jo žmones.
Vydūno kaštonai per savo amžių patyrė ne vieną išbandymą. „Įsivaizduojate, Kotryna Kalinauskienė, tuomet dirbusi statistikos valdyboje, sovietmečiu sugebėjo Vydūno kaštonus apginti, o mes dabar neapginam… Pradėjo pjauti tada statybininkai ties statomu kultūros centru augusius kaštonus, norėjo visus nurėžti. Motyvas buvęs tas pats, kokiu ir šiandien remiamasi — medžiai labai serga, seni ir supuvę, tačiau ta moteris diplomatiškai sugebėjo medžius apginti. Man tiek širdis neskaudėtų, kad kur nors pamiškėj, kelią tiesiant, kad ir gražų medį reiktų pjauti, bet dabar mieste. Tegu išeina, pažiūri, pasidžiaugia, kai žydi. Ar mes mokame tik Prancūzijoje nuvažiavę džiaugtis… Ir siūlyčiau visiems išeiti: klebonams ir kitiems, kas norėjo baisiai, kad šie nugriūtų“,— širdo A.Dacius.
Jo nuomone, pakaktų dešimtadalio tos sumos, kurią valdžia numatė pakloti už kaštonų nupjovimą, medžiams išsaugoti: profesionaliai ir rūpestingai išgenėti, išpjauti senas, gal net papuvusias šakas, tinkamai prižiūrėti.
Medžiai — kaip asmenybės
Jautriai į Vydūno kaštonų pasmerkimą myriop sureagavo kitas žinomas telšiškis, poetas Vytautas Stulpinas. Jo — pirmojo — poezijoje suskambėjo poetinis Vydūno kaštonų įvaizdis. Šis kultūros ženklas tapo ir Telšių literatų kūrybos almanacho „krikštatėviu“, mat knyga taip ir pavadinta „Po Vydūno kaštonais“. Knygos pirmajame eilėraštyje „Kvietimas į Žemaitės teatrą“ kaip tik ir girdimi kultūros aidai: lipdamas teatro laiptais, „išgirsti kaštono dūžį“…
Tačiau kultūros ženklų kalba, ko gero, šiandienos visuomenei esanti per sprangi… Vis dėlto V.Stulpinas ragina įsiklausyti į juos: „Tie medžiai — asmenybės. Juos sodino asmenybės, todėl su tais kaštonais reikia elgtis kaip su asmenybėmis“.
Poetui labai skaudu, kad kaštonai buvo neprižiūrimi, nesaugomi. „Tie tyrimai buvo paviršutiniški. Kas jiems rūpi, pinigą pasiėmė, o visa kita… Pinigai neturi moralės“, — labai apgailestavo V. Stulpinas.
Kas pašiukšlino merui?
Jaučiuosi taip, lyg kažkas šiukšlių kibirą po durim būtų papylęs… Taip prasitarė kovo 22-osios rytą komandiruotėn į Lenkiją išvykęs Telšių rajono savivaldybės meras P.Kuizinas. Sulaukęs emocingo skambučio iš savo visuomeninio patarėjo A.Daciaus, meras, net ir nebūdamas Telšiuose, beregint sustabdė pjovėjų darbus. „Situaciją vertinu blogai. Buvom kalbėję ne kartą, ir šiemet kalbėję, kad tai padarysim gražiai, subtiliai, teatralizuotai. Reikėjo tai atlikti neįžeidžiant atminimo, niekieno jausmų. Man trūksta žodžių. Administracija padarė taip nesubtiliai. Žinoma, po pernai metų, kai ėmė lūžti tie kaštonai ir pradėjo kelti grėsmę gyventojams, aš buvau už tai, kad medžius reikia ištirti ir apsaugoti žmones. Tačiau tikrai ne taip brutaliai pasielgti“, — telefonu savo nuomonę išdėstė P.Kuizinas. Jis pareiškė, kad jam niekas nė neužsiminęs, kada tie medžiai bus pjaunami. Netgi atvirkščiai — buvę sutarta su Vydūno draugijos atstovais, kad vyks susitikimas, pokalbiai, vakarykščiai vykęs pokalbis su draugijos pirmininku ir Administracijos atstovais. Meras neneigė, kad planuota medžius kirsti, tačiau tai turėję įvykti gal liepos ar rugpjūčio mėnesį…
Seni, supuvę, kelia grėsmę
Daugiausia aiškumo šioje emocingoje istorijoje suteikė Telšių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėjas Raimondas Račkauskas. Jis užtikrino, kad nebuvę jokios piktos valios pasityčioti iš kultūros žmogaus Vydūno ir per jo gimimo dieną pjauti medžius…
„Niekas tos dienos nepasirinko. Čia taip sutapo“, — tikino poskyrio vedėjas. Esą jau antradienį turėję būti medžiai nurėžti, tik sutrukdęs lietus. Todėl darbai perkelti į kitą dieną.
Pasak R. Račkausko, dar prieš pusmetį buvę atlikti dešimties medžių dendrologiniai tyrimai, Savivaldybei atsiėję 242 eurus. Dendrologas, mokslų daktaras, nustatė, kad Vydūno kartu su mokiniais sodinti medžiai visai supuvę.
„Šakose puvinio nėra. Specialistai žiūrėjo į kamieną. Grąžtas sulindo, iš vieno net vanduo išbėgo. Išsaugoti, kai yra vidinis puvinys, galimybių nėra. Miesto centre labai užteršta vieta, tai labai pakenkė medžiams. Mes neturime teisės abejoti specialistais“,— sakė R.Račkauskas. Jo teigimu, leisti didžiules pinigų sumas medžiams gydyti neverta, nes paskui ims kaštonai ir perlūš, kaip jau vienam jų nutiko pernai Katedros aikštėje. Gerai dar, kad aukų nebuvę, tik fontano detalę krentantis medis nudaužęs…
Po tyrimų, pasak R.Račkausko, ir nuspręsta, kad Žemaitijos sostinėje reikia nupjauti visą būrį medžių, ne tik Vydūno kaštonus. Kartu su šiais myriop pasmerkti senas klevas ir beržas padžiūvusia viršūne prie Katedros, nudžiūvęs uosis prie rusų kapinių ir dar kiti — iš viso 47 medžiai per visą rajoną.
Konkurencinėje kovoje kelis varžovus nurungė mažeikiškių įmonė — MB „Denalita“, įsipareigojusi visus šiuos medžius nupjauti už 8200 eurų.
R.Račkauskas tikino, kad visus sveikus medžius pagal galimybes bandoma išsaugoti. Nors Telšių miesto bei rajono gyventojai labai noriai juos kirstų… Pernai Želdinių priežiūros komisija išdavė 170 leidimų medžiams šalinti.
„Jei virsdamas medis padaro žalos, yra tokia praktika, kad Savivaldybė kalta. Žinoma, mums reikėtų daugiau atsodinti. Štai ir vietoj tų kaštonų numatyta pasodinti aštuonis, uždaros šaknų sistemos specialius kaštonus, kurie žydės, tačiau neves vaisių, neterš aplinkos. Be to, šiemet numatyta kitose vietose pasodinti dar pusšimtį miestams apželdinti tinkamų veislių liepų ir klevų“,— pasakojo R. Račkauskas.
Specialistas suskaičiavo, kad vieno iš aštuonių Vydūno kaštonų vietoje atsirasiančių medžių pirkimo ir pasodinimo kaina gali siekti apie 300-400 eurų.
R.Račkauskas teigė, kad kovo 22-ąją iš Vydūno kaštonų išlipę medkirčiai kol kas, bent jau iki pirmadienio, į juos negrįš — šiuo metu jie pjauna kitus numatytus šalinti medžius.