Ant septynių kalvų

Architektas, inžinierius, technikas, mokytojas Vsevolodas Kopylovas

Ne vienas telšiškis tikriausiai pastebėjo buvusių kareivinių teritorijoje vykstančius darbus. Dabar nesunku būtų sužinoti projekto autorių ir vykdytojus, bet praėjus septyniasdešimčiai metų, mažai kas tai prisimins. Išlikusios medžiagos reikės ieškoti archyvuose. Retas, manau, žino, kad 1939 m. vasarą Telšių inžinieriui Vsevolodui Kopylovui (nuotraukoje) buvo nukeltos atostogas, nes jam nurodyta iš parceliuojamos miesto dalies suformuoti sklypą, perduodamą Lietuvos krašto apsaugos ministerijai.

Povilas Šverebas

Jaučiama Antrojo pasaulinio karo grėsmė reikalavo pokyčių. Atrodo, kad jis tik padidino Lietuvos kariuomenei priklausiusį sklypą. Apie V.Kopylovo išskirtinį darbą — Telšių Šv. Mykalojaus cerkvę, yra rašęs architektas Algirdas Žebrauskas („Krantai“, 1995, Nr. 70-72). Jis nustatė, kad tai yra kol kas vienintelis kubizmo stilistinės išraiškos statinys Lietuvoje. Architektas taip pat pažymi, kad apie V.Kopylovą pavyko surasti nedaug biografinių žinių. A.Žebrauskas nurodo, kad V.Kopylovas 1933 m. baigė Prahos architektūros institutą. Apie 1937 m., vietoj į apskrities valdybą dirbti išėjusio Stepono Stulginskio, dirbo miesto inžinieriumi. Apie 1938 m. Telšiuose, netoli cerkvės, pasistatė konstruktyvistinės išraiškos gyvenamąjį namą (dab. Žalgirio g. 4).  Telšiuose dar suprojektavo Amatų mokyklą, o paprašytas S.Stulginskio,  vykdė vyskupo Motiejaus Valančiaus (dab. Žemaitės) gimnazijos statybos  autorinę priežiūrą. Gyvendamas Kaune, buvo įsikūręs Bažnyčios g. 14 numeriu pažymėtame name. Karo metais tarnavo vokiečių kariuomenėje, po to pasitraukė ir gyveno Vokietijoje.
Prieš datas vartojamas žodis apie yra svarbus. Jis rodo, kad tyrimas nebaigtas. Remiantis pirminiais šaltiniais, pabandysime sukonkretinti šias biografines žinias. Juolab, kad tyrimo metu pavyko surasti ne tik paties V.Kopylovo rašytą biografiją, bet ir jo bei dviejų vaikų krikšto metrikų nuorašus, keletą užpildytų tarnybos lapų, mokslo baigimą patvirtinančių kopijų, susirašinėjimą dėl atlyginimo su Telšių meru, karinės tarnybos kortelę. Tai gan patikimi dokumentai.
Suprantama, kad kritiškiausiai reikia žiūrėti į autobiografiją. Psichologai yra pastebėję, kad žmogui, net stengiantis, yra sunku teisingai save įvertinti. Vieni yra linkę save pervertinti ir sureikšminti, o kiti atvirkščiai — kuklinasi ir neįžiūri savo nuopelnų. Retam pavyksta pataikyti į vidurį ir būti objektyviam. Nekalbame apie sąmoningai žmogaus nutylimus jam nepalankius faktus. Politinės situacijos pokyčiai taip pat įtakodavo biografinių akcentų perstumdymą.
V.Kopylovas gimė 1902 m. liepos 16 d. Rygoje. Tėvas Vladimiras Ivanovičius buvo 116-ojo Mažojo Jaroslavlio pėstininkų pulko kapitonas, provoslavas. Mama Anna-Paulina Eliza, Alberto dukra, evangelikė-reformatė. Jos mergautinė pavardė nenurodyta. Pagal vardus ir tikėjimo išpažinimą, galima daryti prielaidą, kad ji galėjo būti vokiečių kilmingos giminės palikuonė. Naujagimį 1902 m. rugsėjo 2 d. pakrikštijo 115-ojo Viazemsko pėstininkų pulko šventikas Aleksandras Madestovas. Krikšto tėvais buvo 116-ojo Mažojo Jaroslavlio pėstininkų pulko štabo kapitonas Nikolajus Aksentjevičius Jarmolajevas ir atsargos pulkininko Ivano Kopylovo dukra Jelizaveta. Tikriausiai, tai buvo Vsevolodo teta, o senelis, kaip ir tėvas, taip pat, matyt, buvo kariškis. Išrašas darytas 1903 m. vasario 24 d.
Nors visuose tarpukario dokumentuose nurodoma, kad V.Kopylovas gimęs 1902 m. liepos 16 d., bet pagal Grigaliaus kalendorių, tai būtų liepos 29 d. 1935 m. birželio 24 d. rašytoje autobiografijoje jis pažymi, kad yra bajoriškos kilmės. Jo protėviai pagal 1825 m. paveldėjimą Kauno guberinijoje, Telšių apskrityje, Skuodo valsčiuje, valdė Luizės dvarą. Pradžios mokslus būsimasis inžinierius baigė Rygoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo ištremta į Rusiją ir gyveno Pskove. Į Lietuvą grįžo 1918 m. ir apsigyveno Skuodo valsčiuje. Autobiografija rašyta pretenduojant į Telšių miesto inžinierius, todėl toliau pabrėžiami baigti mokslai, įžymūs Lietuvos architektai ir inžinieriai, su kuriais dirbo ir bendradarbiavo. Taip stengiamasi pagrįsti savo kompetenciją.
Prie šių dalykų sugrįšime vėliau, o dabar chronologine seka perbėgsime visą biografiją, panaudojant ir kitus surastus dokumentus. Sunku pasakyti, ar šeima tikrai buvo ištremta, ar pati pasitraukė artėjant fronui į krašto gilumą, nes įmanomi abu variantai. Iš Latvijos tikrai daug šeimų buvo evakuota. Ką dirbo iki 1920 m., nepavyko nustatyti.
Tais metais jis įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos Butų skyriuje. Iš pradžių dirbo braižytoju, o vėliau — techniku. Nuo 1924 m. perėjo dirbti į Susisiekimo ministerijos Kelių tarnybą. Be mokslų ir valdiškos tarnybos, dar uždarbiaudavo privačiai. Nuo 1920 m. iki 1923 m. dirbo pas profesorių architektą Mykolą Songailą, statant valstybinio teatro rūmus Kaune. Nuo 1923 m. iki 1927 m. dirbo pas Vladimirą Dubeneckį. Net tapo jo padėjėju. Pas jį dirbant, statė Kauno meno mokyklos rūmus. Tiesa, V.Dubeneckis vėliau taip pat tapo profesoriumi. V.Kopylovas mini, kad su juo darbinius ryšius palaikė iki pat profesoriaus mirties (1932 m.).
Pas inžinierių Vytautą Landsbergį-Žemkalnį dirbo statant Karo ligoninę, Vilkaviškio seminariją, Akių kliniką, o pas inžinierių A.Garalevičių — statant „Paramos“ duonkepio dirbtuves. Tikriausiai — tai kepykla. Kokius jis konkrečius darbus atlikdavo, sunku nustatyti. Aišku, kad 1925 m. vasarą Technikos mokykloje buvo ne tik išklausęs visas teorines disciplinas, pateikęs baigiamąjį darbą, bet ir pristatęs praktinio darbo pagal savo specialybę dviejų metų stažo pažymą. Tai jam leido greitai atestatą pasikeisti į diplomą. Įdomu, kad jame poros disciplinų įvertinimai (penkių balų sistemoje) įrašyti per kablelį — 4,5. Ypač gerai mokėsi techninius dalykus, silpniau sekėsi matematika ir humanitariniai mokslai. Anot jo paties, po to du metus studijavo Lietuvos universitete, o vėliau persikėlė į Vokiečių aukštąją technikos mokyklą Prahoje.
Aišku, kad 1928 m. vedė Liubovę, Artemijaus dukrą, Pechterevaitę. Ji buvo vokietaitė, gimusi 1909 m. Kaune, stačiatikė. Nuo 1924 m. mokėsi Vokiečių aukštesniojoje realinėje mokykloje. Po vedybų perėjo į Rusų gimnaziją. 1929 m. ją baigė ir įstojo į Lietuvos universitetą, kur keturis semestrus studijavo istoriją. Studijas tikriausiai nutraukė dėl gimdymų. 1933 m. pora susilaukė pirmagimio Olego Algirdo, o po metų Vadimo Gedimino. Abu pakrikštyti Kaune pagal provoslaviškas tradicijas. Įdomu, kad tėvas nežinojo tikslios pirmagimio datos. 1937 m. pildytoje anketoje rašo, kad Algirdas yra gimęs 1932 m. Vaikai gimė, kai tėvas studijavo Prahoje. Iš diplomo nuorašo aišku, kad įstojo 1927 m., o mokslus baigė 1935 m. pavasarį, įgydamas inžinieriaus-architekto specialybę. Už architektūrą įvertintas labai gerai. Studijuodamas dirbo pas profesorių F.Lehmaną. Kaip pažymi pats, savarankišką veiklą pradėjo 1927 m. ir yra Kaune pastatęs Jėzuitų gimnaziją, o pačią bažnyčią suremontavęs ir išdailinęs. Taip pat baigė statyti Šv. Luko ligoninę, pastatė P.Skipyčio, J.Prapuolenio ir J.Daugirdo namus, Išlaužo bažnyčią ir keletos šventovių bokštus.
Šiuos duomenis bandžiau patikrinti. Aišku, kad 1933 m. „Drobės“ bendrovės direktoriaus Juozo Daugirdo žmonos vardu išduotas leidimas statyti pagrindinio namo kieme dviejų aukštų gyvenamąjį namą su garažu. Jį projektavo technikai V.Kopylovas ir L.Jankovičius.
Dar įdomesni Išlaužo katalikų bažnyčios statybos dokumentai. Projektą, kurį ruošė V.Kopylovas, 1931 m. rugsėjo 4 d. savo posėdyje vertino Statybos taryba. Ji „rado bokštą ir šoninį fasadą gražiai suprojektuotą, bet galinį fasadą nutarė prašyti perprojektuoti iš naujo“. Po dviejų mėnesių projektas patvirtintas, bet su sąlyga, kad bokštas bus statomas pagal pirmąjį variantą. Yra išlikę abu variantai. Juos palyginus, matyti, kad pirmame brėžinyje fasadas per daug puošnus, su daug skaidymų, centrinėse duryse turėjo būti biblijinio turinio reljefas. Pagrindinė dominantė yra keturkampė varpinė. Jos kiekvienoje kraštinėje yra po tris akustines nišas. Perprojektuotame variante jų lieka tik po vieną, fasade atsisakoma visų „kvarbatkų“.
Dabar bažnyčia atrodo solidžiau. Mano nuomone, kad prie šio fasado labiau tinkamas buvo ir naujasis bokštas. Bažnyčia buvo perstatoma iš dvaro pastato, jį nugriaunant iki langų. Neabejotinai tai projektuotoją varžė. Suprantama, kad ir užsakovas galėjo kelti savo reikalavimus. Pats V.Kopylovas pabrėžia, kad dar besimokydamas Technikos mokykloje, pradėjo dalyvauti skelbiamuose projektų konkursuose ir yra laimėjęs 6 premijas. Gaila, kad jie neįvardijami, todėl ieškant apie juos duomenų, galioja atsitiktinumo dėsnis.
Pateikti faktai rodo, kad architektas autobiografijoje kai ką nutyli, taip savo darbus sureikšmindamas. Pavyzdžiui, nenurodo, kurį namą projektavo Daugirdams, ir kad jis tai atliko ne vienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis projektavo Daugirdų pagrindinį keturaukštį, su nuomojamais butais ir penkto aukšto palėpėmis — t.y. vieną įdomesnių tarpukario Kauno namų. Šio modernistinės architektūros pastato projekto autorius yra profesorius V.Dubeneckis. Nekyla abejonės, kad į Telšius V.Kopylovas atvyko turėdamas ne tik gerą išsilavinimą, bet ir įgijęs nemažą praktinio darbo stažą.
1936 m. sausio 1 d. jis buvo priimtas Telšių miesto jaunesniuoju inžinieriumi, paskiriant 370 litų atlyginimą. Dėl jo ir susirūpino burmistras, nes jis teikė ministerijai užklausimą, ar nėra permokos. Gautame atsakyme nurodoma, kad užmokestis yra paskirtas tinkamas. Į Telšius V.Kopylovas atvyko anksčiau, nes pateiktuose dokumentuose nurodo, kad gyvena Kalno g. 23. Neaišku, ar kartu atvyko ir kiti šeimos nariai, bet vėliau su juo gyveno abu tėvai ir uošvis. 1937 m. jau statėsi namą tuometėje Birutės gatvėje. Jį įvertino 20 000 litų. Pirmuoju sovietmečiu jis nurodo, kad jokio nekilnojamojo turto neturi, o Lietuvą užėmus Vokietijai, vėl deklaruoja namą.
Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. antraeilėse pareigose, laisvai samdomo darbuotojo teisėmis, pradėjo dirbti ir Telšių valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur atskirais metais dėstė skirtingus dalykus. Jis mokė meno istoriją, kartais įvardijama kaip stilių pažinimą, įvairias braižybas — projekcinę, konstrukcinę, bendrąją ir interjero architektūrą. 1937 m. balandžio 1 d. jam suteiktas mokytojo cenzas. Pamokų turėdavo nuo šešių iki dešimties, todėl skyrėsi ir atlyginimas — nuo 112 litų iki 192 litų. Kartais prie turėtų pamokų gaudavo ir 5 proc. priedą už projektų tikrinimą. Suprantama, kad jis dar galėjo šį tą projektuoti ir privačiai, todėl nepritekliaus neturėjo jausti. Pavyzdžiui, 1936 m. kainomis, samdinys kaime per dieną vasaros darbų metu uždirbdavo 2-3 litus, amatininkas už apsiausto pasiuvimą gaudavo 10-15 litų, Kauno ponios vakaro apsirengimas kainuodavo apie 350 litų, frakas — 500 litų. Su ta pačia suknele eiti į kitą vakarą buvo žema, o vieno frako užtekdavo visam sezonui. Suprantama, kad Telšiai nebuvo Kaunas. Tiesa, tarnautojai 6 proc. nuo atlyginimo turėjo mokėti į Pensijų fondą.
Neaiškumų kyla dėl Telšių amatų mokyklos projekto. Ant visų mokyklos brėžinių yra V.Kopylovo antspaudai ir parašai, bet mokyklos direktorius Karolis Šimonis yra pabrėžęs, kad jis faktiškai suprojektavo pastatą. Suprantama, kad jis galėjo pateikti tik juodraštinį variantą, nes tokiems darbams neturėjo licencijos. Aišku, kad projektą tvirtinti ruošė V.Kopylovas. Manau, kad į šį klausimą padėtų atsakyti amatų mokyklų, kuriose mokėsi K.Šimonis, projektų patikra. Ar nebus telšiškė gera kokios nors čekiškos mokyklos kopija? Juolab, kad ir V.Kopylovas mokėsi šioje šalyje. Pagrįstai gali kilti ir kitas klausimas, ar šis architektas negalėjo projektuoti Telšių Mažosios bažnyčios bokštą.
Įdomi yra V.Kopylovo karinės įskaitos kortelė, kurioje nurodyta, kad kariuomenėje jis yra netarnavęs, o į naujokų rezervą Kretingos apskrities komendanto įtrauktas 1931 m., ir išbrauktas 1948 m., kai jau seniai buvo pasitraukęs į Vokietiją. Kortelėje nurodyta, kad V.Kopylovas  yra 1,70 cm ūgio, krūtinės — apimtis 95 cm. Iš nuotraukos taip pat matyti, kad tai buvo smulkaus sudėjimo žmogus. Jis buvo pasitikintis, aukštai save vertinantis, manantis, kad dar nėra savęs realizavęs.
1940 m. liepos 15 d. sovietų valdžios jis buvo paaukštintas pareigose ir paskirtas Mažeikių apskrities inžinieriumi. Matyt, nenorėjo palikti Telšių, motyvuodamas, kad naujajame darbe daugiausia reikia projektuoti tiltus, o jis šioje srityje neturįs kompetencijos, nes yra pastatų architektas, prašo jį atleisti. Diplomas rodo, kad jis buvo šiuos dalykus mokęsis. Paprasčiausiai norėjo grįžti į Telšius. 1940 m. rugsėjo 3 d. iš užimamų pareigų buvo atleistas. Telšių amatų mokyklos naujasis direktorius Kipras Šaulys buvo susirūpinęs, ar architektas galės vesti pamokas. Mokykloje V.Kopylovas išdirbo iki 1941 m. vasario 15 d. Vėliau joje dirbo žmona, todėl šeima iš Telšių nebuvo išsikėlusi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad V.Kopylovas nebuvo provincijos lygio architektas ir į Telšius atvyko jau subrendęs kaip specialistas. Neabejotina, kad iš jo žinomų darbų ryškiausiu lieka Telšių cerkvė. Jis dirbo ne tik miesto inžinieriumi, bet ir dėstytojavo amatų mokykloje. V.Kopylovas turėjo būti disciplinuotas, nes vienu metu sugebėdavo suderinti kelias veiklas, greitai prisitaikydavo prie pasikeitusių situacijų. Nors biografiniai duomenys gan neblogai su visu kontekstu sugulė į visumą, juos reikėtų dar tikslinti. Taip pat verta būtų detaliau patyrinėti ir jo darbinę veiklą.