Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, sumanių žmonių niekuomet netrūko. Ne tik sumanių, bet ir savo išradimais stebinusių pasaulį. Vienas iš tokių — Kazimieras Simonavičius, gimęs Raseinių krašte (baltarusių istorikai tvirtina jį gimus Vitebske).Tai garsus 17 amžiaus artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, jo moksliniai tyrinėjimai ir veikalas „Didysis artilerijos menas“ — reikšmingiausias senosios Lietuvos indėlis į bendrąją Europos ir pasaulio kultūrą.Kitas išradėjas iš Raseinių krašto Pužų kaimo bajoras Pšemislas Neveravičius buvo savamokslis, kurį laiką ilgai primirštas, bet pirmasis pasaulyje prieš šimtmetį sukūręs aštuonratę transporto priemonės važiuoklę.O nė pradžios mokslo nebaigęs žemaitis iš Telšių krašto Pranas Jonušas, žinomo Žemaitijos sostinės Garbės piliečio ir gintaro juvelyro Alfredo Jonušo tėvas, norėjo žengti dar toliau — sukurti amžinąjį variklį — perpetuum mobile.
Algirdas Dačkevičius
Tėvo atminimas — gyvas sūnaus lūpose
Alfredas Jonušas savo žemaitiškoje-japoniškoje-kiniškoje sodyboje Telšiuose, Muziejaus gatvėje 88, yra parengęs ekspoziciją galvočiui tėvui, kuris savo laiku garsėjo kaip technikos virtuozas.
Pranas Jonušas gimė 1909 metais sausio 10-ąją Gaudikaičių kaimo kumečių šeimoje. Ūgtelėjęs lankė pradžios mokyklą, bet nėbaigė nė dviejų skyrių, nes tėvai išleido tarnauti pas turtingus ūkininkus. Likimas susiklostė taip, kad P.Jonušas jaunystės metais pateko pas dvarininkus Berenius, turėjusius vilnų karšyklą. Šie dvarininkai buvo inžinerinės minties žmonės, mokslus baigę užsienyje. Iš jų jaunasis žemaitis daug ko išmoko. Ir tai jam gyvenime labai pravertė. Besidarbuodamas pas Berenius, buvo pradėjęs konstruoti minamas metalo tekinimo stakles, kurių pagrindą, išvykdamas iš dvarininkų, išsivežė į Nevarėnus. Ten stakles ir baigė meistrauti. Nevarėnai tapo ir naujo gyvenimo stotele, nes Pranas jau buvo sumainęs aukso žiedus su savo išrinktąja Stanislava Liaugaudaite, irgi samdine, tarnavusia pas Narutavičius Brėvikių dvare. Jaunavedžius priglaudė draugiški kalviai, iš kurių P.Jonušas išmoko darbo su geležimi subtilybių. O pirmieji Alfredo tėvų baldai buvo lova ir stalas, kuriuos Pranas gavo iš ūkininkų už sumeistrautą radijo aparatą.
Išmokęs kalvystės ir finansiškai prakutęs, P.Jonušas atvyko į Telšius. Iš pradžių nuomojo kambarius ir dirbo. Jo sumanumas ir darbštumas daug kur pravertė. Net „Masčio“ trikotažo fabriko įkūrėjas Mykolas Augustinavičius be Prano neišsivertė — nagingas savamokslis žemaitis paleido verpimo stakles fabrike.
Piniginiams reikalams pagerėjus, žvilgsnis nukrypo į grafaitės Potolockaitės buvusią žemę. P.Jonušas nusipirko 40 arų sklypą ir pradėjo kurtis dabartinėje Muziejaus gatvėje, kur pastatas tebestovi iki šiol, o jame gyvena sūnus Alfredas.
Po vienu stogu — gyvenimas ir darbas
Trijų dalių namą — gyvenamuosius kambarius, dirbtuves ir liejyklą — suprojektavo žinomas architektas Vsevolodas Kopylovas.
„Tėvas turėjo tekinimo, frezavimo, drožimo ir gręžimo stakles, kurias suko kieme pastatyta 6 metrų skersmens vėjo turbina“,— prisiminė Alfredas Jonušas. Klientų niekuomet netrūko — kiemas visuomet būdavo pilnas įvairiausios technikos. P.Jonušas ne tik remontavo „Blakston“ bei kitokius variklius, bet ir liedavo jiems detales. Ūkininkai neatstodavo, prašydami suremontuoti kuliamąsias mašinas.
Karo metais — 1941-1944 — darbo buvo ypač daug. Vokiečiai rėmė ūkininkų technikos remontą, nes frontui nuolat reikėjo žemdirbių užauginto maisto. Prisitaupęs reichmarkių, P.Jonušas sugalvojo ant platformos iš Klaipėdos parsigabenti siauruką garvežį. Žinoma, be ratų. Jo generatorius elektra turėjo aprūpinti gamybines patalpas. Žinoma, jos būtų užtekę visam Naujamiesčiui. Likimo ironija: vieni vikšriniai traktoriai ant rąstų jį atvilko, o netrukus, stojus sovietinei okupacijai, kiti — jau „staliniecai“ išvilko.
Dabar tą garvežį tėvui skirtoje ekspozicijoje beprimena likęs jo švilpukas. Vėliau Alfredas kieme iš žemės iškasė ir garvežio generatorių, turėjusį gaminti elektrą.
Aukštakrosnė špyžiaus liejykla irgi buvo nacionalizuota — atsidūrė Rainių mašinų ir traktorių stotyje (MTS). Kadangi niekas su jomis nemokėjo dirbti, tai vietinė valdžia kvietėsi P.Jonušą direktoriauti MTS. Žinoma, reikėjo tapti komunistų partijos nariu, bet P.Jonušas tokios „privilegijos“ atsisakė. Sūnus Alfredas mano, kad vėliau tai galėjo turėti reikšmės, kad Jonušų šeima atsidurtų tarp kandidatų tremčiai į Sibirą. Prie visų nepelnytų „nuodėmių“ galėjo prisidėti ir informacija apie šeimos galvos priklausymą Šaulių organizacijai. Laimė, kad kelionės į amžino įšalo žemę išvengti padėjo giminaičiai, užtarimą radę pas tuometį vieną iš aukščiausių šalies vadovų Justą Paleckį.
Dėl motociklų ir automobilių — pramušta galva
Pasak A.Jonušo, tėvas mėgo remontuoti ne tik įvairiausią techniką, bet ir motociklus bei automobilius. Pats išbandė tuomečius TRUMPF, BSA, NSU, INDIAN, HARLEY. O motociklu BMV su lopšiu visa šeima vykdavo į Palangą. „Aš įsitaisydavau su mama lopšyje. Balti nuo kelio dulkių nuvykdavome į pajūrį, balti ir į Telšius sugrįždavome. Tuomet mus mama prie šulinio didelėje metalinėje vonioje prausdavo“,— šypsodamasis į vaikystę nuklydo A.Jonušas.
Vėliau P.Jonušas vienas pirmųjų Telšiuose įsigijo automobilį OPEL KADET — iš pradžių dvejų, o po to — ketverių durų. Tai ir kelionės jam, turinčiam įvairiausių reikalų, bei šeimai tapdavo patogesnės.
Pravertė savos išminties „universitetai“
Būdamas gabus technikai, P.Jonušas pralenkė daugelį gerokai mokytesnių savo bendraamžių. Jis neabejotinai buvo vienas geriausių to meto Žemaitijos mechanikų, vienintelis Telšiuose turėjo metalo suvirinimo aparatą. O kur dar jo sumeistrautas įtaisas arklių pasagoms gaminti. Daug kur ant krosnių šeimininkės kepė jo išlietose vartomose keptuvėse, liaudiškai vadinamose vaflinėse, „čirvinius blynus“. Sūnaus parengtoje ekspozicijoje matome ir įtaisą, padarytą iš variklio alkūninio veleno, medžiokliniams šratams gaminti.
P.Jonušo išmintis pravertė ir Telšių amatų mokyklai, kurioje įkūrė Metalo skyrių. Čia jis dirbo septynetą metų. „Moksleiviai praktiką atlikdavo tėvo dirbtuvėse. Kai kurie iš jų pokariu tapo partizanais. Tik vėliau sužinojau, kad tėvas jiems ir ginklus paremontuodavo“,— pasakojo A.Jonušas.
Didžiausia tėvo gyvenimo svajonė buvo sukurti amžinąjį variklį — perpetuum mobile. „Mama pasakojo, kad jis su pagalbiniu darbininku knebinėjosi prie to variklio neskaičiuodami valandų. Vis tik galiausiai didžiulį „gargarą“ reikėjo nuvilkti už daržinės ir palikti ramybėje.
Tėvui ir jo neišsipildžiusiai didžiausiai svajonei sūnus Alfredas savo sukurtą medalį pavadino „Perpetuum mobile“.
Nuotraukoje: Iš dešinės: Pranas Jonušas su savo savo sūnumis Alfredu ir Romualdu, žmona Stanislava ir dukra Petronėle.