Lietuvoje puikiai žinoma ir ne vieną apdovanojimą pelniusi iš Telšių kilusi Valda Bičkutė niekada nesvajojo tapti aktore. Kaip tikina moteris, ją į teatrą atvedė pats likimas, kuriuo ji visuomet pasikliauja. Dar visai neseniai aktorė buvo apsilankiusi Telšiuose, tądien ji Mažojoje banyčioje skaitė eiles Baltijos kelio minėjimo proga. Vėliau aktorė mielai sutiko atsakyti į keletą „Kalvotosios Žemaitijos“ klausimų.
Ema Zenauskytė
— Kaip ir kada susidomėjote aktoryste?
— Aktorystė pati mane susirado. Štai čia — Telšiuose. Dalyvavau mokyklos skaitovų konkursuose, šokau pramoginius šokius, 10-oje klasėje mane pastebėjo režisierė Laimutė Pocevičienė, pakvietė vaidinti į savo spektaklį „Kęstaičių žemaičiai“. Ji mane 11-oje klasėje paruošė respublikiniam skaitovų konkursui, kur tapau laureate. „Turi puikius duomenis, tau reikėtų stoti į aktorinį“,— daug kas sakydavo man. Pamaniau — pabandysiu! Vieną kartą. Jei tai mano likimas,— įstosiu! Jei ne, nesuksiu dėl to galvos. Pasirodo, likimas buvo būtent toks! Įstojau mokytis aktorystės meno į LMTA iškart po mokyklos, nuo 17 metų gyvenu ir dirbu Vilniuje.
— Ko negalėtumėte vaidinti ir kam dėl vaidmens niekada nesiryžtumėte?
— Vaidmuo čia niekuo dėtas — kiekvienas iš jų gali būti įdomus, tai ne problema. Viskas priklauso nuo komandos, nuo žmonių, su kuriais dirbi.
— Jeigu nebūtumėte aktorė, kokią specialybę pasirinktumėte?
— Nėra kitos specialybės — aktorystė apima visus talentus, čia reikalinga viskas.
— Ar reikia būti labai talentingu aktoriumi, kad prodiuseriai kviestų į lietuviškus serialus?
— Talentas, žinoma, svarbu! Visur ir visada. Tik per laiką iš daugybės talentingų išsiskiria tie, kurie dar ir darbštūs, mokantys dirbti komandoje, dėmesingi, augantys ir tobulėjantys kaip asmenybės. Tokie žmonės reikalingi ir vertinami visose gyvenimo srityse. Teatras, kinas, televizija — ne išimtis.
— Kaip manote, ar televizija gali sugadinti gerą aktorių?
— Televizija negali sugadinti aktoriaus. Apskritai niekas nieko negali „sugadinti“, — tik mes patys. Taip ir aktorius yra pats atsakingas už savo darbo kokybę, savo talentą, kur jis bedirbtų. Tai yra sąmoningumas, daryti viską, ką gali geriausio šią akimirką visur ir visada.
— Kaip ir kada susidomėjote poezija?
— Dar nuo mokyklos laikų visada patiko literatūra, poezija ir labai džiaugiuosi, kad aktorystė leidžia jiems kuo puikiausiai atsiskleisti. Tai įrodo ir spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.
— Dar šiemet viešumoje pristatėte, kad Jūs su kitais aktoriais Jokūbu Bareikiu, Virginija Kochanskyte ir poetu Mindaugu Valiuku kviesite žiūrovus į poetinės improvizacijos spektaklį „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ Vilniaus mažajame teatre. Sakykite, ar šio spektaklio neplanuojate parodyti Telšiuose?
— Šis spektaklis Telšiuose vyks gruodžio 14 dieną.
— Spektaklio pavadinimas — intriguojantis. Kas jo idėjos iniciatorius?
— Šį spektaklį labai mylime, o projekto idėjos autorė, koordinatorė — viena žinomiausių Latvijos teatro režisierių ir pedagogių Mara Kimelė.
— Per Baltijos kelio minėjimo renginį, prieš skaitydama poeziją, prakalbote apie dėkingumą. Ką jis Jums reiškia?
— Dėkingumas yra antras jausmas po meilės, artimiausias Dievui. Tiesiog stengiuosi kuo daugiau jį propaguoti savo gyvenime, stengiuosi būti už viską dėkinga, nes tai paprasčiausias būdas pereiti nuo neigiamų emocijų ir minčių į teigiamas bei rasti, už ką gali būti dėkingas, kad ir už šią akimirką geriant skanią kavą, už saulę, už medžius, už orą. Reikia išmokti dėkoti ne tik kitiems, bet ir sau.
— Ko palinkėtumėte pradedantiesiems aktoriams, nes nuo rugsėjo mėnesio Telšiuose naują suaugusiųjų aktorių trupę renka režisierius Donatas Žilinskas?
— Tie, kurie tai darys dėl malonumo, galiu palinkėti tik vieno — mėgautis procesu, pažinimu savęs ir partneriu, nes dirbdamas scenoje kartu pažįsti kitą žmogų, atveri jam sielą ir širdį.