Skiriama Mykolo Eustachijaus Brenšteino studijai „Kražių mokyklinis teatras“ aktualizuoti.
Antanas Ivinskis
(Pabaiga. Pradžia Nr. 13)
Kitaip atrodė net pusantro tūkstančio metų senesnis graikų „performansas“ Atėnuose, kai apie krikščionišką pomirtinio gyvenimo viltį graikams prakalbo tautų apaštalas Šv. Paulius… Šiuo atveju kilo trumpas disputas, kurį tačiau dar pačioje užuomazgoje sustabdė atėniečiai:
„Jie paėmė, nusivedė jį (Paulių) į Areopagą ir tarė jam: „Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja. Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: „Nežinomam dievui“. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. (…) Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.
Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą“ (Apd 17, 19-32).
Visuotinai žinoma apie aukštą senovės graikų kultūrą, kelis šimtmečius buvusią dar iki Kristaus — ant jos pamatų išaugo krikščioniška Vakarų civilizacija — tad mums šiandien jau yra aišku, nuo kokios perspektyvos gynėsi mūsų krašto protėviai.
Žemaičių krikšto pradžioje dėl naujojo tikėjimo tiesų priėmimo tarp vietos gyventojų ir misionierių įvyko ne vienas ideologinis disputas. Unikalus yra Jano Dlugošo pasakojimas apie 1413 m. Jogailos ir Vytauto misijos Žemaitijoje metu vykusias diskusijas. Po Jogailos ir jo pamokslininkų įtikinėjimo žemaičiai sutikimą priimti krikščionybę išreiškia tokiais savo atstovo žodžiais:
„Kadangi mūsų dievai, kuriuos garbinome protėvių pavyzdžiu, tavo ir tavo karių, šviesiausiasis karaliau, buvo sunaikinti ir, būdami silpni bei nepajėgūs, buvo lenkų Dievo nugalėti, apleidžiame tuos savo dievus ir apeigas ir šliejamės prie lenkų ir tavo Dievo, kaip stipresnio“. Tačiau vėliau, karaliaus pamokslininkui Mikalojui Venžikui detaliai pasakojant apie pasaulio sukūrimą, tarp žemaičių atsiradęs vienas, kuris, nepatikėjęs šiuo pasakojimu, pratrūko: „Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas, skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, meluoja, juk, jei žmogus neilgaamžis, tai kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo; žino tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės“. Karaliui tekę nutildyti žemaitį ir paaiškinti, kad pamokslininkas „tikrą teisybę kalbėjęs“ ir pasakojęs ne apie savo matytus, o prieš šešis tūkstančius ir šešis šimtus metų, vykusius įvykius“ (Bumblauskas. 2014, p. 73).
Jonas Lasickis parašė traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“, kur pateikė pasakojimą savo aplinkos — XVI a. II pusės laikotarpio apie valakų reformos žemės matininką Jokūbą Laskovskį, antrąjį pagal svarbumą žmogų po Žemaičių seniūno, kuris vykdytų matavimų metu susitikinėdavo su žmonėmis, jiems apaštalaudavo. Taigi šis matininkas „Žygimanto Augusto liepiamas, tuosius žmones susišaukęs, kur mokydavo pamaldumo, kalbėdavo apie vieną dievą, stabmeldžiai jam sakydavo: „Ko čia mums kaišioji vieną dievą, lyg jis būtų galingesnis už mūsų visus? Vienas — vis vienas: kur daug, daugiau ir padaro“ (Bumblauskas. 2014, p. 204). Taigi tokia žemaitėlių dialektika naudota ir besibaigiant antram šimtmečiui nuo oficialaus krikšto.
Tokie tad mūsų — baltų atvejai, toks sunkus įtarumų pilnas kelias į krikščionybę. Pateikti pavyzdžiai byloja ne vien apie sudėtingą to kelio raidą, bet ir apie tam tikrą kultūrinę mūsų žmonių sandarą, žmonių bendravimo ir idėjų raiškos būdus. Atkreipkime dėmesį, kad visos čia pateiktos situacijos buvo teatralizuotos su kiekvienu atveju raiškia individualia dramaturgija. Taip užgimė ir viešasis teatras, kaip viena iš kultūrinio bendravimo ir išraiškos formų.
Mūsų krašte įsitvirtinus krikščionybei, susistygavus santykiams tarp civilinės ir bažnytinės valdžios, krašte susiformavo trisluoksnis elitas — bajorai su dvasine ir pasaulietine valdžia, kurios santykiai išoriškai buvo reprezentuojami per konkrečias valdines galias ir specifinį valdžios ceremonialą. Iš valdžios ir jos atstovaujamų sferų kilo vadinamieji valdžios teatro vaidmenys, kurie savyje talpino platų kultūrinių–istorinių įvaizdžių pasaulį. Pavyzdžiui, riteris ir valdovas, vasalas, arba tarptautinių sutarčių sudarymo, seimų ir seimelių susirinkimų atidarymo, vedybų, ypač laidotuvių ceremonijos; atskirų valdovų, pareigūnų oficialių veiksmų ritualai ir ceremonijos, galiausiai atskirų dvarų etiketai arba tiesiog papročiai ir kasdienybės ritualai (Theatrum ceremoniale, 1999).
Atskirai minėtina religinių ritualų sritis, atsiejus ceremoniją nuo sakramentinės sankcijos, ji yra prisodrinta teatrinės raiškos ir dramaturgijos. Apskritai papročių bei ceremonijų raiška ir buvo nuo liaudies izoliuoto valdžios pasaulio reprezentacinė kalba. Nūnai ją galime stebėti bažnytinės hierarchijos ceremonijų metu, arba ir ten, kur yra išlikusios monarchinės valdymo formos.
Ar šio masinio teatro meno buvo kur nors mokinama? Lietuvos pedagoginės minties studijoje pateikiamas reikšmingas šaltinis — anoniminio traktato „Apmąstymai apie kunigaikščio Jonušo Radvilos išsiuntimą į svetimą žemę“ ištraukos. Traktato autoriumi galėjo būti kuris nors iš Kristupo II Radvilos dvaruose dirbusių pedagogų, veikiausiai Adomas Rasijus. Apie ugdomą kunigaikštį Jonušą pedagoginių apmąstymų autorius rašo: „O kiek perpratau jo prigimtį, žinau, kad jam yra sunku viešai kalbas sakyti, todėl reikia su ypatingu dėmesiu stengtis įtraukti jį į viešus disputus, į viešas kalbas, į spektaklius, parenkant jo luomui deramus vaidmenis“.
Lietuvoje ir Lenkijoje tokiomis retorikos ir teatrinio ugdymo terpėmis, be abejo, buvo jėzuitų kolegijos. Apie vieną iš jų, Kražiuose XVII a. pr. įkurdintą Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, 1925 m. studiją paskelbė Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1925). Kolegijos 200–ųjų metų apžvalgoje autorius, remdamasis jos veiklos kronika, aprašė nuoseklią teatrinio ugdymo kokybės raidą nuo jėzuitiškų konvencionalių deklamacijų, sausų retoriškų dialogų, religinių vaizdelių ar inscenizuotų panegirikų poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus laikais, iki komedijų, taip pat religinio bei pasaulietinio turinio statomų vaidinimų gimnaziją valdant iš Kolainių atvykus karmelitams (Brensztejn, 1925: 26 p.). Tokia sėkminga kultūrine edukacine Kražių karmelitų kolegijos veikla suskubo nepasitenkinti tik kolegos — Telšių bernardinai, kurie patys savo mieste valdė mokyklą. 1803 m. būtent dėl ugdymo teatru jie apskundė karmelitų valdomą mokyklą Kražiuose LDK generaliniam mokyklų vizitatoriui ir Vilniaus universitetui, kaip valdiškas mokyklas kuruojančiai institucijai, bet, laimė, nieko nepešė (Brensztejn, 1925: 24-25 p.).
Kražių kolegijos mokyklinio teatro pastatymai atitiko laiko dvasią, lūkesčius ir formas. Paminėsiu pasirinktinai du teatrinius renginius, kurie labiau atitinka LDK ypatingų renginių formas. Vienas jų — 1689 m. inscenizuota panegirika Žemaičių vyskupui Kazimierui Pacui, šlovinanti ir įamžinanti kilmingąjį vyskupo asmenį už jo teikimąsi konsekruoti (pašventinti) prieš penkerius metus pasimirusio etmono J.K.Chodkevičiaus funduotą (pastatydintą) Kražių tėvų Jėzuitų bažnyčią. Sukurta minimalistinė inscenizacija atitiko masinių triumfo renginių struktūrą, stilistiką ir priemones. Kitas pavyzdys jau iš XIX a. pradžios, rodantis, kaip plačiai masinio teatralumo formos Žemaitijoje įsišaknijo, kad su jomis buvo galima susidurti įvairiausiose viešojo gyvenimo srityse. Telšiuose, iš kurių iškeliavo minėtasis skundas dėl teatrinio ugdymo Kražiuose, 1815 m. buvo laidojamas Žemaitijos kaštelionas pulkininkas ir Rietavo tijūnas Liudvikas Gorskis. Tėvų bernardinų bažnyčioje pasibaigus apeigoms, kurioms vadovavo vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, vyko iškilmingi pietūs, po kurių naujai pastatytame teatre suvaidintas šiai progai pritaikytas saviveiklinis spektaklis.
Mūsų krašto liaudžiai masiškai susigyvenus su katalikų tikėjimo tradicijomis, formavosi atskiras papročių ceremonialas. O kadangi matėme, kad šio, nesakau, luomo, tarpe teatralumas nuo praamžių dominavo kaip viena ryškiausių išraiškos savybių, užtat ir žemaičių krikščionybė formavosi kaip itin teatrališka. Glaustai kalbant, religinis liaudies teatralumas skleidėsi paprotiniame ir metafiziniame lygmenyse. Pirmajam atstovauja įvairios liaudiškojo pamaldumo bei apeigų formos: atlaidų procesijos, velyknakčio vaidinimai, net atskirų vyskupų, ypač M.Valančiaus ir A.Vaičiaus, įtaigios veiklos stiliai. O religinio metafizinio teatralumo svarbiu pavyzdžiu norėčiau iškelti Antano Strazdo metafizinę dramą jo „Giesmėje prieš Mišią“.
Drįsčiau pastebėti, kad Žemaičių christianizacijos reikšmė bei vertė glausčiausiu būdu ir jautriausiu pavidalu yra sudėta į Varnių kunigų seminarijos auklėtinio Antano Strazdo sukurtos „Giesmės prieš Mišią“, kitaip žinomos „Pulkim ant kelių“ žodžius. Suprantama, tai ne autoriaus, o tik interpretatoriaus požiūris. Kai kurios šios giesmės eilutės skelbia:
„Pulkim ant kelių visi krikščionys,/
Didžiai ištroškę Jėzaus malonės;/ (…)
Mus išmokyki Dievą pažinti,/
Vykdyt Jo valią ir Jį garbinti./
Ugdyki žemėj meilę, ramybę,/ (…)
Viltį padėjom aukoje Tavo,/ (…)
Savo malonę duok mums patirti (…).
Šios giesmės raktinės frazės, kaip antai: „Mus išmokyki Dievą pažinti“ — kreipia į saugaus gyvenimo kelią, o „Ugdyki žemėj meilę, ramybę“ — į nuolankų gėrio geismą. Visa giesmė bendrai atspindi esmingiausius žmogaus troškimus ir lūkesčius (Aleksynas. 2010). Kiekvienoje kovoje, sąjūdyje ar veiksme kliaunamasi Dievu. Tikėjimu paremtos dramatiškiausių istorijos laikotarpių viltys.