Internetiniame portale „15min.lt“ pasirodė publikacija „Pieno gamintojai „griebsis šiaudo“ — žada blokuoti perdirbėjus“. Paanalizavus šį straipsnį, kilo mintis pasidalinti savo samprotavimais.
Rita Daukšienė
Ūkininkė
Medingėnuose su vyru Tomu ūkininkaujame nuo 2011 metų, ir visą tą laiką, kol nepasirinkome pieno perdirbimo įmonės, pieną nešėme į punktą, kurį supirko vienas kooperatyvas. Sunku dabar net paaiškinti, kodėl taip ilgai leidomės apgaudinėjami to kooperatyvo nesąžiningų darbuotojų, todėl patarčiau ir kitiems būti daug apdairesniems ir savo sunkiu darbu nepenėti sukčių.
Anksčiau, parduodant per parą per 100 kilogramų pieno, kooperatyvas už natūralaus pieno kilogramą mokėjo apie 17 eurocentų, o dabar perdirbimo įmonė už tą patį kiekį natūralaus pieno moka apie 22 eurocentus. Paskaičiavome, kad per mėnesį iš pieno perdirbėjų gauname daugiau apie 150-200 eurų.
I dienos šviesą išlindo ir pieno kokybinių rodiklių klastotė, kai kooperatyvas nustatydavo 2,6-2,7 proc. pieno baltymingumą, o pieno perdirbimo įmonėje baltymingumas siekia apie 3,4 proc. Panašiai buvo ir su pieno riebumu: kooperatyve vienu metu jis buvo nukritęs net iki 2,9 proc., vėliau šoktelėjo iki 3,3 proc., o visą tiesą atskleidė perdirbimo įmonė, nustačiusi pieno riebumą 3,8-3,9 proc.
Su pieno kiekio nustatymu irgi buvo akivaizdžių netikslumų, o dabar atvykęs perdirbimo įmonės pienvežio vairuotojas palieka čekį, kuriame viskas aiškiai parašyta. Sąžiningiau ir nereikia.
Tiekiant pieną kooperatyvui, nebuvo motyvacijos stengtis dėl pieno kokybinių rodiklių gerinimo — kokį nuneši, tokį priims. Žinoma, atitinkamai ir atlygį gausi tokį, kokį ponai panorės duoti. Neslėpsiu, kooperatyvui parduodavau nemažo bakteringumo pieną. Įveikti šią problemą, perėjus pas pieno perdirbėjus, padėjo kvalifikuota vadybininkė. O kooperatyvams juk nerūpi, kaip tu tvarkaisi, todėl ūkininkai paliekami vieni su savo problemomis.
Būtent mano pasirinktos perdirbimo įmonės sąžiningumas ir specialistų profesionalumas, drauge ieškant geresnio ir efektyvesnio ūkininkavimo problemų išsprendimo, vienija bendram tikslui pasiekti ir pieno gamintoją, ir perdirbėją, ko nepasakysi apie kooperatyvų vykdomą politiką. Jiems svarbiausia kuo pigiau supirkti pieną ir, neįdėjus jokių papildomų investicijų, jį kone dvigubai brangiau parduoti.
O pieno perdirbėjams, supraskime, yra daug sunkiau. Jie apie 60 proc. viso supirkto pieno perdirba į produktus, kurie yra eksportuojami, o atlygis už juos žaibiškai ir su dideliu pelnu, kokį nepalyginamai — netoli 100 proc. — gauna kooperatyvai už perparduodamą pieną, negrįžta.
Įvertinus visą situaciją šiandieninėje pieno rinkoje ir sąžiningai pradėjus bendradarbiauti su pieno perdirbėjais, kyla ūpas ir karvučių bandą gerokai padidinti: nuo 8 piendavių iki 15, o gal ir 20.
Vadinasi, „idėjos“ autorius, ragindamas ūkininkus „griebtis šiaudo“ ir boikotuoti perdirbėjus, nemato „rąsto“, po kurio pasislėpę tūno nemažai Lietuvos kooperatyvų, mokėdami už natūralaus pieno kilogramą (pavyzdžiui, parduodant iki 100 kilogramų pieno per dieną) vidutiniškai nuo 12 iki 16 eurocentų. Kad neišgalvota tokia statistika, kiekvienas gali atsiversti šių metų rugpjūčio 20-osios „Ūkininko patarėją“ Nr. 92 su jame atspausdinta lentele apie pieno perdirbėjų ir kooperatyvų superkamą žalio pieno kainas.
Ūkininkavimas yra pagrindinis verslas kaime, todėl ir smulkieji pieno gamintojai neturi pasikliauti vien nuogirdomis apie pieno kainas, nerealiais pažadais, o pasižvalgyti laikas nuo laiko į visiems viešai prieinamą internetinėje erdvėje Žemės ūkio ministerijos skelbiamą pieno kainų lentelę, kurioje dažnai atlygiu už pieną lyderiauja daugelis Lietuvos pieno perdirbimo įmonių.
Pats prisipažįsta kad pardavinėjo šūdina pieną ir dejuoja kad mažai gavo