Pergreit tos obelys, kaštonai pražydo, „suvisu“, kaip pasakytų Žemaitė

Nuostabu, kada visa gamta kunkuliuote kunkuliuoja energija. Sakytum trūkte pratrūko. Bet turbūt ne vienas pasigauname mintį, anot Žemaitės, „dar neprijunkau suvisu“: prie to grožio, prie tos linksmos saulės, prie įspūdžių ir kasdienių laiko lenktynių, prie savęs kitokio — nors truputį, lyg nebesuspėtum kitur… Ir obelys jau apsidengusios — žydi, sninga, žiedais dalijasi, kaip laimingiausios, ar būna gražiau?.. Ir kaštonai — esama erdvės žvilgsniui ir sielai. Esama…

Ieva Sigita Naglienė

Ties tokiomis apmąstymų minutėmis kitoks ir pajautų žvalumas imasi. Ne atsitiktinai paminėta Žemaitė, juk gegužė-birželis yra jos gimimo pradžia: 1845 metų gegužės 23 d. (birželio 4 d., nors dabar interneto platybėse galima užtikti ir gegužės 31 dienos paminėjimą, kaip vieną iš jos gimtadienio dienų) gimė Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė Žemaitė, Žymantienė. „Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės r.)“, užrašyta „Lietuvių literatūros istorijoje“ (2001). Vėliau — bus labai daug jos gyvenimo ir išgyvenimų, tiesiog gyvenimų: jos pačios ir su kažkuo, šalia, ir sukurtųjų, įkritusių, anot rašytojos, „į laimes“.
J.Žėkaitė pastebi, kad Julija taip ir „neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti virš standartų“. O ir pati Žemaitė yra sakiusi: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą, žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę (…), kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes“. Pavyzdžiui, Žemaitės Raštų pirmo tomo, 1914 m., skyriuje „Pirmieji mano žingsniai“ autorė kalba apie savo mokslus Šėmose pas dėdyną: „Atspėjamu laiku skaičiau knygas, kokios tik man tekdavo į nagus. O knygų buvo ten daugybė po pašalius išmėtytų, tad jau skaitymo man ten užteko; Lietuvių raštai, kurių tekdavo skaityti iš laikraščių, labai man smego į galvą“.
Žemaitės Raštų II tome, A.Bulotos leidimas, 1925 metai, spausdinama 20 apsakymų. Ir šiame leidinyje pažintys ir Žemaitės noras skaityti. „Iš mano atsiminimų“ Žemaitė rašo, kad „Pirm keletos dešimčių metų teko matyti sodose pas žmonis žemaitiškų knygų. Be maldaknygių ir kantičkų, kurios man į rankas pakliuvo, teko dar iš jų ir skaityti mokyties. (…). Buvau skaičiusi ir kitokių, labiau šios žemės, pasaulinių — vyskupo Valančiaus raštų: „Palangos Juzė“, „Vaikų knygelę“… Bet vis tatai seniai buvę daiktai. Dabar, gavusi sąsiuvinį visų metų „Aušros“, neįmanau, kaip džiaugties. Džiaugiaus ne pačiu pasiskaitymu, bet tuo, jog žemaitiškas laikraštis, kaip iš po žemės išdygo“ (taip Žemaitės parašyta 1907 m.).
Yra ir pačios Žemaitės ne vienas veikėjas sukurtas, kuriam „nuo pat mažens, kaip sako autorė, iš akių mokslas mušasi — dieną naktį užsigulęs ant knygų“; „Jonelis, užmiršęs ir į klumpius įsispirti, basas nutaškė į diendaržį, bet nematė nei purvo, nei kumelės ėdžių, taip galvoje ir akyse mirgėjo tas Kaziuko lementorius“; „Mokyties, būtinai mokyties ir ponia būti“; „Magdelė taip karštai užsigeidė mokyties; lygu nemato, kad Levukui viskas geriau“; „Magdelė džiaugiasi, šokinėja, kad važiuos sykiu su Levuku į miestą mokyties“; „Daugybė randasi tokių Jonelių, kur trokšte trokšta mokslo, bet vargas neturtai slegia juos tamsybėje. Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“ Pačios autorės teigimu, „pirmasis Višinskėlis teišvedė mane iš senojo tako, įtraukęs sykiu ir į tuos kelius, kurie visi į Lietuvą vedė!“ (1914).
Žemaitės žodis, Žemaitės gyvenimas tautoje, anot Donato Saukos, „Žemaitės stebuklas. Žemaitė — originalus, savaimingas talentas, ištryškęs iš neišsemiamų liaudies kūrybinių versmių, (…) ir visas ryškus puslapis, pirmasis toks svarbus puslapis mūsų nacionalinės prozos raidoje“ (1988).
Žemaitė mokėsi, skaitė, gerbė kitus — tą garbę, tą atmintį, tą pagarbą jai ir mes išlaikę. Dėkojame už jos kūrybos išmintį, už otimizmą, už gyvenimą, už vaizdelius ir paveikslėlius, kaip ji sako. Juk ir šiandien, kiekvienas perskaitęs Žemaitę, dar ilgai ilgai negali atsistebėti mūsų kalbos turtais. Tikrai be didesnių paraginimų ir skaitoma, ir matoma, ir pasiimama. Ir turima po savo Katrę, savo žemaitę moterį, po dalį anų pažinimo, po savąjį Petrą Kurmelį — iš didelio laiko nuotolio atvaizdą, sąmoningai ar nesąmoningai, itin „gražių šmotelių“, itin moteriško supratimo, su vidiniu energijos ištekliu, su našta ir tam kiekvienam namų reikalui svarbiu polėkiu.
Žemaitė (1845-1921) — moteris, rašytoja, be galo daug teikianti stiprybės. Iš kiekvieno jos sakinio užtektinai jėgos, natūralumo, mūsų žemės atskaitos taškų — ir kitokio pasaulio, šviesos, neišeikvotos jėgos. Aplinkos gyvastis. Žemaitės meninė kūryba ir publicistika, jos pačios sielos energija, rūpinimasis kitais, atsakomybė ir visuomeninė veikla, bendravimas ir išvykos kitur — iki šiol stebinantys dalykai.
Ji nuolatiniame judesyje, bendravime — „užtat atveria jie naujus viešumos akiračius, į kuriuos Žemaitė išeina kaip publicistė, prakalbininkė, veikėja,— sako Donatas Sauka. — O! Daug vidinių resursų reikėjo užsimojimui — peržengti užkampio provincinį mastą, atsiplėšti nuo privačių interesų, įpročių. Įsitraukti į moterų judėjimą, vykti į Peterburgą, dalyvauti Pirmajame visos Rusijos moterų suvažiavime. Karo metais užsikrauti rūpinimąsi pabėgėliais. Nors ir to negana: savo 70-mečio jubiliejų pasitiks pažinusi kalėjimo kamerą kaip „Vilniaus žinių“ atsakingoji redaktorė. Atsidėdama visuomeninei veiklai, Žemaitė rodo ne tik dvasinį ryžtą, bet pakelia ir nemažą fizinę naštą (…) — penki mėnesiai Petrograde ir iš ten — penkeriems metams už vandenyno į JAV rinkti aukų“, nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo.
Toks buvo Žemaitės įkarštis, tokia dinamiška jos veikla. Iki mūsų — atmintis ir pagarba, iki mūsų — didelė rašytoja. Ir ne sykį norisi į dangų žvilgtelti, į gamtos tolumas, į kasdienybę, į skubantį laiką, į žmogų, kurie taip atidžiai Žemaitės tyrinėti, kad ir pačiam būtų kitaip. O tą „kitaip“ suradus, ir sustoti, kad dar užtektų laiko, anot V.Daujotytės: „Žemaitės akim/ pasižvalgysiu, miškai vis, miškiukai, žemė prasta, bet dirbančius per amžius/ išmaitino“ (2015).
Rašytoja Aldona Ruseckaitė išleido romaną „Žemaitės paslaptis“ (2015 m.) — tai pasakojimas apie paskutinį Žemaitės gyvenimo dešimtmetį. 1921 metais Žemaitė iš Amerikos grįžo į Lietuvą, į Kauną. Toks gyvas asmenybės gyvenimas, gili meilės istorija. Viename iš 2015 metų interviu A.Ruseckaitė yra sakiusi, kad „Žemaitė buvo nelyg biblinis paukštelis: šis nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o dangiškasis Tėvas jį maitina. Ji tikėjo: kad ir kaip būtų sunku, vis tiek paskui bus geriau, atsiras, kas padės, pačiai pavyks užsidirbti, tarp žmonių neprapuls. Jai buvo įprastas optimizmas, natūralus reagavimas į viską: jeigu džiaugtis, tai iš visos širdies, jeigu pykti — irgi natūraliai, garsiai pasakant, bet pykčio nelaikant, bandant kitus suprasti“.
Anot A.Ruseckaitės, „Žemaitė ne kartą prisipažino, kad rašo tik tą, ką mato, tarsi fotografuoja“. Taigi jos sodžiaus vaizdeliai — įprasta kasdienybė, laiko siautėjimas, kaimyniški santykiai, rūpestis, gimimai ir mirtys, „visąlaik užčiuopiamas rupus tikrovės sluoksnis“, pastebėta ir D.Saukos. O jau gamta, o jau kalba — ir skirtingos intonacijos, ir visa tai, „palydimas mimikos žaismu“.
Kad ir toks pavasario epizodas: „Visa gamta linksminos, tarytum juokės ir džiaugės gražybėmis pavasario. Dangus čystitelys žydravo aiškiai. (…). Petras nieko nematė nė tėmijo; atsidūksėjo ir užsimerkė, nes jį prislėgė kaip sunkiausias akmuo; visa kalčia nelaimės sugulė ant jo. Slėgė skausmas širdį, maišės galvoj išmėtinėjimai Marcės, nebeturėjo nė kokio spasabo dėl nusiteisinimo, rodės, jog dangus užgrius ir kalnai užvirs ant jo; rodės, visa pasaulė jį patį kaltina, pagaliau paukšteliai patys kaip sakyte sako. Raibasis strazdelis ant pat jo viršugalviu, eglės, čiauškėjo aiškiai: „Nieko nekaltink, nieko nekaltink! Tavo kaltybė, tavo kaltybė!“. Geltonsnapis špokas švilpdamas tvitrino: „Teisybė, teisybė, teisybė!“ Garsusi budutis toliau miške spigino: „Tu tu tu tu tu tu!“ Meleta pridėjo: „Pats, pats, pats, pats, pats!“ Ir taip toliau — „visi tą patį tvirtina ir tvirtina“, kaip sako Žemaitė.
Santuoka be meilės — gerai tą sceną pamename iš „Petro Kurmelio“. Ir kaimo žmogus šiame apsakyme, anot D.Saukos, „atranda meilę kaip dvasinę vertybę; šitas atradimas, griaunantis tradicinę pažiūrų sistemą, tampa dramatiškų išgyvenimų pagrindu. Iš kolektyvinio saugumo zonos pasitraukus paklūstama didesniems doroviniams reikalavimams“. Sąžinės teismas — miško byla. Atgijusi gamta ir sąžinės balsas — ir žmogaus išgalių saikas. Žemaitė tai juto. Petro asmeninė nuoskauda ėmė viršų — skaitytojui paliekama spėlioti, kas bus toliau. Tik aišku, kad Petrui geri senieji laikai nebesugrįš.
Ir mūsų atmintyje — iš tų portretinių įsižiūrėjimų, Žemaitė kukli, visada su skarele, tarsi savaime suprantama, jog kitaip ji ir neturėtų atrodyti. A.Ruseckaitė mums primena mūsų krašto papročius, pokario laiko močiutes. Anot autorės, „o kuo mūsų pačių mamos pokariu ir net vėlesniu laiku galvas dengė? Skarelėmis“. Žemaitė tokių papročių laikėsi. Tokia ji buvo visa savo kūryba. „Būties pastovumas, kaip teigia D.Sauka, atidengiamas Žemaitės prozoje, liudija dar vienalytę tautos, valstietijos kultūrą kaip esminę kūrybos sąlygą“. Beje, anot D.Saukos, Žemaitė „viena iš tų, kurie dėjo pamatus“ ir kitokiai kultūrai — naujovėms. „Viena iš pirmųjų, pakeitusių prozos bendrą stilistinę kryptį, atvėrusią plačiausiąją realistinės išraiškos perspektyvą. Tad Žemaitę skaityti — reiškia grįžti prie ištakų. Unikali galimybė pasitikrinti estetinę pagavą“. Taip apie Žemaitę kalba D.Sauka, pabrėždamas ir jos gyvo žodžio meną, ir unikalią, mums, iki šiol duotą progą, atskleisti „sau tą gimimo slėpinį“.
Apie Žemaitę rašo ir Vaižgantas: „Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu“ (1921 m.). Žemaitei, kaip pastebi A.Ruseckaitė, tikro kunigo pavyzdys buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, jie daug metų bičiuliavosi. Ir poetas Sigitas Geda vis grįždavo prie Žemaitės. 2008 metais išėjo S.Gedos knyga „Vasarė ajero šneka“ — kūrėjo dienoraščiai, tyrinėjimai. Joje taip pat poeto mintys apie Žemaitę ir stiprus apibendrinimas: „Jeigu mokytojai neįdiegė meilės Žemaitei — blogi, niekam tikę mokytojai. Jie nemyli nieko. Nei savo kalbos, nei savo močiučių, nei nieko, visiškai nieko pasauly. Nemeilė Žemaitei yra meilės stygius iš viso. (…) Ji švytėjo. O švytėjimas buvo beribis“. Anot Viktorijos Daujotytės, „Žemaitės kūrybą imama jausti kaip tai, ko negalima palikti, apleisti, ką būtina suvokti, tarsi perimti. Visa, ką pasiekėme, perėmėme ir iš modernesnio pasaulio, tartum palenkti prie Žemaitės“.
Taip stipriai laikas mušasi į šilumą — pavasaris keičia rūbus, saulę vis dažniau pasitinkame. O kiek apie saulelę yra Žemaitės pasakyta! Žiūrėk — ji jau ir kitokia, jau ir prasimušę spinduliai į visą pasaulį. Pavyzdžiui, kad ir iš to paties „Petro Kurmelio“ vaizdų: saulė pareina „gražiu rytmečiu šventės žolinės“, po Petro sužadėtuvių — „Saulelė lenkės čyst jau ant pakraščio dangaus, o teip aiškiai švietė ir žiūrėjo į visas kerteles žemės, kaipo būtų dar neatsidžiaugusi jos gražumu per dieną“. O „Ant rudens linkuo saulelė kas rytą vėliau tekelias, kasvakar anksčiau gulas; o dienovidžiu tankiai miglos užsistoja už šviesos, tarytum pavydėdamos spindulių saulės žemei, nedaleidžia nė pasišildyti“. Ir tai dar ne viskas: po Petro ženatvės — „Po saulės grąžos, apykalėdžiais, pasitvirtino žiema. Dienos tykios, be vėjo, nors saulėtos; bet šalčio niekaip neperveikia“. Ir vėl pavasaris, o saulelė, anot Žemaitės, „linksmai švytėdama, rodos juokės džiaugdamos gražumu pasaulės. (…) Visa gamta linksminos, tarytum juokės ir džiaugės gražybėmis pavasario“. Tai tik vieno gyvenimo, vieno saulės rato apsisukimas — apsakymo, kuriame yra ir meilė, ir jos dvasinė vertybė, tėvų išmintis ir naujos patirtys, Žemaitės įžvalgumas.
Pamini, pasakai, paskaitai, galų gale, radęs progą, pasveikini — ir jau šventė, jau turi savo šilumos akimirką. Žemaitė — iš mūsų vietų, iš Plungės Bukantės, iš jos pašalio, iš Telšių Šėmų, Džiuginėnų, iš slapčių ir artumų, iš Užvenčio su Povilo Višinskio stebuklais — iš atminties, su savo knygomis ir mūsų pasauliu. Žemaitė — ištikimybė mūsų kalbai, mūsų dabarčiai ir ateičiai. Toks dabar gražus metas — ir obelų, ir kaštonų, ir kitokių žiedelių. Anot V.Daujotytės „kai žydi/ žiūrėk ir žiūrėk,/ gyvybės ir sau įsitrėkšdama“; „Balto perkelio obelys/ į orą — aukštyn metasi,/ metafora ar perkėla“.
Tegul bus visas žydėjimas, visi šio pavasario žiedynai į Žemaitės pasaulį — iki mūsų tebesantį.