Vyriausiasis dievų valdovas retai kada susirūpina žmogeliais. Sukūrė sau padėjėjus: dievukus ir deives, tegu anie krapštosi dėl jo kūrinijos. Betgi apniko Nunadievį slogūs sapnai: Telšių kunigaikštijoje valdoviukai kaip niekada anksčiau žmogelius engia, vagia iš iždo skrynios, tyčiojasi iš visų, visokias pelenes ir padavalkas lepina, o pakišas ir atkatus šieno kupetomis velka. Pakyrėjo Nunadieviui košmarai.
Kas liko Nunadieviui? Pačiam žemėn keliauti. Vaikydamas lazda apspitusius šunis, nukėblino Nunadievis į Telšių kunigaikštijos rūmus. Sėdi sau valdoviukai. Kęstas Zadanija filosofuoja, Jolanta Liberalė šveičia nagučius, Imantas Žandaras landžioja po stalu ieškodamas skundikių blakių, Lukas tikrinasi, ar nesubliuško raumenys. O Garsusis architektas su Tomuku Ženteliu kažką vapalioja apie grandiozinius projektus ir turistų srautus. Jei atvirai, tai auksinų srautus į „Jų Telšius“.
Sužiuro visi į Nunadievį. Čia kas toks? „Nunadievis“,— prisistatė dievų valdovas. „Tris pradines, keturias vidurines, dvi aukštąsias baigiau, ale tokio keisto vardo negirdėjau“,— šaiposi valstiečių dvarponių „eruditė“ Vilma Valstietė. Krapštosi nosį Kęstas Zadanija: ir tas nieko negirdėjęs. „Nu, kuo dirbi?“ — klausia Husaras. „Niekuo, aš — dievų valdovas“,— ramiai sako Nunadievis. „Aha, tipo B.Acevičiaus draugelis“,— sukiodamas pirštą prie smilkinio sučirškėjo Sigis Bambeklis. „Prisistatei ir eik sau, geležinkeliu, į Dūseikius“,— suriaumojo Imantas Žandaras. Net žado neteko Nunadievis: niekas jo per visą amžinybę dar netujino. „Tai kad tu, senas klipata, nesi vertas, jog į tave būtų kreipiamasi jūs“,— net akys iš pykčio pabalo Žandarui.
Žvilgtelėjo sau į pirštus Sigis Bambeklis, akimis netiki: vietoje penkių — keturi. Skaičiuok neskaičiavęs — keturi ir — kvit. O Žandarui liežuvis iki pat žemės nutįso ir dar sutino. Sumetė valdoviukai: čia ne šposai, išsigando. Bet šmurkšt Žandarui liežuvis atgal gerklėn it gyvatė, stypt išdygo penktas pirštas Sigio Bambeklio rankoje. Nunadievis nieko nenori priversti piktuoju: žmogeliams, taip sakant, sąžinė ir valia duotos.
Nupasakojo Nunadievis savo sapnus. Iškvietė valdoviukai tipo teisininkus Edmutį ir Špoką. Anie įpratę skiesti vyną vandeniu, šakėmis ant vandens rašyti, miglas į akis pūsti. Nu, ir stena. Tipo, Nunadievio sapnai nepatvirtinti autoritetingų institucijų tyrimais, išvadomis, zakonų analize. Be to, valdoviukų griekai yra asmens duomenys, o zakonai draudžia juos atskleisti. Taip tai taip. „Gerai,— sako Nunadievis. — Tuomet jūsų sąžines pabudinsiu“. Išsigando valdoviukai baisiausiai, tarsi menėn būtų įžengę ne šimtas koronų, o marų. „Je, bet čia reikalingas asmens sutikimas, be jo — nė kriukt“,— išstenėjo Špokas. Tą ir Nunadievis žino: jėga pasitaisyti nieko jis neverčia. Siūlosi dievų valdovas išgydyti valdoviukus nuo puikybės, gobšumo, melo bei tunto kitų ydų. „Čia, taip sakant, reikia politinio sutarimo koalicijoje,— išdrįso prasižioti Husaras. — Reikia tatai įtraukti į koalicijos programą, kunigaikštijos strateginį planą, aną apsvarstyti seimelyje, suderinti su karalystės valdžia…“ Nebaigė vėjus taukšti Husaras, bo Kęstas Zadanija jam spyrė po stalu į kulnį.
Mato Nunadievis: nė velnio aniems dieviškos gerumo dovanos nereikalingos, nori it paršai voliotis purve, rietis it katinai per morčių, siaubti viską tartum skėriai. Ką padarysi. Nori tai nori. Ir išėjo liūdnas Nunadievis. Negi dar kartą užleisti tvaną: vėl nekalti pražus. „Och, tegu eina jis po velnių“,— tyliai išstenėjo Vilma Valstietė.
Akimirksniu atsidūrė Nunadievis Velnio požemiuose, kur tūkstantį metų nesilankė. Drožinėjo sau kipšas švilpukas. Gavo pylos nuo dievų valdovo: tinginiauja, o valdoviukai liaudį skriaudžia. „Kiek katilų su smala užkaisti?“ — pasikasė kipšas kanopa sprandą. „Deivė Laima nutars, kada jiems siūlus nukirpti. Atpildo nevidonams dabar duok“,— trenkė lazda į grindis Nunadievis. „Aha, kai geri darbai, tai šlovė — tau, o man — visokia bjaurastis ir žmogelių prakeiksmai. Čia kaip su Žandaru ir Husaru: pirmam — garbė, antram — kankorėžiai kakton“,— pagalvojo kipšas. Ką darys, iškvietė atpildo deives ir įsakė parengti joms bausmių valdoviukams strateginius planus. Liepė kipšams raštininkams atvilkti valdoviukų ir seimelinukų dosjė, kuriose surašyti valdoviukų asmens duomenys — griekai. Nu, gal Edmutis su Špoku kipšui ką apie tuos asmens duomenis išdrįstų suskiesti? Atgal nelabasis raštininkams grąžino tik B.Acevičiaus, Martino Žarėniškio ir raudonosios roželės Remigijaus Maištininko bylas: anie pylos dar nenusipelnė. O kipšas tuo tarpu, kol atpildo deivės sukurps strateginius atpildo planus, prisikirto rykščių ir nudrožė valdoviukams užpakalių mankštinti. Pakeliui užtiko krūmuose su Pelene besivoliojantį Žandarą. „Vo, koks stropus, jau ir kelnes nusimovęs“,— užsimodamas rykšte nusižvengė kipšas.