Tokia saulėta ir vis tebesilaikanti saulės šiųmetė vasara. Malonu, kad vis dar nudžiuginanti skaitytojus — naujais susitikimais, naujomis knygomis, kitokia dvasine patirtimi. Ir poeto, rašytojo, publicisto, filosofijos mokslų daktaro Liutauro Degėsio viešnagė Telšiuose — itin jautrus susitikimas. Tai ir „Poezijos pavasario“ tąsa, kaip užsimins Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė, ir naujos knygos sutiktuvės — nuotykis, kai išsipildo nors viena džiaugsmo akimirka. O juk galėjo ir nebūti tų visų reginių-renginių — patys suvokiame, kokia šių dienų situacija, kaip viskas, anot Liutauro Degėsio, „Anksčiau ar vėliau. Lengvai ar greitai“ prasideda.
Ieva Sigita Naglienė
Telšių viešoji biblioteka ir „Rašytojų klubas“, kurio vadovė yra Janina Rutkauskienė, dalyvauja renginių cikluose „Prozos dienos“. Šios rašytojo, psichologo ir filosofo Liutauro Degėsio ir jo knygos „Lengva nebus“ sutiktuvės — taip pat anos partnerystės bendras sumanymas, popietės rėmėjas — VšĮ „Rašytojų klubas“. Taigi, kas atsitinka — pirmiausia galvoje, kaip sako Liutauras Degėsys, o jau „tada — popieriuje, paskui mano herojų galvose, dar vėliau — jų gyvenimuose, jų realybėje — ir tuomet — vėl, iš naujo“.
Tos mintys, imtos iš rašytojo Liutauro Degėsio romano „Lengva nebus“ (2020), nukreipia į esatį, į pasaulį, į gyvenimą, kuris realybėje kitoks nei galvoje. Žodžiai — ir stabdo, ir veda pirmyn. Arba — „Žodžiai suteikia galimybę gyvuoti kitaip. Susikurti pasaulius, kuriuose galima apsigyventi kitaip. Kalbėti apie tai, ko dar nėra, o ne kas jau buvo“,— tokios rašytojo Liutauro Degėsio įžvalgos, tokie intriguojantys žodžiai iš jo naujojo romano — minčių prisilietimai. Tikrai būta tą, besibaigiančio rugpjūčio popietę, tokių įsikalbėjimų, kad visa, kas aplink, kas taip intensyviai brovėsi iš Katedros aikštės į patyrimų vidų, vertė suklusti. Sakytum, veržte kažin kas užveržė, kažkaip kirbino, speitė, žadino slopintus pojūčius: ir čiurlenantis vanduo, ir varpai–varpeliai, ir lietaus lašai, tarytum pajustum, jog „per tą laiką išaiškės kažkas, kas bus svarbiau.“ Taip, tai ir vėl mintys iš romano „Lengva nebus“ — ir savijautos blykstės, sėdint ir klausantis rašytojo tokioje atviroje Katedros aikštėje. Ir nebuvo lengva nei saulėtai staiga apniukusiai erdvei, kuri, regis, laukė lietaus, nei savotiškoje nerimasty suklususiems skaitytojams, įdėmiai sekantiems autoriaus herojų gyvenimą, jo tikrybę ir mistiką, dvikovą su pačiu savimi.
Rašytojas Liutauras Degėsys yra du kartus įvertintas Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2010, 2017), Vyriausybės kultūros ir meno premija už poeziją ir filosofinių esė knygas (2013) — tai žmogus, kuris veda, tai žmogus, kurio mintys stebimos ir yra gana lengvai apimančios besiklausančiojo jausmus. Taip sluoksnis po sluoksnio — ir „Dar du žodžiai, ir visas pasaulis pasikeis. Atsiras neregėti fantomai. Mano veidą praris tuštuma, ir aš jau būsiu nebe aš. Tas, kuris tik ką sėdėjo linksmas, ramus ir truputį nustebęs,— išnyks, lyg nebuvęs. Pasirodys, kad jo net nebuvo. Nes viskas buvo kitaip“… Va taip — šie žodžiai iš romano, žodžiai, nustebinę, nes jie atitiko ano vakaro, susitikimo su autoriumi, išgyvenimų skonį.
Keistai, kad tokias būsenas atliepia knygos herojus — taip savita, taip išprovokuota, net tiems, kurie neskaitę kūrinio. Lyg pačių išgyventi jutimai. O sako, meninė tiesa, sako, taip nebūna? Gera knyga — viską gali. Negali tik šiaip sau Liutauro Degėsio kalbėjimo klausytis, tik šiaip sau būti — yra skelbiama gyvastis, kuri nepaleidžia. Yra gyvenimas, ir „toje paprastutėje kasdienybės karalystėje ištinka netikėtos katastrofos, lūžta kaulai, krenta akmenys, žūsta žmonės ir kyla karai. Iš pačių gražiausių norų ir jausmų atsiranda nesąmonės ir išdavystės“,— pamažu taip ir keliauji romano eilutėmis.
Rašytojas Liutauras Degėsys ano vakaro metu paskaitė ir savo romano „Lengva nebus“ ištraukų. Jose — sapno klodai, savistaba ir gebėjimas rinktis. Galbūt net ir tuomet, kai labai nemėgsti — reikia rinktis. Rinktis ir veikti. Be to, autorius pasidalijo citatomis ir iš šio, ir iš kitų savo romanų, kurie yra tarsi vieno užmanymo, vieno ciklo kūriniai. Romanas „Lengva nebus“ — trečias stambus veikalas, sukurtas per trejus metus.
Romano pagrindinis herojus taip pat rašo knygą, apie rašytoją ir pats yra rašytojas. Rašytojas rašo apie gyvenimą — komplikuota situacija, pastebi Liutauras Degėsys, nes „lenktyniauti su tikrove yra beprasmiška“. „Aš kuriu, aprašinėju save,— sako rašytojas Liutauras Degėsys,— romano vyrai ir moterys esu aš“. Sukuriama akimirkų metafora, atskirų etapų regimybė — žvilgsnių perspektyva, labai įdomi savistabos situacija. Tarsi žiūrima į save sudėtingame pasaulyje iš šalies — ir kito akimis. Tarsi užsidėjus akinius — pakinta santykis su pasauliu ir kitu žmogumi. Juk kiekvienas mes turime sukaupę žinių kiekį, kuris mus pakeičia — tai žinių perspektyva. Esame su žinių akiniais, sako rašytojas Liutauras Degėsys, ir matyti vis kitaip pradedame.
Tokios tokelės — apsilankė Telšiuose pats autorius, paskelbė mums naujieną apie savo kūrinį „Lengva nebus“. Romanas yra, yra jo skaitymo galimybės, nes knyga ne tik knygyno lentynose, bet ir Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, asmeniniuose fonduose — tik noro ir atidumo. Rašytojas Liutauras Degėsys užsiminė, kad romaną žada ekranizuoti. Tiesa, jame nėra tikrovės aprašymų, gamtinių išplitimų — daug mistikos, detektyvų elementų, išgyvenimų, savistabos ir sapno, ir magijos. Itin stiprios žodžių magijos — „byloja žodžiai“. Jie geba „Apsireikšti ir būti — dar nesančių, neįvykusių, bet jau pasiruošusių gimti daiktų priežastimi, modeliu, planu“,— apie jų stebuklingąsias galias kalbama romane. Esama romane veikėjų virsmo, pavyzdžiui, vyro — moterimi, kuomet kyla kitokie nušvitimai, pajutimas to, ko tikrovėje neįmanoma jausti. „Mes bejėgiai pajusti kito skausmą, bet, kaip sako rašytojas Liutauras Degėsys, herojus vyras jaučia tai, ką jaučia moteris“. Vyras ir moteris skirtingai mato pasaulį — romane patiriama įvairiausių būsenų, kurios išgyvenamos su nuostaba ir pajutus kitą, ir to kito jausmus, laimę, džiugesį, skausmą. „Tikrovėje — viskas tikra, sako romano veikėjas, todėl ji ir tikrovė“. Juk būna minučių, kai, rodos, turi viską, — iki tos akimirkos, kaip pastebės romano herojus, „Jeigu nepradedi savęs gailėtis“.
Įdomi kiekviena Liutauro Degėsio knygos akimirka: priminimai, spalvos, kvapai, meilė ir praradimas, pojūčiai ir kelionė pas save — kasdien vis kitokį, vis imlesnį anam, esančiam beveik tavyje, beveik išsyk. Beveik — o ar įmanoma arčiau, ne romane? Tokia žmogaus išgyvenimų enciklopedija — romano tekste, popieriuje, kuriame „prisilietimas gali būti lengvas, o kūnas sunkus“. Įdomus skaitymas — lyg save nagrinėtum, lyg pro stiklą. Ir — „paviršiai buvo aštresni, ryškesni“, ir gyvenimas, kaip čia pasakius,— toks savotiškas pasidarė, toks be jokios užuominos ką nors atidėlioti. Perskaitai — palygini, ir turi knygą, ir turi autoriaus žodį, gyvą, realiai ištartą — išgirstą. Gražus jausmas — matymo ir girdėjimo, skaitymo atradimas.
Ir eina rašytojo Liutauro Degėsio romano žmonės iš vienos situacijos į kitą — ir tokiose keistose situacijose gyvena, mąsto, susipina tikrovės, neišvengiamybės ir fikcijos su vaizduotės gijomis. Justi — ir pajusti, būti — ir tas buvimas turi apimti kito buvimą, iki visų pajutimų, ką jis jaučia, iki esmės, jo gyvenimo skonio. Iš esmės mes tokių galių neturime — negalime taip arti prie kito žmogaus priartėti. „Aš truputį hiperbolizuoju, vakaro metu ištars rašytojas, eksperimentuoju. Mes neturime pojūčio jausti kito pojūčio. Mistiniu būdu herojus jaučia, ką jaučia kitas žmogus“.
Pasak Liutauro Degėsio, mūsų žmogus pervertina savo galimybes, apsvaigsta nuo savęs. Taip gali nutikti ir tautai, ir ji gali save pervertinti — visada būtina peržiūrėti idėjas, kad kritiškiau įvertintum veiksmus. O to kritiškumo, įdėmaus žvilgsnio, vertinimo, savęs įsivertinimo yra daug romano gyvenime — iki veikėjų pasąmonės klodų. Kiekvienas romano epizodas — lyg įvadas į problemą, į praradimą — ir atradimus. Herojus — ir veikiantis, ir aprašytas, ir aprašantis, tikrai kiekvienas ras savo asmenį, turės savo veiksmų laiką, savo išgyvenimo patirtį, susidarys sampratą apie šių dienų gyvenimą ir jo baimes, jo džiaugsmus. Lengva nebus. Bet liks, tikrai liks jausmų kibirkštys. Arba, kaip sako romano herojus, „Bent iliuzijos — kad galėsiu peržiūrėti, perjausti, pergyventi dar kartą. Visai nedaug — ir nebūtinai pačių gražiausių akimirkų. Kad galėsiu — tiesiog — pabūti — kartu“.
Traukia rašytojo Liutauro Degėsio pašnekesys, toks be skubesio, toks keliaujantis nuo — į aną. Kaip pats rašytojas sako, ir feisbuką turi, ir realiai migruoja, ir lėktuvais, ir, sako, daug keliauja, svetur gyveno, sako, kad kalbėjimas apie gyvenimą irgi yra gyvenimas. Ir negali Rašytoju netikėti — keista situacija, juk tas kalbėjimas po truputį ir problemą išvynioja, ir ne vieną. Paskaitykite romaną „Lengva nebus“ — bus tiesa, kurią patys ir atrasite, ir savaip. Svarbiausia, keisti situaciją, nes mus tikrai kažkas, kada nors ir be jokio gailesčio pakeis.
Moterims patiks: kvepalai
jis labai puikus rasytojas