Gegužės stebuklai,

arba Buvimas „ties žodžio ir minties šaltiniais“ (V.Mačernis)

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau…“ — Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Vieno pasakojimo atsiminimai
Turbūt ne vienas jau išėjome pasivaikščioti, pasipuošę ir prisiderinę — pagaliau gegužė stipriai apglėbė žemę: pūstelėjo šiluma, sužydo, suklego. Ir mes jau šiokį tokį ritmą paėmę — įsaulėje ir visai laisvai pasijutome. Įstabus — toks grynai pavasarinis ne vienas poeto Vytauto Mačernio išgyvenimas, tikrai pavasarį parašytas ir smingantis vidun: apie žmogų, meilę, „iš savo paslapties“ — išmonė ir džiaugsmas. Ir skaitai, ir esi kažkoks tyresnis. Lyg gerą žinią gavęs.

Poeto Vytauto Mačernio bendramintis telšiškis fotografas Zenonas Norvaišas.

Artėjame prie Jo 100-ojo gimtadienio — kažin kaip natūraliai stuksena Poeto eilutės — viena po kitos ir paklūsti. Lyg atsiradęs „ties žodžio ir minties šaltiniais“… Ir taip ūmai pasigauna visa ko sužydėjimo stebuklas, kad bemat išsitaria: „Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,/ Skridau sukdamos pavasario taku:/ Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.“
Turbūt natūraliausia būtų pasakyti, kad bet kokios dvejonės pasimiršta saulėtą dieną — ypač po ištisinės pilkumos, saulė permuša liūdesį ir tokia jausmų banga sugriebia (netgi savimi pasididžiavimo!), juk ištvėrei, išgyvenai, sulaukei — įdomus jausmas. Būtent vieną iš tokių dienų akiratin pateko prisiminimų puslapiai — tiesiog iš vieno dienoraščio pavasario užrašai: jais pasidalijo Remigija Norvaišaitė- Vitkauskienė, artimųjų tiesiog Remyte vadinama, gerai telšiškiams žinomo fotografo, visuomenininko Zenono Norvaišo dukra.
Plono matematikos sąsiuvinio, kaip sakoma, dar su daugybos lentele, puslapiuose — atmintis, toks gyvas ilgesys, kiek tai įmanoma, užfiksuotas iš taip klastingai bėgančio laiko. Pradžių pradžia — eilutė, su poeto Mačernio „Pavasario sonetų“ — iš pirmojo soneto — paties pavasario esmei išlaisvinti, virtusi išgyvenimų stebuklu: „Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas“. O toliau — jaunystės dienų patyrimai ir prisiminimai, kokius išsaugojęs Zenonas Norvaišas (1919-1986).
Vytautas Mačernis už Zenoną Norvaišą buvo jaunesnis tik pora metų — abu mokėsi Sedos progimnazijoje. Ir gyveno visai netoli Žemaičių Kalvarijos: Mačernio gimtoji vieta — Šarnelė, o Norvaišo — Jazdauskiškių kaimas, kilometras nuo Šarnelės. Išliko, tvirtai išsilaikė Zenono atmintyje Mačernio posmo eilutė — „Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas“…
„Šis poeto V.Mačernio eilėraščio posmas man primena jo ankstyvąją jaunystę,— užrašyta Z.Norvaišo ranka,— kada 1933 metais pavasarį, per Velykų atostogas, iš savo namų Šarnelėje buvo atėjęs į mūsų Jazdauskiškių kaimą, kur mano tėviškė. Mūsų kaimų nugaras skalauja Varduvos upė. Labai apsidžiaugiau jį pamatęs. Abu lankėme Sedos progimnaziją. Jis buvo antroje klasėje, o aš — pirmoje. Dažnai pas jį lankydavausi. Buvo mielas jaunuolis. Sedoje gyveno prie tilto, šalia Varduvos upės. Tiksliai nebeatsimenu, ar paskutinis, ar priešpaskutinis prie upės.“ Toks pirmas plonučio dienoraščio įrašas. Beje, Zenonas, nors vyrėlesnis, bet tuo metu dėl tam tikrų susidariusių priežasčių, mokėsi žemesnėje klasėje nei Mačernis. Kalbėdamas ne sykį kartojęs, jog gyvena bendrystės įspūdžiais. Ir Zenono dukra tai keletą kartų paminėjo, kad tėvelis labai dažnai prisimindavo Mačernį, skaitė Mačernio eilėraščius, mokėjo — džiaugėsi jį pažinęs.
„Antras prisiminimas buvo kiek vėliau — 1933 rudenį. Pertraukos metu, būnant mokyklos kieme, pamačiau iš Žemaičių Kalvarijos einantį į Sedos valsčių knygnešį Jušką,— tęsia savo apmąstymus Zenonas Norvaišas. — Vytautui sakau: „Vytuk, žiūrėk eina Juška, tas knygnešys iš Kalvarijos.“ Vytukas sako: „Einam pašnekinti.“ Vytautas eina pirma, o mes dar keli mokinukai sekame paskui. Vytautas sako: „Laba diena, ponas Juška.“ O Juška gerai pasižiūri į Vytautą ir į mus, su įgimtu knygnešio atsargumu sako: „Vo kas toks būsi.“ „Aš Mačernis Vytautas iš Šarnelės.“ „Vo kokio Mačernio.“ „Vladislovo.“ „Aha, kap sekasi moksla.“ Šiandien norisi pasakyti, kur veda laiptai į šią salę, kaip tik ir buvo Juškos knygų kioskas tuo metu, žmonių vadinama Juškos knygų būda. Dar ir šiandien, rodos, aš ją matau stovinčią, kaip ji atrodė tarp medžių medinėje tvoroje.“ Ties tokiais, užrašytais Zenono Norvaišo prisiminimais, jo dukra Remytė įterpdavo ir gyvo, išlikusio pasakojimo nuotaiką — tokią juseną: iš labai toli ir vis dar sulaikančią pašnekovą. Sako, Vytauto ir knygnešio susidomėjimas vienas kitu buvęs abipusis — lyg pajutę, kad yra kažką daugiau suprantantys.
„Trečias atsiminimas. Kiekvienais metais per Naujus Metus šioje salėje buvo organizuojamos vargšams šelpti loterijos,— tęsiama Zenono Norvaišo pasakojimuose iš Sedos progimnazijos laikų. — Kaimo seniūnai iš gyventojų rinkdavo loterijai fantus. Kas duodavo sūrį, gaidį, svogūnų, tortą ar ką nors kitą. Šioje scenoje buvo padaromos lentynos, o apačioje — vištoms užtvarų. Mus, moksleivius ir studentus, kviesdavo jau prieš savaitę padėti loterijai bilietus gaminti, tvarkyti loterijai šitą sceną ir salę. Tarp studentų būdavo kviečiami Jurkus Paulius, Jurkus Juozas, Gorainis Vaclovas, Mačernis Vytautas ir aš. Tada moksleivių buvo nedaug. Jausdavome didelę garbę ir pareigą padėti, o ir prieš kalvariškius malonu buvo pasirodyti. Tada buvo didelė garbė dėvėti moksleivišką uniformą, kepurę.“ Beje, ir vėl — perskaičius šią ištrauką, lyg ir trumputė pauzė, ir susimąstęs Zenono Norvaišo dukters žvilgsnis: „Tėvelis vis prisimindavo tą labdaros loteriją — jiems buvo svarbu padėti. Buvo reikalingi.“ Arba — tiesiog toks gilus buvimas „ties žodžio ir minties šaltiniais“… Buvimas…
Visus šiuos pasakojimus tarsi sujungia dvasinė artuma — tokia buvimo kažin kur ir sykiu čia pat, aiški, patyrimų apimta, svarbių žmonių nuotaika. Po truputį sugauni bendrystės ilgesį, išgyveni praėjusio laiko svarbą — tęstinumą kažko labai jautraus, jau nesikartojančio. Prieš stabtelėjimą, prieš grįžimą į Zenono Norvaišo užrašus — į jo išgyvenimus, jau gyvenant Telšiuose, tiesiog visos mintys nukrypo į poeto Mačernio eilėraščius. Gal taip ir turėtų būti — atmintis prikelia pavasarį — tokį gaivų, kai „aplinkui nirtulingai kvepia“, kai poetas regi, jog „saulėje visi keliai;/ Ir širdis, į tolumas melsvas įsižiūrėjus,/ Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas.“
„Vėliau, kada Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, o aš lankiau amatų mokyklą, mudviejų draugystė nutrūko. Matydavau, kada jis eidavo pro šalį, kur gyveno jo dėdė Juozas Mačernis. Gimnazijoje jį labai mylėjo ir gerbė klasės draugės, sakydavo, kad jis nuostabiai geras ir panašus į Kristų“,— ir tokios, dar viena prie kitos sugulusios užrašų mintys, iš Zenono Norvaišo dienoraščio puslapių — iš atminimo šaltinių, iš Telšių miesto. Tiesa, iš Zenono dukros pasakojimo labai gyvai atsivers praeities išgyvenimai: su likusia nuotrauka — Vytauto Mačernio, kurią, kaip Zenono rašyta, padidinęs, o per poeto penkiasdešimtmečio minėjimą — ir nufilmuota, ir filmukas. Ir užrašuose prisiminta: „tai buvo mano pirmasis darbas, nes kamerą laikiau tik antrus metus.“
Regis, per trumpą pašnekesį, prisiminimus ir taip netikėtai, tokiais sūkuriais sukrito jau ne vieno žmogaus užrašų įstabos, o „prisiderino“ kelių kartų išgyvenimų istorija. Ir pats Poetas kažkaip realiau sugrįžo — ne chrestomatinis, o gyvas: kalbantis, ir mums, XXI amžiaus žmonėms, sakantis — jau ne tik savo kartos atmintimi, o tokia gaivia susitikimo džiaugsmo akimirka. Iš visos širdies dėkoju Remigijai Norvaišaitei-Vitkauskienei — mielai Remytei, už pavasario dovaną — už išsaugotą šaltinį.
Nė nepajunti, kaip vienu ypu į tavo paties gyvenimą plūsteli kitokia gaivuma. Taip natūraliai, lyg vėjas „Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo“… Ir paties Zenono Norvaišo atminimas 2019 metais buvo pagerbtas — paroda „Telšiai. Atgal į praeitį“, pristatyta ir Telšių „Alkos“ muziejuje, ir Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skaitytojams. Lyg ant septynių kalvų ir vėl būtų atgijęs akylas fotografo, kraštotyrininko Zenono Norvaišo žvilgsnis…
Galima, galima be jokio vargo su poeto Mačernio išgyvenimais gėrėtis pavasario pokyčiais, įsitraukti į dienos judesį — „bitės skambų rezginį aplinkui pina“, „O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę,/ Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,/ Kai jos aptingę vartosi ant žalio lapo“… Gali būti, „Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,/ viršūnių įsuptų daina ramindamas“; „Dabar diena gražiai kaip sapnas išsiskleis/ Ir mano ilgą, rūsčią metų gėlą/ Apkės džiaugsmingos saulės spinduliais“,— taip iš poeto 1944 metų pavasario atminties, žinia apie žmogų. Galbūt — toks dvasinis ryšys, „Sielos paveikslas“, taip Poeto užrašytas, ne tik atminusiam, bet ir saugančiam trapųjį širdžių artumą?