„Ateina metas“… —
anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus
Ieva Sigita Naglienė
Iš vakarojimo „Bijūnams sužydus“ Žemaičių kaimo muziejuje
Žiedas žiedą kelia, žodis žodį apima — ir nesibaigia! Negali, nes sykiu, nes susitiko, suskambo vienas su kitu — negali apsieiti be emocijų. Bijūnams sužydus, Telšiai išgražėja — nebe pirmą kartą, bet dar smagiau, kad pasikartoja,— jau ir patys augalai vešlesni, ir žiedų jūros subanguoja. Stiprūs karščiai per greit ištirpino tą grožį, bet įspūdis liks. „Bijūnams žydint“ — poezijos vakaras Žemaičių kaimo muziejuje — ir žodis, ir emocijos, ir muzika, ir pašnekesys, ir džiaugsmas, kad susitikta. O muziejaus teritorijoje — tikra bijūnų kolekcija — ir kiek tik širdis geidė, kiekvienas galėjo atsižiūrėti!
Poezijos šventėje dalyvavo ne tik Telšių literatai, bet ir kūrėjai iš Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“, Telšių vokalinė grupė „Romantika“, vadovė Valerija Bulkauskienė, gražus būrys klausytojų, regėtojų, svečių ir savų — išgirsti, pasiimti, turėti, kas atgaivina. Kaip sakė vakaro vedėja Diana Bukavickytė-Bomblauskienė, esame stipresni, kai padainuojame, kai žodį iš širdies pasakome. Juk daug kas trunka tik akimirką, bet kuriantys sugeba tas akimirkas pratęsti.
Ačiū visiems už stiprų jausmą — būkit pasveikinti bijūnams žydint. Sveikinimo žodžiu pasidalijo ir „Alkos“ muziejaus direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė, kalbėjusi apie žiedo trapumą, apie tikrųjų dalykų, gerųjų dalykų akimirkas. Apskritai pasigėrėta pačiu bijūno žiedu — sėkmės, romantikos, elegancijos, pagarbos, laimingos santuokos simboliu. O visų skaičiusių savo eilėraščius, regis, dominuojantis kūrybos ryšys su tėviške, su artimaisiais, su namais ir jų aplinka, su pačiu savimi, išlaikant įspūdžio šilumą, atmenant ir siekiant suprasti, kas buvo, kuo pasaulis gyvena, dėl ko sykiais tiek daug ir to, ko nenorėtume.
Vakaro skaitymus pradėjo poetas Steponas Algirdas Dačkevičius. Anot jo, „Ateina metas/ žiedlapiu pabūti“. „Virš paliktų gyvenimų/ siūruoja balsai./ Skraidina kamanės/ į dreves/ šventadienio choralą.“ O juk viskas prasidėję su ta kūryba, pasak paties poeto, prieš bene penkiasdešimtmetį — „jokio stipraus jausmo, kad ateitų, pasakytų“. „Žmogaus vidinė nuostata. Nesu tas intensyvusis rašytojas, kuris parašo daug“,— savo eilėraščių gerbėjams kalbėjo kūrėjas. Subtilūs susimąstymai, skirti tėvui, rodos, realiai girdimi, „kaip dejavo žingsniai/ nuo stalo/ prie lovos/ nuo lovos/ prie stalo.“ Stipri vidinė šiluma mamai: „Pasėdėk, matušėl, pasėdėk,/ juk sėdėjimo niekad/ nebuvo per daug.“ Ir gyva atmintis — metas, „pėdsakus lankyti“, „paklausti kelio/ ar keliu pabūti“.
Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės žodis siejosi su šių dienų pasauliu, su nerimu, su apmąstymais, su sumaištimi, žmogaus vieta pasaulyje. Jos eilėraščiai skirti Ukrainai, kupini išgyvenimų, skausmo, pagarbos. Po to nuskambėjusi „Romantikos“ ansamblio daina taip pat apie meilę, ramumą, apie amžinus dalykus, kurie sieja žmones. Vakaro vedėja Diana pasidžiaugė, kad mes sugebame giedoti, kad Žemaičių Kalvarijos Kalnai— paveldo dalis, kad mes giedame atsisveikindami ir pasisveikindami, kad gyvendami tiesiog giedame. Anot jos, kad Žemaičių Kalvarijos Kalnai būtų priskirti prie saugomų paveldo vertybių — ir kanauninko Andriejaus Sabaliausko nuopelnas. Šio vakarojimo metu Andriejus Sabaliauskas kalbėjo apie žmogaus vidinį poreikį klausti, „o dabar turime progą klausyti ir išgirsti. Poetinis žodis yra pats didžiausias lobis.“ Gerbiamas kanauninkas paskaitė savo eilėraščių — iš patyrimų ir nuklausymų, su tam tikra išgyvenimų istorija, juk „toks margas šis pasaulis“, „vidiniame gyvenime/ tėkmė vidinė“. Už parodytą širdį, anot Dianos Bomblauskienės, dėkingi kiekvienam kuriančiam, eilėraščių autoriams bei dainininkėms.
Bendrystė ir žydėjimas
Taip būtų galima apibūdinti skaitančiųjų nuotaiką — tokia vidinė bendruma, skelbiamo žodžio šiluma ir atminties sąsajos su gyvenimu. Daiva Živatkauskienė viliojančius bijūnų žiedus ir žmonių bendrystę savo eilėraščiuose paminėjo, žemaitišku žodžiu prakalbo ir išsakė dėkingumą žmonėms, kurie yra, veda, „širdy gyvena“. Virginija Lapinskienė pasidžiaugė išpuoselėtais bijūnais, paskaitė savo eilėraščių apie gyvenimą, prisiminė poeto Prano Genio kūrybą.
Kaip sakė Irena Daubarienė, šis vakaras, skirtas „Bijūnams žydint“ — susitikimui su poezija, jau tradicinis, skaičiuojantis septintus metus. Tradicinė šventė — ir gera, ir gražu, ir bendrystės jausmas. Jos pačios eilėraščiai — Žemaičių žemei, artimiesiems, žemaičių kalbai — viskas žemaitiškai ir buvo perskaityta. Irena Daubarienė sykiu su dukra Marija Daubaryte pasirokavo apie gimtinę, pažintį, apie kartų ryšį, apie artimiausius žmones, istorijos svarbą. Abi gerai žino, ką reiškia būti sykiu ir „kon tai znuočei“ — iš tikrųjų, iš pačių giliausiųjų išgyvenimų imta. Marija visai neseniai iš Vilniaus sugrįžo, „Tarmių lobynuose“ tapusi laureate. Išjaustas žodis, išgyventas, prigimtinis — iš dūšios ir patylėjus. Negali to nejusti — ir besiklausydamas pasidžiaugi, jog auga žodis, auga ir girdimas. Darniai į skaitymų visumą pynėsi ir Birutės Lekavičiūtės eilėraščiai — apie trapumą ir branginimą, apie žemę ir namus, apie savastį ir jos esmę. Išlikimas ir praradimo skausmas — žinojimas ir savęs pasitikrinimas. Pirmą kartą tokiuose skaitymuose su savo eilėraščiais dalyvavusi Ilona Jonušienė dalijosi prisiminimais, pynė atminties gijas apie jaunystę, nuotraukas, pažadus ir išgyvenimus. Kiekviena eilutė — ryšys su praeitimi, apmąstytas laikas ir įsitikinta, kas ir kaip jau nebe taip. Kaip visada sklandžiai sudėliotas Zitos Budrienės eilėraštis ir jos pačios kalba priminė Telšių grožį, sunkų praėjusį laikotarpį, žmonių pasiilgimą. Be abejo, „ir dėl ko tikrai plyšta širdis“,— anot pačios autorės. Žodžiu, jos kūryboje gamta — žmogus, tie paprasti dalykai ir pasaulio žinios, kasdienybė ir atsiminimai. O Laura Lu savo eilėraščiais skelbė ilgesį, išėjimą ir patį ėjimą, kuomet ir „mintis reikia pagauti ir jų prasmę“.
Išties „nėra taip lengva širdį parodyti“, anot vakaro vedėjos Dianos. Ir ji pati dainavo, ir „Romantika“ dainavo, ir Irenos Daubarienės eilėmis skambėjo dainos, ir susirinkę pritarė, kai siela pakylėta, ji dainuoja! Itin džiugiai nuteikė iš Plungės atvykę Genovaitė ir Jonas Česnauskai — iš „Vingiorykštės“ ir už visą kolektyvą. Skaitė jie ir savo eilėraščių, ir linksmai abu rokavosi žemaitiškai. Galima sakyti, kad dominavo tos pačios temos apie tėviškę ir artimus, skleidėsi tie patys motyvai — su ilgesiu, džiaugsmu, jaučiant „tėkrą laimės smuoką“.
Žodžiu, „Bijūnams žydint“ — ir apie bijūnėlį padainuota, ir čia pat augusių žolynėlių arbata pasivaišinta!
„Bijūnams žydint“ — eilėraščių ir dainų vakaras, nuoširdaus bendrumo, tiesioginio ryšio šventė. Dėkingi muziejaus kolektyvui už tokių vakarotojų priėmimą, už vaišes ir dovanas, už bijūnų puokštes! Gėrėkimės saule, jos skleidžiamais žiedais — iki susitikimų, naujų posmų ir skambių dainų. Tegul tokia būna visa vasara.
