Apie archeologines naujienas bei spėliones Žemaičių vyskupystės muziejuje

Archeologų atkasti senųjų varniškių kauleliai vėl atgulė į baltu sniegu ir eglišakiais padabintą Varnių žemę.

Gruodžio 7-ąją Varniuose įvyko neafišuotos bet didingos iškilmės: archeologų atkasti senųjų varniškių kauleliai vėl atgulė į baltu sniegu ir eglišakiais padabintą Varnių žemę! Apie tai paskelbta Žemaičių vyskupystės muziejaus feisbuko paskyroje. Įvykį pamatę praeiviai stabtelėdavo, stebėjosi, bet dėl remontų esant uždarytai muziejaus teritorijai , prie kuklaus palydėtojų būrelio prisijungti negalėjo. Nekliuvo daugeliui dalia ir pakliūti prie pakasynų stalo, už kurio Varnių klebono kan. Andriejaus Sabaliausko pakviesti sėdosi archeologai tyrėjai ir jų artimiausi Varnių bičiuliai.

Antanas Ivinskis

Palaikai perlaidoti arti centrinės gatvės
Šioje įžangoje norėta pasakyti, kad palaikai iš naujo su visomis krikščioniškomis apeigomis palaidoti arti centrinės gatvės ir įėjimo į muziejų tako. Ateityje norėtume šį kapą paženklinti epitafija, kad daugelis, kas pro jį eis, justų ir ugdytųsi pagarbą protėvių kartoms.
Rekonstruojamo Žemaičių vyskupystės muziejaus teritorijoje UAB „Statybų archeologija“ tyrėjai dirbo pastaruosius dvejus metus. Šių metų rudenį, baigę lauko darbus ir įpusėję rašyti tyrinėjimų ataskaitas, tą sniegingą gruodžio dieną trumpam sugrįžo į Varnius, kad vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleiviams papasakotų, kas per amatas yra archeologija ir ką jiems pavyko apie senovės varniškius sužinoti 2021-2022 metais vykdytų kasinėjimų metu. Dviejų institucijų bibliotekininkės Jurgitos Ivinskienės pakviesto mokslų daktaro Mindaugo Brazausko ir jo kolegos Nerijaus Brazdeikio klausėsi pulkas gimnazijos moksleivių.

Kalvoje nuo seno buvo kapinės
Kalvoje, kur jau trečią šimtmetį stūkso paslaptingieji Kunigų seminarijos mūrai, nuo seno buvo laidojama. Nekeista, nes tai aukščiausia miesto centro vieta. Čia laidota ir tada, kai 1464 metais buvo pastatyta nauja medinė katedros bažnyčia, ir net tada, kai šioje vietoje apie 1519 -1521 metus ant mūro pamatų stojosi kita medinė Katedra. Nesiliauta laidoti ir kai ši šventovė 1680 metais sudegė.
Seminarijos mūrai drauge su didinga varpine čia iškils dar po 90-ties metų. Taigi laiko buvo dar iki 1770-ųjų – Varnių kunigų seminarijos statybos užbaigos metų, o kartu ir laidojimo tradicijos šioje kalvoje apytikrės pabaigos.
Dėl to šis kapinynas gausiai užlaidotas. Pasitaikė aptikti kapų iki penkių ir daugiau horizontų, kai vienas virš kito ir net priešingomis kryptimis buvo palaidota po kelis mirusiuosius. Laidojimo laikas 14 -18 amžiai. Visi iškasti kaulai laikinai buvo išgabenti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrą, kur atlikta antropologinė analizė. Nustatyta lytis, amžius, ryškesnės patologijos. Vyraujanti gyvenimo trukmė apie 30-50 metų. Suprantama, būta jaunesnių ir vyresnių individų. Vieninteliai palaikai, nesugrąžinti palaidojimui į Varnius, buvo neišnešioto kūdikio. Juos VU mokslininkai pasiliko kaip retą pavyzdį mokymo reikmėms.
Praėjusių metų rudenį archeologai darbavosi palei šiaurinę seminarijos pastato sieną. Šioje senkapių dalyje užlaidota gausiausiai. Einant takeliu palei šią sieną, galima įsivaizduoti, kad po kiekvienu mūsų žingsniu guli ne po vieną senovės varniškį. Čia palaidojimai siekia dar pagonybės laikus, arba yra pereinamojo į krikščionybę laikotarpio, tai yra — 15 amžius. Tame plote archeologai rado su turtingomis ir gausiomis įkapėmis palaidotą jaunuolio kūną. Tokiais atvejais kyla klausimas, iš kokios jis šeimos, kokį užsiėmimą turėjo?

Daug pasakojantys ir intriguojantys radiniai
Radiniai atspindi šios vietos ir viso miesto istorijos periodus: tai žalvariniai pagoniški papuošalai, lokio nagų pakabukai bronziniuose įtvaruose, įvairių laikotarpių žiedai, krikščioniški medalionai, be to įvairių laikotarpių monetos, kulkų tūtos, menančios caro kazokų kazarmų laikotarpį, keramikos fragmentai. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ buvo aprašyta puodynėlė su figos sėklomis joje. Autorė kėlė klausimą, kaip šis išskirtinis vaisius atkeliavo į Varnius? Kažkas galbūt norėjo varniškiams parodyti ir papasakoti apie stebuklingąsias figas? Išsakyta mintis, kad intriga su užkastomis figos sėklomis galėjo kilti vyskupo dvare, jos iniciatoriumi galėjęs būti ir pats Martynas II-asis (Marcin Jan Lintfari), vokiečių kilmės vilnietis, 1492 metų spalio 8 dieną konsekruotas Medininkų vyskupu. Kita intriga – stiklo buteliai su alkoholiniu turiniu. Ateityje Žemaičių vyskupystės muziejuje dirbsiantys žmonės apie tai bus klausinėjami, kaip anksčiau dirbę buvo klausinėjami apie Meisseno porceliano rinkinio lobio iškasimo aplinkybes Biržuvėnų dvare. Visi stikliniai buteliai ir jų turinio mėginiai perduoti Vilniaus universiteto Bioarcheologijos tyrimų centrui.

Katedros pamatai ir paslaptingas kapas
Šių metų vasaros radiniai iškėlė dar daugiau klausimų. Muziejaus vidiniame kieme, kone jo viduryje, tiriant būsimos šiluminės trasos liniją, atkasti mūro pamatai. Jų kryptis ir mūrijimo būdas sutapo su 1998 m. Laimutės Valatkienės tyrinėjimų metu atkastu pamatų mūro fragmentu. Šiųmetėje duobėje šalia mūro pasimatė ir stambesnių nuodėgulių, leidusių mums įsitikinti, kad tai 1680 metais sudegusios Katedros pamatai.
Virš vienos pamatų atkarpos atsivėrė nesuardytas kapas. Reiškia, šis žmogus palaidotas jau po Katedros gaisro. Vienu metru toliau lygiagrečiai pamatams atkasti kiti ypatingi pusamžio (mūsų laikams) stambaus sudėjimo ir aukšto ūgio vyro palaikai. Skeleto ilgis – 190 centimerų, išlikusio karsto dalies matmenys 205×57 centimetrų, duobės dydis 220×70 centimetrų. Kruopštusis dr. Mindaugas užrašuose fiksavo visus regimus dalykus. Itin gausios ir svarbios šio asmens įkapės: pentinai, ilgasis kalavijas, kovos kirvis, pakabukas, žiedai. Trys aspektai – palaidojimo vieta šalia Katedros sienos, ūgis ir įkapės vėl verčia suklusti ir garsiai klausti, kas tu buvai, kilnusis Varnių didžiavyri?
Palaidojimo laikas – 16-17 amžiai, asmens amžius, išskirtinė kapo vieta, įkapės ir… mano vaizduotė prieš akis iškėlė Motiejaus Strijkovskio portretą. Taip norėtųsi tikėti, kad buvo rasti šio, vieno kilniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riterių, po tarnybos LDK kariuomenėje ir valstybinėse misijose, kūrybai ir senatvei apsistojusio Varniuose, palaikai. Vysk. Merkelis Giedraitis M. Strijkovskiui suteikė žemiausius dvasininko šventimus, pragyvenimui – Jurbarko klebono (veikiausiai nominalias) pareigas ir prie asmeninės kilmės bei turėto statuso valstybėje pritinkantį garbingą Žemaičių katedros kanauninko titulą. Sudarė sąlygas rašyti ir 1582 metais išleisti „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“. Būtent „Kronikoje“ išspausdintas vienintelis žinomas autoriaus portretas M. Strijkovskį vaizduoja ne dvasininko, o aukštuomenės rūbais vilkintį intelektualų riterį (kairę ranką padėjusį ant knygos, dešine laikantį kalaviją).
LDK Renesanso kultūros tyrinėtojas dr. Darius Kuolys linkęs manyti, kad M. Strijkovskis galėjęs būti žemo ūgio ir traumuota kaukole. Bet ar tai būtų suderinama su gyvenimo faktais, susijusiais ypač su aktyvia praktine karine, o ir valstybine tarnyba?

Radiniai bus konservuoti ir restauruoti
Šį rudenį, kaip muziejininkas, parengiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai „Metalo radinių konservavimas naujai archeologijos ekspozicijai“. Projekto tikslas – konservuoti, restauruoti ir eksponavimui Žemaičių vyskupystės muziejaus rūsyje numatomai archeologijos ekspozicijai paruošti vertingiausius bei kritinės būklės radinius. Finansavimas paskirtas, tad kilniojo riterio įkapės bus gelbstimos pirmiausiai. Norime tikėti, kad ir būsima Varnių archeologijos ekspozicija Žemaičių vyskupystės muziejuje nebus nuvilianti, bet kūrybinga ir įdomi istorijos mėgėjams, prasminga kultūros pajautėjams.
Radinių seminarijos vidaus kieme visuma diktuoja naujas muziejaus kiemo sutvarkymo sąlygas. Esminis iš šios vietos gelmių yra ankstyvųjų Katedrų šauksmas. Prieš galutinius tvarkybos darbus visą kiemą reiktų vėl pavesti archeologų tyrinėtojų komandai, kad jie sujungtų jau žinomus fragmentus į visumą, o architektai suderintų juos su kitais architektūriniais edukaciniais elementais.
Reikia nutarimo lauko sąlygomis eksponuoti išlikusius 1521-1680 metų Katedros pamatų fragmentus. Sukurti tekančio vandens versmę, kaip visų šioje teritorijoje glūdinčių prasmių alegoriją. Numatyti erdvę lapidarijui, alegorinių augalų gėlynui, o jei atsirastų erdvės — ir seminarijos sodui. Tai puiki rekreacijos vieta ateities muziejaus lankytojui ir bet kokiam kultūriniam sambūriui.