Šiemet, kaip niekuomet gausiai, Knygų mugėje pristatytos trijų žemaičių poetų eilėraščių rinktinės – Vytauto Stulpino „Lėtoji“, Gvido Latako „Salos“ ir Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Skruzdėlynas po šaukštu“. Džiugu, kad kraštiečio poeto Gvido „Salos“ pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
„Salose“ persipynęs istoriškumas, realistiškumas ir mitiškumas
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė diskusiją apie 2022 metų lietuvių autorių knygas, kurią, kaip visuomet, baigė kūrybiškiausių knygų dvyliktuko sudarymas, rašoma LLTI pranešime žiniasklaidai.
Jau 20 kartą į grožinės lietuvių literatūros knygų aptarimus susirenkantys LLTI literatūrologai laikosi nuostatos, kad tokios diskusijos tikslas yra fiksuoti literatūros kaitos slinktis ir išskirti vertingiausius kūrinius, aktualizuojant įvairius recepcijos kontekstus.
Aptariant praėjusių metų knygas pastebėta, kad popandeminis nuovargis, karo sukrėtimai padarė įtaką ir literatūrai – stiprios prozos stinga, daugėja fragmentiškų pasakojimų, tekstų rašymui daug poveikio daro socialiniai tinklai, sekėjai, o dalis tekstų parašoma vien iš pareigos leidyklai ar kūrybinei rezidencijai.
Poezijoje gausu išpažintinės lyrikos, egocentriškumo, kartojasi temos, panašėja ir skirtingų poetų rašymo stilius. Ryškiausia metų tendencija stiprūs egodokumentiniai pasakojimai, kaip ir ankstesniais metais – distopinis pasaulio matymas. Kita vertus, prozoje naujai ir aktualiai, nenuvalkiotai permąstoma partizaninio karo patirtis, o poezijoje – gyvas kūrybiškas kalbos jausmas, aktualizuojama šeimos istorija, jaučiama lietuvių ir pasaulio kultūros tradicija.
Gvido Latako eilėraščių knyga „Salos“ išsiskiria subtiliu žaismingumu, netikėtomis eilėraščių pabaigomis ir vis sušmėžuojančia ironija. Eilėraščiai sąmoningai nenudailinami iki lyrikos posmų, nevengiama šiurkštesnių, bendrinėje kalboje nevartojamų senoviškų žodžių, taip išplečiant ne tik žodyną, bet ir pasaulėvaizdį. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja mitiniai ir istoriniai veikėjai, vis dažniau – pasakų personažai. Įdomus poezijoje atsiskleidžiąs momentas – santykis su dailininkais ir rašytojais, kadaise kūrusiais ir kuriančiais dabar.
Akcentuotina, kad eilėraščiuose nėra aiškios skirties tarp istoriškumo, realistiškumo ir mitiškumo: posmuose nuskambantys pasakų veikėjų ir realių asmenybių vardai egzistuoja vienoje plotmėje. G. Latako knygos ašis – žvilgsnis į amžinąsias vertybes, išryškėjančias kūrybiškai pasitelkus jau minėtus istorinius ir mitinius vaizdus bei ironiją, žaidybiškumą. Nors ne viename eilėraštyje kalbama iš „aš“ pozicijos, knygoje nėra lietuvių poezijoje įsitvirtinusios išpažintinės lyrikos, knyga „Salos“ liudija išskirtinį gebėjimą atsitolinti nuo jausminio pasaulio, žvelgti plačiau, jungti asmenines patirtis su mitiniais, tautosakiniais ir istoriniais motyvais, taip kuriant unikalų poetinį pasaulį.
Gediminas Jankus apie G.Latako menines ir poetines metamorfozes
Labai taikliai apie Gvidą Lataką G.Jankus yra rašęs: „Dar jaunas, bet jau visko pas žemaičius prisižiūrėjęs, visko išmokęs ir dabar juos pačius pamokantis (nes pats yra tikrų tikriausias žemaitis ir turi tam teisę), poetas Gvidas Latakas jodinėja ant savo nepailstančio žemaituko, aplanko ne tik gimtąsias vietas, bet ir Kauną ir pakaunę, aplanko visą Lietuvą ir kad jau posmuoja, eiliuoja ir dainuoja taip, kad besiklausant miela ir smagu daros, o kad dar smagiau būtų – akis paganykit į jo paveikslus paveikslėlius medalikėlius abrozdėlius. Pagavūs, didžiule talento žyme ženklinti tie Gvido Latako meniniai darbai, ne menkiau pagavūs ir įtraukiantys jo posmai. Netikėti, trūkčiojantys, paradoksais kalbantys apie mus supantį pasaulį, tikro, nesumeluoto vidinio nerimo pripildyti.
Gvido poetiniai žygiai man primena stebuklines pasakas, iš kurių skreito ir ataidinčių tolimų motyvų jis dėlioja labai įdomią, neįprastą mozaiką. Be abejo, eilėraščių stilistika visų pirma man primena S. Daukanto užrašytas Žemaičių pasakas, tokias pasakas-nepasakas, bet eilėse nesunku pajusti ir Oskaro Milašiaus lietuviškų pasakų prancūzišką eleganciją ir europinį kontekstą. Tokių kontekstų, aliuzijų, nuorodų Gvido Latako naujoje poezijos knygoje „Salos“ (Vilnius: Slinktys, 2022) daugybė. Savo poetine kūryba man jis iškyla kaip žemaičių-lietuvių pasakos herojus – Saulės vaduotojas, kuriam gali nutikti ir nelabai sėkmingų prietykių. Žvalgosi mūsų poetas, pasistiebęs žemaituko balne nuo Šatrijos kalno, grožisi Lietuvėlės vaizdais, tačiau neapsirikime – mato jis daug plačiau, daug giliau, jis mato širdimi. Sapno stilistika, saviironija, groteskas – tai mėgstamiausios G. Latako priemonės. Autoriaus iliustracijos ir piešiniai – drąsus iššūkis tradiciniam leidiniui, o lyg ir nelogiškos, niekuo tarpusavy nesusijusios mitologemos netikėtai įgauna gilią prasmę. Sapno pasaulis tampa tikrąja realybe ir mūsų Saulės vaduotojas dar ir dar kartą kils į Užburtą kalną, aplankęs ir apdainavęs daugybę nežinomų salų. Kils, kovos. Kol laimės.“
Gediminas Jankus džiaugėsi ir paroda „Viena knyga – skirtingi požiūriai. Objekto interpretacijos“, atidaryta Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje.
„Vakaras – netikėtas ir neįtikėtinas, sukėlęs didžiulį susidomėjimą savo originalumu ir neįprastumu. Menininkių ir poezijos kūrėjų sąveika, įsiskaitymas ir interpretacijos, eilėraščių skaitymas, nuoširdūs atsivėrimai ir muzika, gyvos žodinės ir vizualinės improvizacijos!
Ir visą šią išradingai ir nuoširdžiai supintą pynę vienijo vienas svarbiausias herojus – poetas ir dailininkas Gvidas Latakas ir jo poezijos knyga „Salos“. Išties itin retas atvejis, kad vienam poetui ir jo knygai susibūrė visas tuntas talentingų profesionalių menininkių – meninių įrišimų meistrių, kurios pateikė skirtingas, originalias ir įsimintinas knygos „Salos“ įrišimų interpretacijas. Kiekviena dailininkė, odos meistrė subtiliai perteikė savo santykį ir būseną, kurias sukėlė Gvido poezija.
Parodoje buvo neįmanoma išskirti kokį nors darbą – visi buvo kruopščiai, su meile atlikti, visuose panaudotos itin aukštos kokybės oda bei kitos prabangios medžiagos, vienos žaižaravo auksu, sidabru, kitos – švytėjo ąžuolų lapų žaluma ar vandenų žydrumu.
Menininkės pasakojo apie savo darbus, juos įkvėpusią savo kolegos – dailininko ir poeto G. Latako poeziją, aiškino meninio įrišimo subtilybes.
Savo ruožtu Gvidas, dėkodamas už tokį išskirtinį dėmesį savo kūrybai, improvizavo, šmaikštavo, skaitė savo eiles, palydėdamas jas paradoksaliais komentarais. O jam talkino ir savo eiles skaitė ir kiti vakaro dalyviai – garsusis poetas, irgi žemaitis, Vytautas Stulpinas, kurį Gvidas vadina savo Mokytoju, bei poetė Enrika Striogaitė“.
xxx
Knygų mugėje Gvidas paskaitė ne tik savo, bet ir Stepono Algirdo Dačkevičiaus, o poetas Giedrius Alkauskas – Vytauto Stulpino eilėraščių.
Renginį moderavo redaktorė Rasa Milerytė, žemaitiškus muzikinius akcentus skėlė bardas Vincas Bundza. Susirinko talento gerbėjai, kurie sugebėjo nepaklysti painiame salių labirinte.
Žemaičių sambūvį savo apsilankymu pagerbė muzikantas Petras Vyšniauskas.